Spalio 25 d. Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas atvyko patikrinti „Uralvagonzavod“ (UVZ), vieną iš svarbiausių Rusijos gynybos pramonės komplekso bendrovių. D.Medvedevas tikrino, jo paties žodžiais tariant, kokia yra situacija su tankų gamyba.
Savo „Telegram“ kanale D.Medvedevas papasakojo apie išvažiuojamojo pasitarimo metu iškeltus uždavinius: pagreitinti kariuomenės aprūpinimą technine įranga, skirta naudoti vykdant „specialiąją karinę operaciją“, griežtai laikytis valstybės gynybos užsakymo pagal visus pagrindinius parametrus, užkirsti kelią pagamintos technikos tiekimo sutrikimams.
Tačiau pagrindines išvadas po apsilankymo didžiausioje šalies šarvuotosios technikos gamykloje D.Medvedevas skyrė užsieniniams savo kanalo skaitytojams: „Ir dar. Skaitydamas priešo analitiką ne kartą susidūriau su pranešimais, kad Rusijoje netrukus baigsis karinė technika ir reikalinga ginkluotė. Atseit viskas išnaudota. Nepuoselėkite vilčių. Ginklų ir specialiosios technikos gamyba visose srityse auga kartais: nuo tankų ir patrankų iki didelio tikslumo raketų ir bepiločių orlaivių. Laukite!“ Ant kortos pastatyta beveik penki trilijonai rublių, skirtų Rusijos gynybos biudžetui 2023 metams.
„Novaja gazeta Europa“ išsiaiškino, kiek praktiškai įgyvendinami yra buvusio Rusijos prezidento žodžiai apie tankų ir kitų karinių mašinų gamybos „augimą kartais“. Tai padaryti padėjo ginkluotės ekspertai ir Rusijos karinio pramoninio komplekso darbuotojai. Kadangi už tokį bendradarbiavimą jiems mažų mažiausiai gresia persekiojimas pagal straipsnius dėl „klastočių“ ir „diskreditavimo“, Rusijoje esančių šaltinių nuomonė pateikiama anonimiškai.
Karui nesirengė
„Žmonės, kurie sumanė specialiąją karinę operaciją, daugelį metų metodiškai naikino Rusijos karinį pramoninį kompleksą, – tvirtina šaltinis, dirbantis šiame komplekse. – Atėjus Putinui, gynybos pramonėje prasidėjo banalus rinkos persidalijimas. Senasis direktorių korpusas buvo išstumtas. Atėjo nauji „efektyvūs vadybininkai“. Išsilaikė įmonės, kurių dalis karinės produkcijos buvo skirta eksportui. Tai buvo vienintelis būdas gynybos pramonei išgyventi. Įmonės, kurios tuo metu neturėjo eksporto potencialo, buvo sunaikintos, išparduotos, o dabar jų vietoje stovi griuvėsiai arba prekybos centrai“.
Pasak pašnekovo, valstybės užsakymų sutarčių marža yra minimali. Tai sovietinio laikotarpio palikimas, kai produkcijos kaina buvo laikoma savikaina plius tam tikras pelno procentas – tarkime, 5–15 proc. Jei tankas eksportui būdavo parduodamas už 2,5–3 mln. dolerių, Rusijos gynybos ministerija geriausiu atveju sumokėdavo vieną milijoną. Tokiomis sąlygomis įmonėms tapo nelabai naudinga bendradarbiauti su valstybe ir valstybės gynybos užsakymais. Šaltinis primena, kaip „Kurganmašzavod“ kelerius metus iš eilės neįvykdė valstybės gynybos užsakymo, tačiau tuo pat metu pagal grafiką tiekė savo pėstininkų kovos mašinas BMP-3 į Jungtinius Arabų Emyratus ir Malaiziją.
Kai kurios įmonės, ypač gaminančios konkurencingus eksportuojamus produktus, iš Vakarų bankų ėmė paskolas įrangai įsigyti. Tačiau įvedus Krymo sankcijų paketą, joms teko skubiai persikredituoti Rusijos bankuose ir patekti į tikrą vergovę. Daugelis įmonių atsidūrė ties bankroto riba. Dabar kyla klausimas dėl šių skolų restruktūrizavimo biudžeto sąskaita.
Pasak šaltinio, Rusijoje taip pat nebuvo finansuojami moksliniai tyrimai, bandymai ir konstruktorių darbai.
