Socialiniame tinkle „Facebook“ platinamame įraše teigiama:
„Volchvari – tai medinės lentelės su užrašytais arba išraižytais tekstais. Iš volchvarų galima išskirti „Veleso knygą“, užrašytą palaipsniui ir kelių autorių ant medinių lentelių ir atspindinčią pietryčių Europos slavų tautų praeitį.
Velesai buvo skirti velesams – senovės dvasininkams, iš čia ir kilo šių dokumentų pavadinimas. (...)
Veleso knygos turinys visiškai sutampa su slavų-arijų vedomis ir pastarųjų dešimtmečių archeologiniais atradimais, o tai visiškai atmeta oficialiųjų istorikų prieštaravimus dėl tariamo šių lentelių autentiškumo.“
Rusijos istoriją dirbtinai išpučiančių ir aukštinančių judėjimų nariai tvirtina, kad iki šių dienų išikęs tokių magiškų rankraščių pavyzdys ir yra garsioji „Veleso knyga“.
Mistinė knyga
Jie nuolat kartoja „sensacingą“ jos atradimo istoriją – esą 1919 m. Rusijos baltosios armijos pulkininkas Izenbekas sugriautoje kunigaikščių Zadonskių-Zacharževskių valdoje netoli Charkivo rado senovinių medinių lentelių su išraižytais rašmenimis, kurias pasiėmė su savimi ir vėliau išvežė iš Rusijos.
Savo radinį jis perdavė Jurijui Miroliubovui, kuris ištyrė ir nukopijavo tekstą. Iki Antrojo pasaulinio karo jis nespėjo jo paskelbti.
Tada Izenbekas mirė ir, pasak J.Miroliubovo, medinės lentelės kažkur „pradingo“, tačiau šarlatanas ramina – išliko vienos jų nuotrauka.
Problema tame, kad mokslininkų atlikta nuotraukos anaizė parodė, kad užrašai padaryti ne ant medžio, o ant popieriaus.
Pirmą kartą „Veleso knyga“ buvo publikuota šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Moksininkams atlikus lingvistinę ir istorinę šio kūrinio analizę paaiškėjo, kad tekste yra grubių gramatinių klaidų, neįsivaizduojamų jokioje gyvoje kalboje, įterpta šiuolaikinių čekų ir lenkų kalbos žodžių, o raidžių rašyba daug artimesnė šiuolaikinei jų formai nei prieš tūkstantį metų buvusiai kirilicos abėcėlei.
Tariamai unikalus Veleso knygos užrašas – „Velesovitsa“ – yra maždaug XIX a. kirilicos slavų raidės, „prilipdytos“ ant horizontalios linijos (matyt, siekiant imituoti panašumą į sanskritą).
Šio šedevro kūrėjai, be kita ko, dažnai operuoja Biblijos ir net Evangelijos citatomis, o tai visai nebūdinga prieš kelis tūkstančius metų tariamai gyvenusiems slavų arijų šventikams. (Bet visai būdinga J.Miroliubovui, užaugusiam kunigo šeimoje).
Klasikinis pseudoistorinis falsifikavimas
Tai, kad šis „atradimas“ neturi jokio mokslinio pagrindo, netiesiogiai priversti pripažinti ir „Veleso knygos“ šalininkai.
Aleksandras Asovas, kuris XX a. pabaigoje buvo kone sėkmingiausias šio kūrinio populiarintojas ir „vertėjas“, galiausiai buvo priverstas pareikšti:
„Pagrindinis autentiškumo patvirtinimas negali būti tiksliai išreikštas žodžiais. Jis kyla iš asmeninės dvasinės patirties. Pati Veleso knygos dvasia kalba apie autentiškumą. Jos paslaptingas slėpiningumas, didžioji žodžio magija“.
Apskritai „Veleso knygą“ galima laikyti klasikiniu istorinės falsifikacijos pavyzdžiu, sukurtu pagal visus šio žanro kanonus: pirmiausia kokioje nors slaptoje vietoje neva aptinkamas sensacingas radinys, kuris turėtų paneigti visas tradicines istorijos sampratas.
Niekas jo taip ir nepamato, bet po kurio laiko atsiranda „kopijos“, kurių turinys prieštarauja visiems turimiems moksliniams duomenims, bet atitinka „kopijos“ kūrėjo pažiūras.
Po to prasideda dešimtmečius trunkantis ginčas su „šališku“ akademiniu mokslu.
15min verdiktas: melas. Teiginiai, kad „Veleso knygos“ autentiškumą neva patvirtina moksliniai duomenys ir archeologiniai atradimai, yra akivaizdžiai melagingi.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
