Kai JAV balandžio 6 d. paskelbė sankcijas septyniems Rusijos oligarchams ir jų valdomoms bendrovėms bei kai kuriems aukšto rango pareigūnams, šalies Užsienio reikalų ministerija pažadėjo griežtą atsaką. Praėjus beveik dviem savaitėms Rusijos parlamento aukštųjų rūmų pirmininkė Valentina Matvijenko pažadą pakartojo, sakydama, kad atsakomosios priemonės bus „tikslios ir skaudžios“.
Atsako į sankcijas, dėl kurių smuko rublis ir Rusijos kompanijų akcijos, dar nėra, bet Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas ir keturių frakcijų lyderiai yra pateikę įstatymo projektą, kuriame numatoma 15 potencialių kontrsankcijų krypčių. Tarp jų – Rusijos ir JAV bei kitų šalių įmonių bendradarbiavimo nutraukimas orlaivių gamybos, raketų variklių, atominėje srityse; suvaržymai bendrovėms, kurių daugiau kaip 25 proc. akcijų valdo JAV ar kitų užsienio šalių juridiniai ar fiziniai asmenys; draudimas importuoti technologinę ir programinę įrangą.
Prieš pastarąjį atsakomųjų sankcijų punktą pasisakė Mokslo taryba prie Rusijos švietimo ir mokslo ministerijos. Ji pareiškė, kad Rusija daugelyje mokslo sričių atsilieka nuo pasaulinių lyderių, o pasirinktas „saviizoliacijos nuo šių lyderių kursas“ nubrauktų visus pastarųjų metų laimėjimus ir padidintų atsilikimą.
Finansų ministras Antonas Siluanovas praėjusį penktadienį amerikiečių televizijai CNBC sakė, kad nors Rusija pasirengusi imtis atsakomųjų veiksmų, ji nepritaria mainymuisi sankcijomis. „Bet kokios sankcijos daro neigiamą poveikį ekonomikos būklei. Labai tikiuosi, kad šios sankcijų procedūros nebus toliau plėtojamos. Turime kalbėti, turime ieškoti būdų, kaip išspręsti problemas, neskiriant sankcijų, bet pasitelkiant politinius susitarimus“, – kalbėjo ministras.
Norėtų išsisukti nesiimdami priemonių?
Vis dėlto atsakomųjų sankcijų projektas paruoštas ir pateiktas svarstyti. Ar jį galima laikyti lygiaverčiu atsaku JAV sankcijoms? Ir kuriai pusei jis būtų labiau skaudus?
„Aš jį traktuočiau kaip viešo spaudimo priemonę JAV nesiimti daugiau sankcijų, gal net sumažinti dabar galiojančias“, – sako Rytų Europos studijų centro analitikas V.Keršanskas.
Jo teigimu, Rusija gali taikyti simetriškas atsakomąsias priemones, kai kalba eina apie diplomatų atšaukimą ar kitas neekonominio pobūdžio sankcijas, pvz., gali imtis su užsienio šalimis susijusių žiniasklaidos priemonių ar nevyriausybinių organizacijų, veikiančių Rusijoje, veiklos varžymo.
„Tačiau kai kalba pasisuka apie ekonomines sankcijas, neabejotinai derybinė spaudžiamoji galia yra Amerikos pusėje. Rusijai taikyti simetriškas ekonomines sankcijas yra sudėtinga, nes žalos daugiau patiria ji pati. Ji labai smarkiai priklausoma nuo JAV technologijų, ypač aukštųjų technologijų, importo daugelyje sričių. Tad [atsakomųjų sankcijų projektą] traktuočiau daugiau kaip grasinimą, nes yra sričių, kur JAV [nuo Rusijos] irgi priklausoma, pvz., astronautikos pramonė ir programa, kur yra gana stiprus augimas ir bendradarbiavimas“, – sako V.Keršanskas.
Analitikas atkreipia dėmesį, kad ši iniciatyvi išeina ne iš Kremliaus, o iš teisėkūros institucijų. Toks žingsnis esą rodo norą, viena vertus, pademonstruoti, kad reakcija bus stipri, kita vertus, rasti būdų išsisukti nesiimant priemonių, nes šios gali išprovokuoti dar didesnį atsakymą. Tad, V.Keršansko manymu, tokios apimties projektas, koks dabar pateiktas, priimtas tikrai neturėtų būti.
Atsakinėdama Rusija gerai paskaičiuoja
Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius sako, kad būsimų kontrsankcijų pobūdis priklausys nuo to, kokių tikslų Rusija iš tiesų siekia.
„Kartais tai, ką Rusija viešai pateikia kaip sankcijas, nebūtinai yra sankcijos. Geras pavyzdys yra atsakomosios sankcijos į Vakarų sankcijas dėl Ukrainos. Tų Rusijos atsakomųjų sankcijų tikslas iš esmės buvo išjudinti vidinę gamybą ir vidinį vartojimą. Tai ekonominė priemonė, kuri, ribojant kažkokį importą, leidžia gaivinti savo ekonomiką. Bent iš dalies tai pavyko.
[Suduodama atsakomąjį smūgį] Rusija dažniausiai gerai paskaičiuoja, ar jai tai naudinga, ką gali tuo pasiekti. Mes be reikalo dažnai galvojame, kad jie gana bukai atsakinėja į tas sankcijas. Kažkaip iš principo atsakyti reikia, bet nebūtinai sankcijomis. Gali būti kiti veiksmai. Prisiminkime įvaikinimo atsaką. Taip kaip ir ne sankcijos, bet tai buvo atsakas į sankcijų pobūdžio veiksmą, nes Magnickio sąrašas yra būtent toks. O jie atsakė neleidimu įsivaikinti vaikų iš Rusijos“, – primena M.Laurinavičius.
