Grasindama panaudoti savo turimą branduolinį arsenalą, Rusija bando daryti spaudimą savo priešininkams. Tai buvo patikimiausia šalies praktika ne vieną dešimtmetį Šaltojo karo metu ir jam pasibaigus.
„Būkime atviri. Pirmiausia turime būti sąžiningi patys su savimi. Situacija Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijoje (ŠBO) parodė, kad branduolinis atgrasymas buvusia klasikine prasme visiškai neveikia. Mums reikia tam tikrų konceptualių papildymų ir korekcijų“, – kalbėjo S.Riabkovas, prižiūrintis ginklų kontrolės klausimus, santykius su Jungtinėmis Valstijomis ir BRICS šalimis.
Pasak viceministro, būtent strateginio atgrasymo koncepcijos žlugimas lėmė būsimus Rusijos branduolinės doktrinos pakeitimus, kurie šiuo metu leidžia naudoti branduolinį ginklą branduolinio smūgio prieš Rusiją arba nebranduolinės atakos, keliančios „grėsmę valstybės egzistavimui“, atveju.
„Po kurio laiko bus sukonkretinta, kokie galėtų būti požiūriai iš mūsų pusės į šiuos nepaprastai svarbius ir labai atsakingus dalykus mūsų priešininkų tolesnio eskalavimo situacijose“, – pažymėjo jis.
Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui žvanginimas branduoliniais ginklais tapo įprasta praktika: jau pirmosiomis invazijos į Ukrainą dienomis jis paskelbė apie Rusijos branduolinių pajėgų perkėlimą į specialiosios parengties režimą, o po pusmečio pagrasino panaudoti „visas įmanomas priemones“ okupuotoms Ukrainos teritorijoms ginti.
2023 m. pradžioje V.Putinas paskelbė apie Rusijos dalyvavimo Strateginės puolamosios ginkluotės sutartyje (START) su Jungtinėmis Valstijomis – paskutiniame dvišaliame susitarime, likusiame iš „détente“ eros, kuriuo buvo ribojamas didžiųjų branduolinių valstybių branduolinių galvučių skaičius, – sustabdymą. Po mėnesio V.Putinas pranešė apie taktinių branduolinių ginklų dislokavimą Baltarusijos teritorijoje, o šią vasarą nurodė surengti jų naudojimo pratybas.
Vasario mėn. pranešime Federaliniam Susirinkimui Rusijos autoritarinis prezidentas aiškino, kad branduolinis ginklas yra „visiškos parengties“ būsenoje ir gali būti panaudotas, jei į Ukrainą būtų pasiųstos NATO pajėgos. O tai „gresia konfliktu su branduolinio ginklo panaudojimu, taigi ir civilizacijos sunaikinimu“, kalbėjo V.Putinas.
Negana to, birželio pabaigoje V.Putinas pareiškė, kad Rusija gamins naujas vidutinio nuotolio branduolines raketas ir tada nuspręs, ar dislokuoti jas NATO valstybių Europoje ir Amerikos sąjungininkų Azijoje veikimo zonoje.
Tačiau visus tokio pobūdžio V.Putino pareiškimus NATO suprato kaip blefą.
„Tai labiau primena samprotavimus, paklūstančius psichologinio gąsdinimo logikai, o ne tikriesiems ketinimams“, – anksčiau V.Putino pareiškimus komentavo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Mircea Joane.
„Nematome jokios tiesioginės grėsmės, kad Rusija panaudos šiuos ginklus, – aiškino jis. Tačiau tokie pareiškimai patys savaime yra „labai pavojingi, nes pakerta pasitikėjimą“, pridūrė jis.
Tarptautinė branduolinių ginklų panaikinimo kampanija (ICAN) apskaičiavo, kad Rusija turi kiek mažiau nei 6 000 branduolinių ginklų – didžiausią pasaulyje branduolinį arsenalą. Maskva gali paleisti branduolinius ginklus iš sausumoje esančių raketų, povandeninių laivų arba lėktuvų.
Rusijos branduolinių ginklų naikinamoji galia labai įvairi – nuo ginklų, prilygstančių šimtams kilotonų trotilo, iki vadinamųjų taktinių branduolinių ginklų, kurių galia dažniausiai svyruoja nuo maždaug 10 iki 100 kilotonų.
Tačiau net vieno iš šių „mažesnių“ branduolinių ginklų panaudojimas turėtų pražūtingų humanitarinių padarinių. Organizacijos analitikai atkreipė dėmesį, kad Hirošimą sunaikinusios ir iki 1945 m. pabaigos apie 140 tūkst. žmonių pražudžiusios bombos, kurios galingumas siekė 15 kilotonų, dydis prilygsta vienam iš mažiausių Rusijos arsenalo ginklų.