Ruandoje minint dvidešimtąsias genocido metines BBC prisimena, kas nutiko šioje rytų Afrikos valstybėje, kuri kolonijiniu laikotarpiu perėjo iš vokiečių į belgų rankas.
Kodėl hutų kariai norėjo nužudyti tutsius?
Apie 85 proc. Ruandos gyventojų sudaro hutai, tačiau šalies politiniame gyvenime ilgą laiką dominavo tutsių mažuma. 1959 metais hutai nuvertė tutsių monarchiją ir dešimtys tūkstančių tutsių pabėgo į kaimynines šalis, pavyzdžiui, Ugandą. Dalis tutsių bėglių susibūrė į sukilėlių grupuotę, Ruandos patriotinį frontą (RPF), kuris 1990 metais įsiveržė į Ruandą. Kovos truko iki 1993-ųjų, kai buvo pasirašyta taika.
1994-ųjų balandžio 6-osios naktį buvo pašautas lėktuvas, kuriuo skrido tuometis prezidentas Juvenalis Habyarimana ir Burundžio lyderis Cyprienas Ntaryamira, abu hutai. Visi lėktuve buvę žmonės žuvo. Hutų ekstremistai apkaltino RPF ir iškart pradėjo gerai organizuotą žudynių kampaniją. RPF teigė, kad lėktuvą pašovė patys hutai, kad turėtų dingstį pradėti genocidą.
Kaip vyko genocidas?
Viskas vyko nepaprastai organizuotai. Kariams buvo išdalinti sąrašai su vyriausybės oponentais – šie ėjo ir žudė juos bei jų šeimų narius. Kaimynai žudė kaimynus, o kartais vyrai žudė savo tutses žmonas, teisindamiesi, kad jų pačių gyvybėms grėstų pavojus, jei atsisakytų.
Tuo metu Ruandos gyventojų pasuose buvo nurodyta tautybė, tad kariai pastatė patikros punktus keliuose ir mačetėmis kapojo tutsius. Tūkstančiai moterų buvo pagrobtos ir atiduotos į sekso vergiją.
Ar buvo bandoma sustabdyti genocidą?
Jungtinės Tautos ir Belgija laikė pajėgas Ruandoje, tačiau JT misijai nebuvo suteiktas mandatas sustabdyti žudymus. Prieš metus JAV buvo netekusios karių Somalyje ir Vašingtonas buvo pasiryžęs nesivelti į dar vieną konfliktą Afrikoje.
Belgai ir JT taikdariai pasitraukė, kai žuvo 10 Belgijos karių. Prancūzai, kurie buvo hutų vyriausybės sąjungininkai, nusiuntė pajėgas, kad šios įkurtų saugią zoną, tačiau sulaukė kaltinimų, kad nepadarė visko, kad joje sustabdytų skerdynes. Dabartinis Ruandos prezidentas apkaltino Prancūziją dalyvavus žudynėse. Paryžius tokius kaltinimus neigia.
Kodėl genocidas buvo toks žiaurus?
Ruanda visada buvo griežtai kontroliuojama visuomenė, sutvarkyta kaip piramidė nuo kiekvieno rajono iki vyriausybės viršaus. Tuometė valdančioji partija MRND turėjo jaunimo sparną, vadinamą „Interahamwe“, kurį pavertė būriais, įvykdžiusiais genocidą. Ginklai ir aukų sąrašai buvo išdalinti vietinėms grupuotėms, kurios tiksliai žinojo, kur ieškoti aukų.
Hutų ekstremistai įkūrė radijo stotis ir laikraščius, kurie skleidė neapykantos propagandą bei ragino žmones „išrauti tarakonus“ – tai yra, išžudyti tutsius. Aukų vardai taip pat buvo skaitomi radijo eteryje. Už žudymą buvo nuteisti netgi kunigai ir vienuolės – kartais jie žudydavo net žmones, kurie prieglobsčio prašė bažnyčiose.
Kaip viskas baigėsi?
Gerai organizuotas tutsių RPF, su Ugandos armijos palaikymu, palaipsniui užėmė vis daugiau Ruandos teritorijos, o liepos 4 dieną pajėgos įžygiavo į sostinę Kigalį. Du milijonai hutų – civilių ir genocide dalyvavusių žmonių – bijodami tutsių keršto pabėgo į kaimyninę Kongo Demokratinę Respubliką, tuomet vadintą Zairu.
Žmogaus teisių organizacijos sako, kad užėmęs valdžią RPF nužudė tūkstančius hutų civilių ir dar daugiau, kai įsiveržė į Kongo DR, gaudydamas „Interhamwe“ narius.
RPF visa tai neigia. Kongo DR tūkstančiai mirė nuo choleros, o pagalbą teikiančios organizacijos sulaukė priekaištų, kad didžioji humanitarinės pagalbos dalis atiteko hutų kariams.
Kas nutiko Kongo Demokratinėje Respublikoje?
Ruandos genocidas tiesiogiai sukėlė du dešimtmečius trukusius neramumus Kongo DR, kurių metu žuvo maždaug penki milijonai žmonių.
Ruandos valdžia, kurioje dabar buvo RPF, du kartus įsiveržė į Kongo DR, apkaltinę daug didesnę kaimynę, kad ši leido savo teritorijoje veikti hutų kariams. Ruanda taip pat apginklavo Kongo tutsių pajėgas. Reaguodami kiti gyventojai suformavo savigynos grupuotes. Už visa tai kainą teko sumokėti rytinės Kongo DR dalies gyventojams.
Kokia padėtis Ruandoje dabar?
RPF lyderis ir prezidentas Paulas Kagame giriamas, kad šioje mažoje šalyje greitai augo ekonomika. Jis bandė Ruandą paversti technologijų lopšiu ir aktyviai naudojasi „Twitter“.
Tačiau prezidento kritikai teigia, kad jis nepakenčia kritikos ir kad keli jo oponentai padėjo galvas neaiškiomis aplinkybėmis.
Vietos teismuose už dalyvavimą genocide buvo teisiami beveik du milijonai žmonių. Dabar Ruandoje draudžiama net kalbėti apie priklausomybę tautybei. Pasak vyriausybės, taip siekiama išvengti daugiau kraujo praliejimo. Tačiau yra sakančių, kad tokia politika neleidžia realiai išspręsti konfliktų, o tik uždeda dangtį ant augančių įtampų, kurios anksčiau ar vėliau prasiverš vėl.