Rusijos atakos iš namų išvarė beveik šimtametę senjorę: teko eiti per lavonus ir slėptis nuo bombų

Beveik visą amžių nugyvenusi Lidija iškentė Stalino organizuotą badą – Holodomorą – ir Antrojo pasaulinio karo metais liudijo vokiečių įvykdytą jos miestelio – Očeretynės – okupaciją.

Visą kelią ėjau ir niekur nieko nebuvo, tik šūviai, galvojau, ar jie šaudo į mane. Ėjau, žegnojausi ir galvojau, kad tik baigtųsi šis karas, kad tik viskas liautųsi.

Kai Rusija pradėjo savo neišprovokuotą invaziją į Ukrainą, senjorė sakė iš karto supratusi, kad neturi jokio noro gyventi Rusijos „globoje“.

Lidija žurnalistams atskleidė, kad ji, savavališkai atsiskyrusi nuo šeimos, išsiruošė į kelionę pėsčiomis, nors avėjo tik šlepetėmis ir neturėjo nei maisto, nei vandens. Tačiau moteris susidūrė ir su kitomis kliūtimis: jos kelyje gulėjo šimtai kritusių karių kūnų, kelią buvo išdaužiusios bombos ir ji negalėjo būti tikra, ar kitas žingsnis nebus paskutinis.

„Visą kelią ėjau ir niekur nieko nebuvo, tik šūviai, galvojau, ar jie šaudo į mane – sakė ji viename interviu. – Ėjau, žegnojausi ir galvojau, kad tik baigtųsi šis karas, kad tik viskas liautųsi.“

Lidija atviravo, kad visai nenorėjo palikti namų. Net suintensyvėjusios kovos iš pradžių neatbaidė jos nuo sodo darbų, kur ji sodino bulves, svogūnus, česnakus ir prieskonines žoleles.

1926 m., likus keleriems metams iki kraštą nusiaubusio bado, gimusi senjorė gerai žino, ką reiškia gyventi be maisto, todėl net ir nedidelis žemės plotelis tiek jos šeimai, tiek jai pačiai buvo gyvybės šaltinis, kurį rūpestingai prižiūrėjo.

„AP“/„Scanpix“/Gyventojų evakuacija iš Vovčansko

„Mano vaikystėje buvo labai sunkūs laikai, nebuvo ką valgyti, – „The New York Times“ sakė ponia L.Lomikovska. – Mes išgyvenome misdami tuo, ką užaugindavome sode“.

Vokiečiams okupavus vietovę, Lidija jau buvo paauglė.

„Tada aš nebijojau“, – tikino ji. Nors vokiečių kareiviai miegojo jos šeimos namuose, „jie nieko nelietė“.

Očeretynę namais vadinanti Lidija kartu su vyru kaime užaugino du sūnus. Moteris daugelį metu dirbo geležinkelio konduktore. Jos vyras ir jauniausias sūnus mirė dar prieš tai, kai 2022 m. vasarį įsiplieskė karas.

Ji prisiminė paskutinių bemiegių naktų siaubą prieš rusams balandžio mėnesį užimant jos miestelį.

„Gulėjau ant lovos ne išilgai, o skersai, – sakė ji. – Aš patraukiau kojas į save. Mano lova buvo prie lango, o iš lango iš viso nieko nebuvo likę. Jei langą kuo nors užbarikaduosime, jie jį tiesiog išdaužys. O vėjas buvo stiprus. Buvo labai šalta. Aš guliu ir girdžiu šūvius“.

„Zuma press“/„Scanpix“/Senjorė Charkivo evakuacijos centre

Šiuo metu Lidija su anūke gyvena mažame namelyje už keliolikos kilometrų nuo Časiv Jaro – kalvos viršūnėje esančio miestelio, kuris, Rusijos pajėgoms nuožmiai kovojant dėl kontrolės, yra beveik sulygintas su žeme.

Anot analitikų, jei rusams pavyks užimti Časiv Jarą, tai palengvintų Rusijos vykdomas pagrindinių Donecko srities gyvenviečių centrų atakas.

Deja, Lidija supranta, kad tai greičiausiai ne paskutinė stotelė ir jai vėl gali tekti bėgti.

„O dabar, – sakė ji, – nežinau, kur dar eisiu“.