„JAV taikoma praktika, kai gynybos ministerija moka bendrovėms už prototipų gamybą, – aiškina Rusijos karinio pramoninio komplekso darbuotojas. – Be to, užsakymas gali būti konkursinis ir jį gali vykdyti dvi įmonės. JAV gynybos ministerija sumoka už abu pavyzdžius, juos išbando ir tada pradedama vieno iš jų masinė gamyba. O pas mus sako: pirmyn, vaikinai, savo sąskaita! Ir nedaugelis laimingųjų, kurie gauna finansavimą tokiam darbui, yra suinteresuoti kuo ilgiau jį vilkinti, kad ir toliau gautų pinigų. Štai kodėl Rusijos įmonėms naudinga štampuoti senus, patikrintus gaminius, kuriems yra sovietinių laikų pusgaminių ir kurių gamyba nekelia ypatingos rizikos“.
Ko nors, kam reikėtų daug mokslinių žinių ir kas būtų technologiškai pažangus, specialisto nuomone, šiuo metu Rusijoje nėra ir nenusimato.
„Akivaizdu, kad šiuo metu Rusijos kariuomenei katastrofiškai trūksta beveik visų rūšių technikos, – aiškina valstybinės korporacijos „Rostech“ darbuotojas. – Tai paaiškina, itin sparčius tempus, kuriais gamykloms perduodami valstybės užsakymai. Susidaro įspūdis, kad pirmenybė jau visiškai atiduota kiekybiniams, o ne kokybiniams rodikliams. Paprasčiau tariant, nesvarbu, kokie tankai – naujausi T-90M ar iškonservuoti T-62 iš saugojimo bazių – bus naudojami fronte“.
„Rostech“ darbuotojas teigia, kad netrukus po to, kai prasidėjo karas Ukrainoje, „Uralvagonzavod“ gavo užsakymą pagaminti 400 tankų. Įmonės spaudos tarnybos duomenimis, šis kiekis buvo numatytas pagaminti iki 2024 metų. Tačiau prasidėjus dideliems technikos nuostoliams frontuose, terminas akivaizdžiai buvo smarkiai sutrumpintas.
Tačiau tankų pramonėje net ir aukščiausios vadovybės nurodymai negali būti įvykdyti iš karto.
„Karui niekas nesiruošė. Bet kokios gamybos įsibėgėjimui reikia laiko. Pirmiausia reikia pajungti visus tiekėjus, komplektuotojus ir susijusias įmones, – sako pašnekovas iš „Rostech“. – Norint pagaminti tanką, reikia metalo, pabūklo, variklio, elektronikos, radijo stotelių ir daugybės kitų sudėtingiausių mechanizmų bei agregatų. Visa tai būdavo įsigyjama pagal galiojančias sutartis ir negali būti gauta greičiau. Atsargos nebuvo kaupiamos. Mes juk vykdome taupią gamybą“.
Rankų darbo tankai
Šaltinio iš valstybinės korporacijos vertinimu, šiuo metu „Uralvagonzavod“ pajėgumai yra 200–250 tankų per metus. Reportaže apie D.Medvedevo apsilankymą UVZ matyti, kad vietoje surinkimo konvejerio, kuris sovietmečiu leido gaminti tūkstančius tankų kasmet, šiandien nauji gaminiai surenkami rankomis, o senieji modernizuojami ant stapelių.
Gamyklos darbuotojai neoficialiuose pokalbiuose su „Novaja gazeta Europa“ korespondentu juokauja, kad jų tankai yra rankų darbo.
Norint padidinti produkcijos kiekius, būtina išplėsti gamybos plotą. Dešimtys milijardų rublių, skirtų naujausiems cechams su automatine surinkimo linija, skirta „Armata“ projektui, jau „įsisavinti“. UVZ bylinėjasi su rangovais, nes nebuvo pastatytas nė vienas metras patalpų. Įsigyta įranga ir brangios importuotos staklės jau daugelį metų pūva dėžėse.
Todėl artimiausioje ateityje jokia masinė „Armat“ tankų gamyba nenusimato. Tačiau „Uralvagonzavod“ generalinis direktorius Aleksandras Potapovas nebuvo nubaustas už vieno ambicingiausių Rusijos karinio pramoninio komplekso projektų sužlugdymą.
Todėl iš esmės sunkesnės ir didesnių gabaritų „Armatos“ surenkamos tuose pačiuose cechuose kaip ir T-90 bei T-72 tankai, nors ten ir nėra reikiamos įrangos. Kiek „Armatų“ yra pagaminta šiuo metu, nežinoma. Tačiau galima daryti prielaidą, kad maždaug tuzinas pavyzdžių, reikalingų paradams Raudonojoje aikštėje. Be to, kelios mašinos buvo pristatytos mokymams į karinius dalinius. Pavyzdžiui, „Armata“ buvo pastebėta Kazanės aukštojoje tankų mokykloje.
