Sankt Peterburgo naujienų svetainė dp.ru neseniai paskelbė interviu su dviem buvusiais V.Putino „troliais“, kuriame jie papasakojo apie 250 žmonių fabriką, spjaudantį propagandinius komentarus – apie įmonę „Interneto tyrimai“. Dalis ten dirbančių žmonių – praplautomis smegenimis, dalis tokia veikla užsiima tik dėl pinigų.
Du su žurnalistu kalbėję buvę darbuotojai sako priklausę pastarajai kategorijai, rašo „EuromaidanPress“.
Iš pradžių glaudęsi Sankt Peterburgo priemiestyje, apmokami „troliai“ vėliau persikėlė į keturių aukštų pastatą ant Nevos kranto.
„Interneto tyrimai“ nėra naujas vardas. Ši įmonė jau seniai buvo žinoma kaip kariaujanti su Rusijos tinklaraštininkais, o karo Ukrainoje metu ji tik dar labiau suklestėjo. Iš pradžių glaudęsi Sankt Peterburgo priemiestyje, apmokami „troliai“ vėliau persikėlė į keturių aukštų pastatą ant Nevos kranto.
Maždaug 250 žmonių dirba 12 valandų pamainomis, tinklaraščiuose rašo 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
Daugiausia jie veikia rusiškoje platformoje „LiveJournal“ ir populiariausiame Rusijoje socialiniame tinkle „VKontakte“.
Procesas sustyguotas: vieni rašo žinutes, kiti jas intensyviai komentuoja. Jų daina visada ta pati: gerasis Putinas, blogasis Porošenka ir bjaurusis Obama.
Putino Rusija: pensija yra tokia maža, kad tau nieko kito nebelieka – tik už pinigus mylėti Putiną. O pinigai yra geri. Ne kiekviena darbo vieta pasiūlys 40 tūkst. rublių (2,5 tūkst. litų) per mėnesį, – sakė moteris.
Du buvę tokie darbininkai pasakoja, kad jie rašydavo bute – ant sienų nekabėjo V.Putino nuotraukų, kambariai kvepėjo sriuba, o tarp jų nuolat sukinėdavosi katė.
Jauni vyras ir moteris ten susipažino ir galiausiai metė darbą tą pačią dieną. Jie sako visiškai nesigailintys ištrūkę iš ten.
Dėkoja Putinui už pyragus
– Juk nepabudote vieną dieną su mintimi, kad dirbsite mokamais interneto komentatoriais? Kaip jūs atsidūrėte toje įmonėje?
Vyras: Mane prisijungti vis ragindavo draugai, tačiau galiausiai nuėjau ten, nes turėjau problemų buvusiame darbe. Nuėjau, užpildžiau anketą ir pradėjau dirbti jau kitą dieną. Beveik nežinojau, ką iš tikrųjų man reikės daryti. Jie man tik sakė, kad teks „rašyti žinutes“. Aš niekada nedirbau žiniasklaidoje, bet jiems patiko mano tekstai.
Moteris: Beje, jie nepasako tau, ką reikės daryti, kol nepradedi dirbti. Jie aiškina, kad reikės rašyti tinklaraštyje – beveik kaip namų šeimininkė, tačiau tai darysi biure. Taip, taip, namų šeimininkė atsikelia ir pradeda rašyti apie Ukrainą.
Netgi bandomosios užduotys buvo visai kitokios. Reikėjo ką nors parašyti apie gyvenimą. Aš dalyvavau keliuose pokalbiuose – manęs iškart nepasamdė. Nepamenu, kad būtų buvę kokių nors lojalumo patikrinimų. Kelis mėnesius buvau be darbo – man reikėjo pinigų, o atlygis ten buvo geras.
Vyras: Viskas, ko jie manęs paklausė – koks mano požiūris į mūsų valdžią. Aš pasakiau, kad neutralus – man vienodai.
– Kaip leidote dienas ten? Kokias užduotis gaudavote?
Moteris: Dirbdavome 12 valandų pamainas dvi dienas iš eilės. Tinklaraštininko norma buvo 10 žinučių per dieną, kiekvienoje jų – 750 ženklų.
Komentatoriai turėjo parašyti 126 komentarus ir dvi žinutes. Tinklaraštininkai turėdavo po tris paskyras, ir tas 10 žinučių reikėdavo paskirstyti visose jose. Tekste turėdavo būti naujausios žinios, aktuali tema ir išvados.
Reikėdavo iškelti problemą ir pateikti sprendimą. Iš principo – rašai, kad šiandien kepei skanius pyragus, o tai reiškia, kad gyvenimas Putino Rusijoje yra puikus. Aplankykit „Russia Today“ svetainę – ten visos mūsų užduotys.
Tinklaraštininko norma buvo 10 žinučių per dieną, kiekvienoje jų – 750 ženklų. Komentatoriai turėjo parašyti 126 komentarus ir dvi žinutes.
Vyras: Naujienos geriausiu atveju būdavo vakarykštės. Šiuo aspektu nebuvo jokio strateginio planavimo.
Mes rašydavome apie tai, kas šaudavo į galvą vadovams tą rytą. Užduotys būdavo ant beprotybės ribos.
