Sergejus ir Stasas nėra tikrieji šio tėvo ir sūnaus vardai. BBC juos pakeitė, kad apsaugotų jų tapatybę.
„Taigi jis išvyko į Ukrainą. Tada pradėjau gauti iš jo žinutes, kuriose jis klausė, kas bus, jei atsisakys kariauti“, – pasakojo Sergejus.
Stasas papasakojo tėvui apie vieną konkretų mūšį. Jis sakė, kad rusų kariams nebuvo suteikta jokia priedanga, nebuvo surinkta žvalgybinė informacija, nebuvo jokio pasiruošimo. Jiems buvo įsakyta žengti pirmyn, bet niekas nežinojo, kas jų laukia.
„Tačiau atsisakyti kautis jam buvo sunkus sprendimas. Aš jam pasakiau: „Geriau jį priimti. Tai ne mūsų karas. Tai ne išlaisvinimo karas.“ Jis pasakė, kad savo atsisakymą įformins raštu. Iš jo ir kelių kitų, nusprendusių atsisakyti kovoti, buvo atimti ginklai. Vyrai buvo perduoti ginkluotai apsaugai“, – pasakojo Sergejus.
Tėvas kelis kartus vyko į frontą, norėdamas išprašyti, kad jo sūnus būtų paleistas. Taip pat jis apipylė kariuomenės pareigūnus, prokurorus ir tyrėjus prašymais padėti.
Galiausiai jo pastangos pasiteisino. Stasas buvo išsiųstas atgal į Rusiją. Jis papasakojo tėvui, kas jam nutiko sulaikymo metu: kaip „kita grupė“ Rusijos karių bandė priversti jį kovoti.
Stasas: niekada nemaniau, kad mano šalis taip su manimi elgsis.
„Jie jį mušė, o paskui išvedė į lauką, tarsi ketindami nušauti. Jie liepė jam gulėti ant žemės ir skaičiuoti iki dešimties. Jis atsisakė. Tada jie kelis kartus pistoletu trenkė jam per galvą. Jis man sakė, kad jo veidas buvo kruvinas.
Tuomet jie nusivedė jį į kambarį ir pasakė: „Tu eisi su mumis, kitaip mes tave nužudysime.“ Bet tada kažkas pasakė, kad paims mano sūnų dirbti į sandėlį“, – BBC pasakojo Sergejus.
Sergejus leidiniui sakė, kad tai, kas nutiko Stasui Ukrainoje, juos suartino.
„Dabar mes esame ant tos pačios bangos“, – sako Sergejus. „Tarp mūsų nebeliko nesusikalbėjimo. Sūnus man sakė: „Niekada nemaniau, kad mano šalis taip su manimi elgsis.“ Jis visiškai pasikeitė. Dabar jis tai supranta“, – kalbėjo Sergejus.
Dingo be žinios
Stasas buvo tarnaujantis karininkas, kai Rusija vasario mėnesį pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo, kad jo „specialiojoje karinėje operacijoje“ dalyvaus tik profesionalūs kariai.
Tačiau rugsėjį viskas pasikeitė. Rusijos prezidentas paskelbė vadinamąją „dalinę mobilizaciją“ ir į ginkluotąsias pajėgas pašaukė šimtus tūkstančių Rusijos piliečių.
Daugelis naujai mobilizuotų karių netruko pasiskųsti, kad jie siunčiami į karo zoną be pakankamos įrangos ir tinkamo apmokymo. Iš Ukrainos buvo gauta daug pranešimų apie mobilizuotus Rusijos karius, kurie buvo sulaikyti, o kai kuriais atvejais užrakinti rūsiuose, nes atsisakė grįžti į fronto liniją.
„Tai būdas priversti žmones grįžti į tą kraujo liejyklą“, – sakė Rusijos žmogaus teisių organizacijos atstovė Jelena Popova. „Vadų tikslas – išlaikyti karius ten, kur jie yra. Vadai išmano tik smurtą ir gąsdinimą. Tačiau negalima priversti žmonių kariauti.“
V.Putinas: mes neturime jokių stovyklų, įkalinimo įstaigų rusų kariams.
Kai kuriems rusams atsisakymas grįžti į fronto liniją gali būti moralinė pozicija. Tačiau yra ir kitas, dažnesnis paaiškinimas.
„Atsisakantieji kariauti taip elgiasi todėl, kad fronte jiems teko patirti daugiau nei reikia, – aiškino J.Popova. – Kita priežastis yra ta, kad su jais elgiamasi bjauriai. Jie praleidžia laiką tranšėjose, šaltyje, yra alkani, o kai grįžta, vadai ant jų tiesiog šaukia ir keikiasi.“
Rusijos valdžia atmeta pranešimus apie nusivylusius karius ir įrengtus jiems sulaikymo centrus.
„Mes neturime jokių stovyklų, įkalinimo įstaigų rusų kariams, – anksčiau šį mėnesį tvirtino prezidentas V.Putinas. – Visa tai yra nesąmonė, netikri teiginiai, be to, nėra kuo juos pagrįsti.“
„Nėra jokių problemų dėl karių, paliekančių kovines pozicijas, – tęsė Kremliaus vadovas. – Kai vyksta apšaudymas ar krenta bombos, visi normalūs žmonės negali į tai nereaguoti net fiziologiniu lygmeniu. Tačiau po tam tikro adaptacijos laikotarpio mūsų vyrai puikiai kovoja.“
Andrejus, rusų leitenantas, atsisakė kovoti. Liepos mėnesį dislokuotas Ukrainoje, Andrejus buvo sulaikytas už atsisakymą vykdyti įsakymus. Jam pavyko susisiekti su Rusijoje likusia motina Oksana ir papasakoti jai, kas vyksta.
BBC taip pat pakeitė šių žmonių vardus, siekiant užtikrinti jų saugumą.
„Jis man pasakė, kad atsisakė vesti savo vyrus į neabejotiną mirtį, – pasakojo Oksana. – Būdamas karininkas, jis suprato, kad jei jie eis pirmyn, gyvi neišeis. Už tai mano sūnų išsiuntė į sulaikymo centrą. Tada gavau žinutę, kad jis ir dar keturi pareigūnai buvo uždaryti į rūsį. Jų niekas nematė penkis mėnesius.“
„Vėliau man pranešė, kad pastatas, kuriame jie buvo laikomi, buvo apšaudytas ir kad visi penki vyrai dingo. Jie sakė, kad jokių palaikų nerasta. Jų oficialus statusas – dingę be žinios. Tai neturi prasmės. Tai absurdas. Tai, kaip buvo elgiamasi su mano sūnumi, buvo ne tik neteisėta, bet ir nežmoniška“, – įsitikinusi Oksana.