UVZ jau nepakanka kvalifikuotų surinkėjų, kad būtų galima sumontuoti ir paleisti konvejerį. Norint gerokai padidinti galutinės produkcijos kiekį, reikia atitinkamai padidinti ir darbuotojų skaičių. Šiandien UVZ, kaip ir daugumoje gynybos pramonės komplekso įmonių, dirbama trimis pamainomis, be savaitgalių ir švenčių dienų.
Anksčiau pagaminti tankai būdavo perduodami partijomis iš dešimčių mašinų, o šiandien neretai į armiją atiduodama tik po 5–10 vienetų vienu metu. Dabar UVZ daugiausia gamina T-72 B3M, tačiau neseniai internete pasirodė ir modernių T-90M partija.
Tokių mašinų jau yra patekę į Ukrainos kariuomenės rankas. Nors neįmanoma sugalvoti blogesnės rinkodaros nei naujausi rusų tankai, kuriuos pamušė seni granatsvaidžiai ir prieštankiniai raketiniai kompleksai.
„Telegram“ kanalo „Volia“ duomenimis, Rusijos gynybos ministerija gali turėti iki aštuonių tūkstančių užkonservuotų įvairių modelių tankų – nuo T-62 iki T-80. Kanalo, kuris bandė išnagrinėti tankų klausimą, teigimu, iki 90 proc. visų iškonservuotų mašinų privalu atnaujinti. „Volia“ skaičiavimais, Rusijos tankų pramonė dabar gali pagaminti iki 250 naujų tankų per metus ir atnaujinti iki 600 senų.
Terminatoriai remontuojami
Karinių veiksmų teatre Ukrainos pusė įgyja vis didesnį ugnies pranašumą dėl NATO šalių tiekiamų toliašaudės artilerijos sistemų, kurios šaudo 30–40 kilometrų atstumu. Pažangiausias Rusijos kariuomenės savaeigis pabūklas 2S19 „Msta-S“ gali pasiųsti sviedinį vos 24 kilometrų atstumu.
Toks trumpas, pagal šiuolaikinius standartus, nuotolis buvo suplanuotas numatant, kad bus naudojami senieji sviediniai, kurių vis dar yra milžiniški kiekiai saugyklose. Todėl šaudymo nuotolio didinimo galimybes riboja paties ginklo balistinės savybės.
Naujausias Rusijos savaeigis artilerijos pabūklas 2S35 „Koalicija-SV“, galintis šaudyti iki 70 km atstumu, buvo kuriamas nuo 90-ųjų pabaigos. Šis artilerijos kompleksas bokštelyje turi autonominį kovinį modulį su padidinta greitošauda. Tačiau „Uraltransmaš“ pagamino tik keletą eksperimentinės partijos vienetų. Fronte tokių mašinų nėra.
Šaltinis iš „Rostech“ teigia, kad tankas „Armata“ ir savaeigė artilerija „Koalicija“ susiduria su viena ir ta pačia problema dėl pabūklų vamzdžių kokybės: Rusijoje negaminamas tinkamos rūšies pabūklų plienas. Vamzdžių grupės detalių ruošinių gamyba išliko tik dviejose Rusijos įmonėse: „Motovilichinskie Zavody“ (Permė) ir „Barikady“ (Volgogradas).
„Metalurgija sunaikinta, – sako mūsų pašnekovas. – Paskelbus konkursą vamzdžių ruošiniams, paaiškėjo, kad visi pasiūlyti pavyzdžiai turėjo defektų.
Naujų vamzdžių specifika yra ta, kad jie turi atlaikyti didesnį slėgį, t. y. būti patvaresni. Tam reikia specialių lydinių ir lydymo režimų. Taip pat reikia mažesnių krosnių. Tačiau Rusijoje visa metalurgija orientuota į dideles apimtis ir masines plieno rūšis.
Kažkas iš metalurgijos vadovų nusprendė, kad lydymo procesas Marteno krosnyje tapo neefektyvus, ir šalyje buvo užgesintos visos Marteno krosnys. Jie jas užgesino nepagalvoję, kad tik jose buvo lydomas ypatingai aukštos kokybės plienas, įskaitant artilerinį plieną“.