Viena pirmųjų mano užduočių buvo parašyti apie amerikiečių kuriamą dokumentiką apie Krymą. Neva tai jaunas vyrukas baigė kino studijas Kalifornijoje ir nuvyko į Krymą sukurti filmo apie karą ir okupaciją, bet nieko tokio nerado. Pagrindinė mintis turėjo būti, kad JAV valdžia jį apgavo.
Tačiau man jo veidas ir vardas pasirodė matyti – tai buvo Miguelis Francis. Jis yra nufilmavęs gerai žinomą vaizdo medžiagą Maskvoje, kai šlavėjas jį vejasi tam, kad atiduotų telefoną. Tas filmukas buvo tikrai surežisuotas.
Šis vyrukas – iš principo rusas. Jis ilgai gyvena ir dirba Maskvoje. Aš supratau, kad jeigu jie skiedžia apie tokius akivaizdžius dalykus, tai visa kita turi būti dar blogiau.
Taip nutiko, kad pirmąją dieną dirbau nepasirengęs, ir manęs niekas nekontroliavo. Turėjau pakomentuoti prie žinutės apie kosmoso tyrimų sėkmę. O ten buvo absurdiškos nesąmonės, tad aš ir parašiau kažką panašaus į „O, Dieve, turite dar vieną pretekstą didžiuotis, kuriam melsitės dešimtmečiais, nors gyvensite šūde“.
Vadovas iškart pribėgo prie manęs ir aprėkė.
„Mano buvęs – visai kaip Porošenka“
Moteris: Rašantys žmonės iš tikrųjų nesupranta, ką jie daro. Jie turi tam tikras žymes, kurias turi panaudoti tekste, todėl jie rašo apie jas net nesusimąstydami. Kažkada net buvo tema „mano santykiai yra kaip Ukrainos politika“ arba „Žinote, mano buvęs draugas – visai kaip Porošenka“. Tuomet tu komentuoji.
Komentuoti yra daug smagiau – užsikabini ant autoriaus teksto minusų, tačiau galiausiai vis tiek turi pagirti ką nors iš Rusijos valdžios.
Tiesą sakant, tai vienintelis būdas bent kiek mėgautis tokiu darbu. Komentatoriaus darbas – sukelti diskusiją po žinute, kuri kitaip niekam nebūtų įdomi. Mums nereikėjo užsipuldinėti geriausiųjų tinklaraštininkų. Galėdavom kritikuoti prastą autoriaus stilių, gramatiką, iš jo tyčiotis. Daugelis žmonių mūsų biure gerai nemokėjo rusų kalbos, nors sakoma, kad už V.Putiną balsuoja išsilavinę žmonės...
Vyras: Kartą pasirodė žinios, kad didelis procentas žmonių su aukštuoju išsilavinimu remia mūsų prezidentą. Mūsų vyrukai iškart apie tai rašė, ir rašė su daugybe klaidų, tad buvo smagu rašinėti komentarus.
Pagrindinės temos: „Porošenka yra kvailys, ir Putinas iš tikrųjų valdo Ukrainą“, „Obama yra kvailys, ir Putinas yra puikus“, „Valio, Gynybos ministerija, pažiūrėkime į šituos blizgančius naujus tankus“, „Putino reitingai“ ir, žinoma, „Krymas mūsų“.
– Apie ką rašydavote dažniausiai?
Moteris: Pagrindinės temos: „Porošenka yra kvailys, ir Putinas iš tikrųjų valdo Ukrainą“, „Obama yra kvailys, ir Putinas yra puikus“, „Valio, Gynybos ministerija, pažiūrėkime į šituos blizgančius naujus tankus“, „Putino reitingai“ ir, žinoma, „Krymas mūsų“.
Vyras: Sirija, JAV, Putinas (nesvarbu, ką jis padarė, bet jeigu jis ką nors padarė, tai reiškia, kad padarė gerai), Gynybos ministerija, Ukraina, retkarčiais – opozicija.
Pavyzdžiui, mes nieko nerašėme apie Aleksejaus Navalno bylas. Mums nereikėjo ant nieko varyti – tik ant Obamos. Pagrindinė žinia – Obama siunčia ginklus Sirijai, o Putinas nuo jo bando apginti šalį.
„Mielasis Šoigu“
– Ar jie kaip nors apmoko darbuotojus, kokios ideologijos reikia laikytis?
Vyras: Kažkas panašaus. Tačiau daugiausia komandų vadovus. Pavyzdžiui, Aliona, su kuria dirbau anksčiau, buvo visiškai praplautomis smegenimis. Buvo prieita net iki to, kad ji pakabino didelį gynybos ministro Sergejaus Šoigu portretą ir visiems sakė, kad nors jis ir mielas, jis mus visus stebi.
Moteris: Manau, tai privertė visus šlykštėtis. Bet juk negali užmerkti akių – reikia rašyti.