Jo įsitikinimu, Rusija atsakyti adekvačiomis sankcijomis negali – ji ekonomiškai per silpna, kad galėtų sukelti Vakarams kokių nors esminių problemų: „Pagrindinės problemos, kurias galėtų sukelti Vakarams, – tai naftos ir dujų tiekimas. Bet tai būtų visiškai savižudiška pačios Rusijos atžvilgiu.“
Nemano, kad V.Putinas siektų „nacionalizuoti“ elitą
Viešojoje erdvėje kartas nuo karto nuskamba svarstymų, kad V.Putinas suinteresuotas šalies elito „nacionalizavimu“ ir kad jį galbūt net tenkina Vakarų sankcijos oligarchams, nes sutvirtina šių ryšius su Rusija. LRT.lt kalbinti analitikai tokiai versijai nepritaria, tiesa, dėl skirtingų priežasčių.
„Manau, kad visus Rusijos oligarchus teisinga būtų laikyti ne to turto, kuris formaliai jiems priklauso, savininkais, o valdytojais. To turto tikrasis savininkas yra mafijinė sistema. V.Putino režimas, jei jam reikės, visus tuos turtus iš visų oligarchų gali atimti bet kada. Jam nereikia kokių nors Vakarų sankcijų, kad tą padarytų.
Oligarchai yra tos mafijinės sistemos dalis, jie turi savo vaidmenį. Pavyzdžiui, jiems buvo pasakyta, kad turi prisidėti prie olimpiados, ir jie prisidėjo milijardais, paskui gavo kažkokį kompensacinį mechanizmą, kažkokius valstybinius užsakymus“, – teigia M.Laurinavičius.
V.Keršanskas elito „nacionalizavimo“ versiją irgi vertina skeptiškai. Jo nuomone, V.Putinas tokios strategijos neturi, nes ilgainiui taip pakenktų pats sau.
„Vertinant V.Putino sistemos modelį, jam svarbu užtikrinti oligarchų gerovę, nes jų parama režimui reikalinga. Jeigu kalbėtume apie gerą Rusijos situaciją, aukštas naftos kainas ir Rusija galėtų vidiniais resursais lengvai kompensuoti praradimus, tada būtų kitaip. [...] Bet dabar jam reikia išsaugoti oligarchų gebėjimą išeiti į išorės rinkas, gebėjimą dalyvauti globalioje ekonomikoje. Esant tokiai situacijai nemanyčiau, kad tai būtų kelias, kuriuo V.Putinas pasiryžtų eiti. Ilgainiui tai būtų nenaudinga“, – sako analitikas.
Jis paaiškina – šalies vidaus sistema sukonstruota ant ekonominės gerovės tų žmonių, kurie palaiko režimą, o jiems esant nepatenkintiems, galėtų prasidėti procesai V. Putinui pakeisti – būtų siekiama parodyti Vakarams, kad režimas keičiasi ir todėl galima panaikinti sankcijas. „Ne kartą esame matę, kad Vakarai į kažkokius mažus judesius linkę geranoriškai atsakyti. Manau, kad V.Putinui svarbu užtikrinti [oligarchams] bazinį lygį, o savais vidiniais resursais to padaryti negali, nors ir norėtų“, – sako V.Keršanskas.
Situacija stabilizavosi po žinios iš JAV
Rusijos valdžia vis dėlto pažadėjo kompensuoti oligarchams jų patirtus nuostolius, kai ėmė kristi jų kompanijų akcijos, o Vakaruose jie pradėjo prarasti verslo partnerius ir kontraktus. Buvo skelbiama, kad stipriausiai nukentėjo verslininkas Olegas Deripaska. Sankcijos įvestos jo kompanijoms „En+“, „Rusal“ ir dar šešioms su juo susijusioms įmonėms. Jo turtas nepraėjus nė parai, anot žiniasklaidos pranešimų, buvo sumažėjęs 1,3 mlrd. dolerių. Krito, beje, ir paties rublio kursas.
Tačiau, kaip LRT.lt sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, šią savaitę situacija stabilizavosi ir rublis bei Rusijos kompanijų akcijos netgi brangsta.
„Tai susiję su tuo, kad JAV šiek tiek sušvelnino sankcijas „Rusal“ – vienai didžiausių aliuminio gamintojų pasaulyje. Tiksliau – nesušvelnino, bet atidėjo datą, iki kada jos turi būti pritaikytos – iki spalio mėnesio. Taip pat užsiminta, kad gal sankcijų [šiai kompanijai] visai netaikytų, jei pagrindinis akcininkas O. Deripaska perduotų įmonės valdymą kažkam kitam, nes sankcijos iš esmės nukreiptos prieš jį, o ne darbuotojus, kurie irgi nukentėtų pilnai pritaikius sankcijas“, – sako N.Mačiulis ir priduria, kad po šios žinios „Rusal“ akcijos pabrango.
Tiesa, tokio švelninimo priežastis – veikiausiai ne nerimas dėl Rusijos kontrsankcijų, o išaugusi aliuminio kaina, kurią pirkdami įvairius produktus gali pajusti Vakarų vartotojai.
„Šalutinis efektas, kurio galbūt nesitikėjo JAV ir kuriuo buvo labai nepatenkintos kai kurios ES valstybės, – tai labai didelis aliuminio kainos šuolis. Pasaulinėse rinkose praėjusią savaitę aliuminio kaina pakilo iki daug metų nematytų aukštumų. Ir tai neigiamas šalutinis efektas, kurį pajustų beveik visi vartotojai ir JAV, ir ES, ir kitose pasaulio valstybėse, nes aliuminis naudojamas labai daug kur pramonėje – nuo skardinių iki automobilių“, – paaiškina N.Mačiulis.