Dar vienas plačiai išreklamuotas „Uralvagonzavod“ gaminys – tankų paramos kovos mašina „Terminator“, kurios komerciniai kiekiai tiekiami Alžyrui. Ukrainos karo zonoje buvo pastebėti keturi šių mašinų egzemplioriai, sulaukę ypatingai didelių patriotiškai nusiteikusios Rusijos visuomenės atstovų pagyrų. Tačiau kitame vaizdo įraše, maždaug po mėnesio, matyti, kad šios mašinos atsidūrė remonto dirbtuvėse.
Raketų atsargos senka
Priimta manyti, kad Rusija turi strategines „Iskander“, „Kalibr“ ir kitų modernių raketų atsargas.
„Rusijos gynybos ministerija nepateikia jokių duomenų apie gaminamos, karo veiksmų zonoje panaudotos ir ten prarastos technikos skaičių, – aiškina BBC korespondentas Pavelas Aksionovas. – Pavyzdžiui, apie tai, kiek Rusija gamina raketų, galime spręsti tik pagal netiesioginius požymius: pagal jų paleidimų skaičių ir pagal tai, kokios raketos naudojamos. Per masinį Ukrainos apšaudymą, kurį Rusija surengė po Krymo tilto sprogimo, buvo panaudotos „Tornado S“, S-300, Ch-101, Ch-55, „Kalibr“, „Iskander“ raketos, bepiločiai orlaiviai ir kt. Tačiau vis dar nėra informacijos apie tai, kiek tam tikro tipo raketų buvo numušta arba pataikė į taikinius Ukrainoje“.
„Novaja gazeta Europa“ pašnekovas, dirbantis raketų kūrimo srityje, pranešė, kad daugelio tipų raketos, pavyzdžiui, „Kalibr“, tiesiai iš cechų siunčiamos į paleidimo punktus.
Remiantis Rusijos gynybos ministerijos pranešimais, nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. į taikinius Sirijoje iš viso buvo paleistos 99 raketos.
„Įprastas JAV minininkas turi daugiau kaip 90 sparnuotųjų raketų. O JAV turi dešimtis minininkų, – sako šaltinis. – Rusijos Federacija nieko panašaus neturi. Rusijos raketos paleidžiamos iš korvečių ir fregatų, turinčių tik po 8 ar 16 paleidimo įrenginių. Po metų į tarnybą turėtų būti sugrąžintas atominis kreiseris „Admiral Nachimov“ (buvęs „Kalinin“), kuriam nuo 1999 metų atliekama modernizacija. Jis bus pertvarkytas taip, kad galėtų leisti modernias raketas“.
Kita priežastis, verčianti abejoti, ar Rusija turi pakankamai didelio tikslumo raketų, yra priešlėktuvinių sistemų S-300 naudojimas prieš antžeminius taikinius. Kai tokios raketos paleidžiamos režimu „žemė–žemė“, jų neįmanoma tiksliai nutaikyti. Tačiau galinga skeveldrinė kovinė galvutė, pataikiusi į gyvenamąjį rajoną, sukelia daug civilių aukų.
Raketinis kompleksas „Kinžal“, kuriuo Putinas gąsdino Vakarus, yra tas pats „Iskander“, pakabintas po naikintuvu MiG-31. „Novaja gazeta Evropa“ šaltinių duomenimis, Rusija neturi daug tokių raketų. Ir yra tik keli MiG-31, modifikuoti nešti „Kinžalus“.
„Per Ukrainos apšaudymą taip pat naudota priešlaivinė raketa Ch-22 su automatinio nusitaikymo galvute, – sako raketų inžinierius. – Paprasčiau tariant, lėktuvnešio formos metalo gabalą plokščios jūros fone ji atskiria. Tačiau vieno pastato iš daugybės mieste esančių pastatų ji teisingai atsirinkti nesugeba. Tada jis lekia pagal nustatytą kursą ir tik apytiksliai atskrenda kažkur taikinio pusėn. Jos galimas nuokrypis geriausiu atveju yra šimtai metrų“.
Pasak mūsų pašnekovo, Rusijoje nėra gamybos pajėgumų, kuriais būtų galima kompensuoti jau panaudotas raketas. Dar 2018 m. Dubnos mašinų gamybos gamyklos darbuotojai protestavo prieš korporacijos „Sistema“, kuriai priklausė įmonė, vadovybės metodus. Būtent į ten 2000-ųjų pradžioje iš Dniepropetrovsko buvo perkelta įranga ir pradėta „Ch“ serijos raketų gamyba. „Almaz-Antej“, gaminanti „Kalibr“, S-300 ir S-400, pasak šaltinio, jau susidūrė su problema – dėl sankcijų sustojo importinės staklės.
