„Kai kas nors paklausia apie Siriją, žmonės neturi drąsos pasakyti, kad tokių veiksmų neremia, nes tai būtų nepatriotiška. Tačiau, jei į viską būtų pažiūrėta giliau ir apklausose būtų teiraujamasi, ar žmogus yra pasiruošęs aukotis ir ar sutiktų, kad į karą būtų siunčiamas sūnus ar vyras, mano nuomone, 90 proc. pasakytų „ne“, – įsitikinusi L. Ševcova.
– Ką Rusijos gyventojai mano apie Kremliaus karinę intervenciją Sirijoje?
– Kartais labai sunku bent truputį apčiuopti, ką jaučia rusai. Dar niekada iki šiol nesu mačiusi tokios demoralizuotos ir sutrikusios visuomenės. Tai 15 paskutinių metų rezultatas ir pirmiausia – dėl Vladimiro Putino dominavimo. Propagandos metodais paversti žmones zombiais – apgalvotas siekis. Todėl dabar galime stebėti, galima sakyti, mąstymo disharmonijos sindromą.
Televizorių mes dar vadiname „zombojaščik“ (zombių dėže) – tai pagrindinė priemonė, kuri žmonėms teikia informaciją.
Viena vertus, žmonės palaiko V. Putiną, kita vertus, kritikuoja. Dar rugsėjo mėnesį apklausos rodė, kad tik 28 proc. apklaustųjų palankiai vertino Rusijos įsitraukimą į konfliktą Sirijoje. Šiuo metu, be abejo, tokių yra daug daugiau – apie 60 proc.
– Kiek prie to prisideda žiniasklaidos priemonės?
– Taip, žinoma. Televizorių mes dar vadiname „zombojaščik“ (zombių dėže) – tai pagrindinė priemonė, kuri žmonėms teikia informaciją. Tradicijos žiūrėti televizorių šaknys glūdi dar nuo sovietų laikų, tradiciškai vakarai leidžiami prie televizoriaus su šeima. Taip žmones pasiekia informacija, kuri juos įtikina.
Mums reikia suprasti, kad rusai tarsi avelės, vedamos aklojo. Tai, kad didžioji dalis remia intervenciją Sirijoje, savaime sako, kad kažkas čia yra netikra. Visai tai atitinka prezidento nuomonę. Žmonės teturi vieną lyderį, kuris pakeičia visas institucijas. Rusijoje nėra parlamento, premjero, kuris silpnas ir apgailėtinas. Nėra nieko, yra tik prezidentas, kuris įkūnija viską. Taigi žmonės jį remia arba bent jau imituoja paramą.
Mums reikia suprasti, kad rusai tarsi avelės, vedamos aklojo.
Žmonės neturi drąsos. Kai jų kas nors paklausia apie Siriją, jie neturi drąsos pasakyti, kad tokių veiksmų neremia, nes tai būtų nepatriotiška. Tačiau jei į viską būtų pažiūrėta giliau ir apklausose būtų teiraujamasi, ar žmogus yra pasiruošęs aukotis ir ar sutiktų, kad į karą būtų siunčiamas sūnus ar vyras, mano nuomone, 90 proc. pasakytų „ne“. Šis klausimas buvo pateiktas ir rugsėjo apklausoje. Tik 13 proc. pasakė „taip“. Taigi, galima sakyti, rusai nėra pasiruošę aukotis.
– Galbūt dėl Sirijos konflikto daugeliui kyla asociacijų ir prisiminimų apie Afganistano karą?
– Žinoma. Afganistanas šiuo atveju tikrai prisimenamas. Šis karas įstrigo mūsų genuose, dėl to karas Sirijoje žmonėms kelia baimę. Žinote, egzistuoja labai klaidingas įvaizdis (ir jis yra paplitęs netgi tarp mūsų, rusų), kad rusams labai patinka karas ir karo sąlygomis rusai klesti. Tikrai ne.
Šis mistifikuotas įvaizdis buvo sukurtas valdžios, kuri nežino, kokiais kitais būdais galėtų stiprinti visuomenę. Tačiau tai visiška netiesa – rusai bijo karo ir kraujo praliejimo. Tačiau akivaizdu, kad daugelis žmonių yra akli ir sutrikę, nes nežino, kaip atsikratyti tokio likimo.
– Kaip žiniasklaidoje pagrindžiama, kad Rusijai reikėjo įsitraukti į karą Sirijoje?
– Yra ne viena skirtinga strategija ir aksioma, kuri buvo įskiepyta kaip narkotikai žmonių mintyse. Viena plačiausiai paplitusių – mes turime kovoti su teroristais, antraip jie patys pasieks Rusiją. Tačiau po to, kai Egipte lėktuvo katastrofoje žuvo daugiau nei 200 žmonių, ne vienas rusas, netgi mano kaimynai, kurie nesidomi politika, pradėjo svarstyti, kad tai gali būti kaina, kurią rusams tenka sumokėti už intervenciją Sirijoje. Jie mano, kad tai teroristų darbas ir tai yra gana logiškas mąstymas.
Šis mistifikuotas įvaizdis buvo sukurtas valdžios, kuri nežino, kokiais kitais būdais galėtų stiprinti visuomenę.
– Ar toks mąstymas gali sukelti didesnį nepasitenkinimą?
– Nors mano duomenys nėra išsamūs (žinau, ką galvoja tik mano artimieji, draugai, kolegos, kaimynai, kai kurie praeiviai gatvėje), tačiau dauguma žmonių yra pasidarę tokias logiškas išvadas ir lėktuvo katastrofą sieja su intervencija Sirijoje. Kad sužinotume daugiau, reikėtų atlikti daug didesnes apklausas.
O kitos apklausos parodė, kad nemažai žmonių netiki, jog apklausos rodo tiesą, – vadinasi, ir patys netikintieji sumeluoja. Nors tvyro paralyžiaus atmosfera, manau, žmonės nėra kvaili – jie pradėjo mąstyti. Daugelis problemų pastaruoju metu dedasi į krūvą ir tai žmones, ypač gyvenančius didžiuosiuose miestuose, verčia mąstyti.
– Ar apie Ukrainos konfliktą viešojoje erdvėje kalbama mažiau dėl konflikto Sirijoje?
– Taip, neabejotinai. Apie Ukrainą vis dar kalbama, tačiau tik antrame plane, užribyje. Akivaizdu, kad Kremliaus sprendimas, išleistas propagandos mašinos, buvo atitraukti rusų dėmesį nuo Ukrainos jį nukreipiant į Siriją, nes V.Putinas Ukrainoje patyrė pralaimėjimą. Nėra abejonių, kad Ukrainos tema nebėra tie kvaišalai, kurie veikia žmonių mąstymą.
Akivaizdu, kad Sirija skirta dėmesiui atitraukti. Tačiau tai tik viena iš priežasčių. Sirija yra daugialypis įrankis. Vienas svarbiausių – taip V. Putinas siekia nutraukti izoliaciją, kurią vykdo Vakarai. Jis tarsi maldauja leisti vėl prie jų prisijungti.
