Kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas prieš kelias dienas vakarieniavo su Lotynų Amerikos šalių prezidentais sau priklausančiame dangoraižyje „Trump Tower“ Niujorke, tikėtina, kad pokalbis buvo įtemptas. Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto, kuris negali pakęsti D.Trumpo kalbų apie sienos statybą ir ketinimą reikalauti, kad už tai sumokėtų Meksika, apskritai atsisakė atvykti. Kolumbijos vadovas Juanas Manuelis Santosas vis dar negali atsitokėti po Vašingtono grasinimo Kolumbiją pašalinti iš šalių, aktyviai kovojančių su narkotikų kontrabanda, sąrašo; Peru prezidentas Pedro Pablo Kuczynskis primygtinai ragina statyti ne sienas, o „tiltus“.
Ir net jei D.Trumpas mėgino būti malonus su kaimyninių šalių vadovais, diplomatiniame žaidime jis jau atsilieka, rašo M.Margolis. Ir kalbama ne tik apie Kiniją. Amerikos žemyne jau visi susitaikė su tuo, kad ši Azijos milžinė gviešiasi į Naujojo pasaulio išteklius ir rinkas. Šiandien naująja geriausia Lotynų Amerikos bičiule nori tapti ir savo galias demonstruojanti Rusija.
Pastaraisiais metais vis daugiau Centrinės ir Pietų Amerikos šalių ėmė palankiai žiūrėti į Kremliaus iniciatyvas regione.
Tiesa, Rusijos prekybos ir investicijų regione mastas, palyginti su Kinija, yra menkas. Jei atmesime blėstančius prisiminimus iš Šaltojo karo laikotarpio, Maskvos švelnioji galia, pasak straipsnio autoriaus, tarptautinėje arenoje yra neveiksminga.
Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau Centrinės ir Pietų Amerikos šalių ėmė palankiai žiūrėti į Kremliaus iniciatyvas regione. Anksčiau klientai visame pasaulyje susiviliodavo (o kai kurios Lotynų Amerikos šalys vis dar susivilioja) Rusijos ginkluote, o pastaruoju metu klientus į pietus nuo Floridos masina kitokios rusiškos gėrybės: grynieji pinigai ir žinių kapitalas inžinerijos bei energetikos srityse.
Kalbama, kad pasinaudojant Rusijos technologijomis Nikaragvoje statomas radioelektroninės žvalgybos centras. Rusai padeda Bolivijai statyti „taikių branduolinių tyrimų“ objektą. Be to, Maskva tapo Venesuelos paskutiniuoju skolintoju, kaip tvirtina iškilus Carnegie tarptautinės taikos fondo bendradarbis Moisesas Naimas.
Venesuelos prezidentas Nicolasas Maduro taip nori įtikti Rusijos naftos gigantei „Rosneft“, tad nurodė vykdomosios valdžios valią uoliai vykdančiam šalies Aukščiausiajam Teismui panaikinti veto teisę, kurią iki tol biudžeto ir sutarčių sudarymo klausimais turėjo opozicijos kontroliuojama Nacionalinė Asamblėja. Venesuela tapo didžiausiu „Rosneft“ žalios naftos užsienio tiekėju, be to, šaliai sudaromos sąlygos gauti išankstinius mokėjimus, todėl Venesuela pajėgi laiku mokėti skolas užsienio kreditoriams.
Tačiau, anot M.Margolio, Rusijos palankumo tikisi ne tik draugai iš kairiosios „Bolivaro sąjungos“. „Rosneft“ tiria padėtį Brazilijoje ir Meksikoje, kurioms vadovauja centro dešinės vyriausybės, o liberalus Argentinos prezidentas Mauricio Macri išreiškė pasitenkinimą, kad „Gazprom“ domisi didžiausia Lotynų Amerikoje skalūnų dujų rinka.
Nauji Rusijos ir Lotynų Amerikos šalių ryšiai galbūt ne tiek primena Šaltąjį karą, kiek atspindi sudėtingą naują pasaulio tvarką, kai daugelis konkuruojančių jėgų grumiasi dėl įtakos ir tarptautinio prestižo.
Nauji Rusijos ir Lotynų Amerikos šalių ryšiai galbūt ne tiek primena Šaltąjį karą, kiek atspindi sudėtingą naują pasaulio tvarką, kai daugelis konkuruojančių jėgų grumiasi dėl įtakos ir tarptautinio prestižo. V.Putino interesai toli peržengė įprastą Rusijos įtakos sferą, ir Lotynų Amerika taip pat padėjo Maskvai įgyvendinti savo užmojus grįžti į pasaulio areną.
Pasmerkta ir izoliuota dėl Krymo aneksijos Rusija sužaidė besivystančio pasaulio korta, kad užsitikrintų didesnę paramą pasaulyje. Iškalbinga tai, kad dauguma Lotynų Amerikos vyriausybių neprisijungė prie Maskvos agresijos pasmerkimo, o po V.Putino diplomatinės kampanijos 2014 m. keletas iš jų net suaktyvino dvišalius santykius su Rusija, kad padėtų šiai sušvelninti tarptautinių sankcijų poveikį.
Toks nuolaidžiavimas susilaukė kritikos. „Tai kertasi su visais pagarbos tarptautinei teisei principais, kuriais Brazilija visada vadovaudavosi“, – teigia Brazilijos tarptautinių santykių centro vyresnysis bendradarbis Paulo Velasco.
Tokį elgesį iš dalies galima paaiškinti sentimentais. „Esama tam tikro susižavėjimo Rusija dėl to, kad ji tiek metų priešinosi Jungtinėms Valstijoms, – sako tarptautinių santykių ekspertas iš San Paulo Oliveris Stuenkelas. – Tai susiję su regione įsišaknijusiu antiamerikanizmu, todėl Rusija turi pagrindo manyti, kad jos iniciatyvoms nekils jokių ideologinių kliūčių.“
Tad ką Lotynų Amerika gauna mainais už diplomatinę paramą? „Tai strateginė partnerystė, – sako P.Velasco. – Pasaulis tapo daugiapolis, todėl Brazilija ir jos kaimynės nenori būti vienos didelės partnerės įkaitėmis.“ Lotynų Amerikos šalių vadovai taip pat suvokia, kad Rusija greičiausiai nekels triukšmo dėl žmogaus teisių problemų, įtartinos politikos ar kokių nors kitų jų šalyse kylančių etinių dilemų.
Tai nereiškia, kad verslo reikalai su savo galią demonstruojančia Rusija yra tarsi lengvas pasivaikščiojimas paplūdimyje. Pavyzdžiui, neseniai atlikto tyrimo duomenimis, tarp visų įmonių, kurių akcijos kotiruojamos Londono akcijų biržoje, „Rosneft“ pirmavo pagal mirtinų nelaimingų atsitikimų darbe rodiklį.
„Problema ta, kad daugelis iš tų susitarimų yra labai neskaidrūs, o sandorių su Rusija detalės dažnai yra nuslepiamos nuo visuomenės“, – sako M.Naimas. Pavyzdžiui, Venesuela padeda Sirijai apeiti tarptautines sankcijas ir savo naftą per Rusiją siųsti į Karibų jūros regioną. O dėl tokių įtartinų santykių partneriai, kuriuos sieja tik interesai, pasaulio bendruomenės akyse lengvai gali tapti problemiškais atstumtaisiais.