Tuščia tema
Nuo sovietinių laikų Rusijos aviacijos konstruktorių biurai vykdė fundamentinius aerodinamikos tyrimus. Pavyzdžiui, naujausi lėktuvai Su-57 turi puikų karkasą. Tačiau rusiška elektronika yra mažiau patikima ir didesnių gabaritų, o tai didina orlaivio svorį. Radarų ir ryšių sistemos yra gerokai prastesnės nei vakarietiškos. Rusijos radarų aptikimo nuotolis yra mažesnis, jie gali stebėti mažiau taikinių, jų taikinių atpažinimo kokybė prastesnė ir pan. Varikliai taip pat yra prastesnių techninių charakteristikų.
Tačiau „Novaja gazeta Europa“ šaltiniai kariniame pramoniniame komplekse teigia, kad ir tokių naujausių naikintuvų Su-57 per metus galima surinkti tik kelis.
Ne ką geresnė situacija ir su sraigtasparniais. Šiuolaikiniai amerikiečių sraigtasparniai yra pusantro karto mažesni, o jų naudingoji apkrova ir ginkluotė gerokai efektyvesnės. Pagal savo masės ir gabaritų bei eksploatacijos charakteristikas jie Rusiją paliko toli už savęs. Rusiški sraigtasparniai sunaudoja daugiau degalų, jau nekalbant apie tai, kad daugumos modelių varikliai buvo gaminami Ukrainoje. Įdomu tai, kad dėl kaltinimų tiekus variklius ir atsargines dalis Rusijos atakos sraigtasparniams buvo suimtas Ukrainos bendrovės „Motor Sič“ vadovas ir bendrasavininkis Viačeslavas Boguslajevas. Šioje srityje Rusijai nepavyko sukurti nieko savo, todėl tikėtina, kad artimiausioje ateityje koviniai sraigtasparniai Rusijoje paprasčiausiai nebebus gaminami.
Pašnekovai bepiločių orlaivių gamybą vadina viena iš naujųjų Rusijos karinio pramoninio komplekso „tuščių temų“.
„Vadovybė labai prastai išmano šią sritį, – sako „Rostech“ ekspertas. – Iki šiol visa efektyvaus bepiločių orlaivių naudojimo patirtis buvo kaupiama tik apačioje. Daliniuose atsirasdavo už rėmėjų pinigus arba savanorių surinktas lėšas nupirktas kvadrokopteris, ir kariai mokėsi juo „skraidyti“, įvaldyti strategiją, taktiką, kovinę pilotavimo techniką ir efektyvaus panaudojimo būdus. Gynybos ministerijoje nebuvo vieno padalinio, kuris būtų kaupęs, sisteminęs ir analizavęs šią patirtį. Iškilus būtinybei, pirmiausia imta galvoti ne apie kovinio veiksmingumo užtikrinimą, o apie banalų pinigų iššvaistymą ir plovimą“.
Pasak pašnekovo, prieš kelerius metus atsirado daugybė mažų įmonių, kurios neva užsiima bepiločių orlaivių kūrimu. Neretai tai buvo banalus kokio nors „skraidančio aparato“, sukurto kinų drono pagrindu, surinkimas, kuris vėliau per savo žmones armijos vadovybėje būdavo bandomas prakišti kaip naujausias tėvyninis gaminys.
Rusija fiziškai negamina mažos galios orlaivių variklių. Nei stūmoklinių, nei reaktyvinių – jokių! Tokie varikliai turi savo specifiką: būtinas tam tikras savo svorio ir naudingosios galios santykis. Rusija taip pat negamina tokių elektros variklių, kokius kinai montuoja į savo dronus. Bet vadovybei buvo pučiama migla į akis, ir galiausiai Rusijai teko pirkti bepiločius orlaivius iš Irano, o patiems perspektyviausiems savo modeliams importuoti stambius blokus ir detales iš Kinijos.
Visi pašnekovai sutiko, kad Rusija karą pradėjo su pramone, kuri nesuspėjo modernizuotis. Šiam modernizavimui skirti pinigai buvo neefektyviai iššvaistyti. Vakarų įvestos sankcijos galutinai pastatė kryžių ant Rusijos galimybių pasigaminti ką nors naujo savo.
„Užtat T-62 yra paprastas tankas, todėl mobilizuotąjį daug lengviau išmokyti jį valdyti nei šiuolaikinę mašiną, – sako pašnekovas iš „Rostech“. – O jei ir jų pritrūks, galėsime nuimti T-34 nuo postamentų. Rusijoje jų vis dar stovi nemažai“.
