Daugelis iš jų tądien laukė namo sugrįžtančių motinų ir tėvų. Kai kurie iš jų buvo per maži suprasti, kas vyko. Keletas dar nė nebuvo gimę. Praėjo dešimtmetis, o jie vis dar vadinami Rugsėjo 11-osios vaikais. Šiandien jiems – 9–28 metai.
Per pastaruosius dešimt metų jie suaugo. Daugelis iš jų spinduliuoja energija, tačiau didžioji dalis nuleidę žemyn galvas pripažįsta: skausmas niekur neišnyko. Sunku apie netektį kalbėti ir tiems, kurie taip ir neturėjo galimybės susipažinti su savo tėvais.
Nė vienas iš šių vaikų nebuvo pamirštas. Nevyriausybinės organizacijos, tarp kurių „Antradienio vaikai“, padėjo tūkstančiams Rugsėjo 11-osios vaikų, teikdamos jiems konsultacijas ir suburdamos į grupes, kuriose jie galėjo pasidalyti savo netekties skausmu ir išgyvenimais. Įkurti specialūs fondai, teikiantys stipendijas Rugsėjo 11-osios vaikų studijoms universitetuose. Kiekvieną vasarą organizuojamos nemokamos stovyklos, siekiančios bent sykį per metus suburti šiuos vaikus kartu.
Tačiau nepaisant visko, atlikti tyrimai rodo, kad kai kuriuos Rugsėjo 11-osios vaikus vis dar kankina patirti išgyvenimai. Antai Niujorke įsikūręs Willo Cornello medicinos centras, stebėjęs 45 vaikus, netekusius artimųjų per išpuolius, nustatė, kad daugiau nei pusė iš jų kentė nuo nerimo sutrikimų. Per 2007 metais atliktą tyrimą taip pat nustatyta, kad bemaž trečdaliui Rugsėjo 11-osios vaikų pasireiškė potrauminio streso sutrikimai.
Kai kurie iš minėtų vaikų pasakojo, kad dėmesys, kurio jie sulaukė savo mokyklose ir bendruomenėse po to, kai neteko tėvų, tapo jiems tikra paguoda. Kiti tvirtino bandę paslaptyje išlaikyti savo sąsajas su Rugsėjo 11-ąja, nes nenori kiekvienais metais per tragedijos minėjimą ir vėl atsidurti visų dėmesio centre.
Mes nesame raupsuotieji. Esame normalūs žmonės, kuriems įvyko siaubingas dalykas.Stephenas Baueris buvo vienas iš maždaug 1 500 vaikų, netekusių savo tėvų, dirbusių „Cantor Fitzgerald“ finansų įmonėje, įsikūrusioje viršutiniuose Pasaulio prekybos centro aukštuose. S.Baueris, kuriam buvo 14 metų, kai žuvo jo tėtis, sakė, kad Rugsėjo 11-osios vaikai nenori, kad su jais būtų elgiamasi kitaip nei su tais, kurie taip pat neteko savo tėvų kitomis aplinkybėmis.
„Nebijokite, – sakė šiuo metu 24-metis vaikinas. – Mes nesame raupsuotieji. Esame normalūs žmonės, kuriems įvyko siaubingas dalykas.“
Gina DiFazio, kuriai buvo dešimt metų, kai žuvo jos tėtis, įsitikinusi, kad Rugsėjo 11-osios vaikų palikimas neturėtų būti skausmas ir liūdesys. Veikiau – tai turėtų būti vaikų, susidūrusių su tragedija, stiprumo ir to, kad gyvenimas tęsiasi toliau, įrodymas.
Nežinojo apie antrąjį sūnų
Apie tai, kad laukiasi antrojo vaiko, Stacey Afflitto-Wain sužinojo praėjus dviem dienom po Rugsėjo 11-osios. Jos 32 metų vyras Danielis T.Afflitto dirbo Šiauriniame Pasaulio prekybos centro bokšte įsikūrusioje įmonėje „Cantor Fitzgerald“. Kai lėktuvas rėžėsi į šį bokštą, vyras buvo savo biure, 104 aukšte. Jis žuvo taip ir nesužinojęs, kad į pasaulį beldžiasi antrasis jo sūnus, kuriam bus suteiktas jo vardas.
Praėjus dešimčiai metų, Danielis jau supranta, kas įvyko tą rugsėjo 11 dieną. „Buvau tavo pilve, – atsakydamas į klausimą mamai aiškino 9-metis. – Lėktuvai rėžėsi į bokštus dvynius. Tai padarė Osamos bin Ladeno įtikinti vyrai, užgrobę lėktuvus.“
Jo vyresnysis brolis, Josephas, kuriam tragedijos dieną buvo vos septyni mėnesiai, taip pat puikiai suvokia, kas įvyko. Mažieji Afflitto berniukai daug žino apie savo tėtį – iš mamos pasakojimų ir nuotraukų. Mažasis Danielis žino, kad Josephas atrodo kaip kaip tėtis. Jis taip pat žino, kad vyresnysis brolis šoka taip pat „juokingai“, kaip kad tai darydavo tėtis.
Neteko mamos
Praėjo dešimt metų, tačiau Andrew Godsilas vis dar gali mintinai padiktuoti savo mamos darbo telefono numerį. Jis šį numerį surinkdavo kiekvieną dieną iš mokyklos sugrįžęs namo. Tądien, kai Niujorko bokštai dvyniai smigo žemėn, berniukas vis tiek maigė telefoną, tikėdamasis kitam gale išgirsti savo motinos balsą.
„Kai ji mirė, visas pasaulis tarsi išslydo man iš po kojų, – pasakojo šiandien jau 23-ejų sulaukęs vaikinas. – Sugrįžęs iš mokyklos namo rinkau šį telefono numerį kaip ir įprastai... Net kai bokštai sugriuvo, vis tiek dar bandžiau prisiskambinti mamai.“
Andrew mama, Krystine C.Bordenabe, dirbo 89-ame Pasaulio prekybos centro aukšte įsikūrusioje finansų įmonėje „Keefe, Bruyette & Woods“. Tragedijos dieną moteriai buvo 33-eji ir ji buvo aštuntą mėnesį nėščia su savo antruoju vaiku.
Didžiąją dalį vaikino gyvenimo jis ir jo motina buvo duetas. Jo mama ir tėtis niekada nebuvo susituokę. Savo tėtį vaikas matydavo labai retai. Likus maždaug metams iki žūties, Krystine ištekėjo už Alfredo Bordenabe'o – draugo, kurį moteris pažinojo nuo mokyklos laikų. Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių moteris pastojo.
Po tragedijos Andrew kartu su savo patėviu daugybę kartų skambino į ligonines, bandydami gauti bent mažiausių užuominų apie Krystine. Iš pradžių vaikinas tikėjosi, kad jo motina sugrįš namo sveika. Tačiau kai paskambinę tyrėjai pranešė, kad įvykio vietoje rastų kaulų DNR atitinka jo motinos, vaikas susitaikė su tuo, kad jos daugiau niekada nebepamatys.
Po netekties vaikinas gyveno su savo patėviu. Baigęs mokyklą įstojo į Niujorko kino akademiją ir šiuo metu dirba nedidelėje bendrovėje.