Taip pat būdavo paskaitos. Atėjo kažkoks politikos mokslų ekspertas (aš pirmą kartą išgirdau jo pavardę), kalbėjo apie jo sėkmę rinkimuose. Dar pasakojo apie puikią Putino politiką. Tačiau kodėl prie puikios jo politikos yra taip blogai gyventojams? Nesvarbu, Putinas vis tiek didis. Ir jis tą nuolat kartojo. Po kažkurio laiko net nebejaučiau atmetimo reakcijos – jokios reakcijos nebebuvo. Tiesiog sėdėjau ir tiek.
Dažniausiai žmonės čia ateina dirbti ne dėl to, kad myli Putiną, bet dėl to, kad neturi jokio kito darbo.
Pavyzdžiui, viename kambaryje dirbo keletas pensininkų. Jie neturi ką daugiau dirbti.
Tai yra geras indikatorius, kokia yra Putino Rusija: pensija yra tokia maža, kad tau nieko kito nebelieka – tik už pinigus mylėti Putiną. O pinigai yra geri. Ne kiekviena vieta pasiūlys 40 tūkst. rublių (2,5 tūkst. litų) per mėnesį.
– Ar jūs buvote įdarbinti oficialiai?
Vyras: Jie sekė pasakas apie oficialių įdarbinimą, bet mes to nesulaukėme.
Paskaičiuokite – 40 tūkst. rublių alga (o komandų lyderiams – dar daugiau) sudaro apie 10 milijonų rublių per mėnesį. Dabar yra ir keturių aukštų pastatas – reikia mokėti nuomą, už elektrą, už paslaugas.
Moteris: Jie sakė, kad maždaug ketvirtadalis mūsų bus įdarbinti oficialiai.
– Kaip įmonė gauna pinigų?
Moteris: Detalių nežinau. Galiu pasakyti tik tiek, kad mokėdavo grynaisiais. Tuos pinigus duoti galėjo kad ir Rusijos paštas – aš nieko nežinau.
Vyras: Skaičiuokite – 40 tūkst. rublių alga (o komandų lyderiams – dar daugiau) sudaro apie 10 milijonų rublių per mėnesį. Dabar yra ir keturių aukštų pastatas – reikia mokėti nuomą, už elektrą, paslaugas.
„Profesionalūs“ propagandistai
– Ar domėjotės tuo, kas jums vadovavo? Ar jie užsiėmė kokia nors politine veikla?
Vyras: Ne, šia prasme – ne. Bet iškart galėjai matyti, kad tiesioginiai vadovai niekada net neprisilietę prie politikos. Buvo toks juokingas vyrukas Olegas. Įsivaizduokite: vyras su dideliu alaus pilvu, palaidais džinsiniais marškiniais vaikšto aplink, suka automobilio raktelius ant piršto kaip koks taksi vairuotojas ir sako tau: „Jeigu žmogus gali rašyti, jis rašys apie bet ką.“
Generalinio direktoriaus vardą – jis įvardijamas kaip M.Bystrovas – pamačiau tik savo atsistatydinimo pareiškimo dokumentuose.
Moteris: Komandos lyderė buvo 20-metė mergina, kuri niekada net nedirbo žiniasklaidoje. Ji pardavinėdavo kavą, buvo išmesta iš universiteto. Dabar ji vilki kostiumėliu ir dalina nurodymus, kaip išspjauti 20 tekstų per dieną.
– Kokia atmosfera kompanijoje?
Moteris: Iš pradžių sąlygos buvo beveik tobulos: buvo net poilsio kambarys su sofomis ir stalo futbolu.
Žmonės taip gyvena ilgus metus – jie keikia savo nekenčiamus darbus, bet vis tiek į juos eina kiekvieną rytą. Mes to paprasčiausiai nebegalėjome pakęsti.
Vyras: Ilgainiui tas kambarys tuštėjo. Pirmiausia dingo stalo futbolas. Tuomet išnešė ir sofas.
Moteris: Neseniai įmonėje buvo pradėta taupyti viskam. Pirmiausia jie pakabino perspėjimus tualete, kad taupytumėm popierinius rankšluosčius. Tuomet juos visai paėmė ir pakabino vienintelį elektrinį džiovintuvą.
Pradėjo skirti pinigines baudas žmonėms, kurie vėluodavo. Įvedė kokybės kategorijas žinutėms, tačiau niekas negalėjo pasakyti, pagal kokius kriterijus. Žmonės pradėjo išeidinėti vienas po kito.
Vyras: Užsikimšus vienam klozetui jo niekas netvarkė dvi savaites. Tuomet mes išėjome, tad nežinau jo likimo. Visgi, tai daug ką pasako.
Moteris: Taip pat buvo taisyklė – negalima valgyti darbe.
Vyras: Ne, jie buvo pasakę, kad negalima turėti jokio maisto ar gėrimų ant darbo stalo. Tad aš viską pasidėdavau ant grindų.
Moteris: Bendras įspūdis? Pasibjaurėjimas. Užmokestis vilioja – taip. Mes nesame kažkokie išskirtiniai. Gali kovoti su pasibjaurėjimu ilgą laiką. Žmonės taip gyvena ilgus metus – jie keikia savo nekenčiamus darbus, bet vis tiek į juos eina kiekvieną rytą. Mes to paprasčiausiai nebegalėjome pakęsti.
