Nors Gruzijoje neseniai pradėjo dirbti nauja vyriausybė, Maskvos ir Tbilisio santykiuose „atšilimas“ kol kas nejuntamas.
„Deja, rimtų postūmių per penkerius metus neįvyko“, – pažymėjo Gruzijos politologas Revazas Sakvarelidzė, interviu Didžiosios Britanijos nacionaliniam transliuotojui BBC.
„Vertinant Rusijos santykius su kitomis valstybėmis, kurių pasaulyje yra apie 200, santykiai su Gruzija yra vieni blogiausių. Tokia padėtis gali tęstis ilgą laiką“, – sako tarptautinių ryšių ekspertas Maskvoje Pavelas Sviatenkovas.
Dar visai neseniai teigiamų pokyčių šioje srityje tikimybė atrodė itin menka: Kremlius dažnai pabrėždavo, kad laiko Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį nepriimtinu partneriu.
Tačiau pernai spalį M.Saakašvilio partija pralaimėjo parlamento rinkimus, premjeru tapo Bidzina Ivanišvilis, laikomas prorusišku politiku. M.Saakašvilis, dirbęs dvi kadencijas šalies vadovo poste, nebegalės kandidatuoti spalį vyksiančiuose prezidento rinkimuose, todėl, anot analitikų, virto „šluba antimi“, ir jo balsas mažai ką lemia.
Tačiau kol kas vieninteliu dvišalių santykių perkrovimo ženklu tapo gegužę ir birželį priimtas Rusijos sprendimas vėl įsileisti į savo rinką Gruzijoje pagamintus vynus, brendį ir mineralinius vandenis.
Pasak R.Sakvarelidzės, šio sprendimo ekonominis poveikis nedidelis, nes Rusijos vartotojai spėjo atprasti nuo Gruzijos produktų, o Gruzijos gamintojai susirado naujų partnerių.
Viltys ir nusivylimas
Kaip teigia R.Sakvarelidzė, santykiai su Rusija buvo pagrindinė tema pernai vykusių rinkimų kampanijoje. B.Ivanišvilio pergalę didele dalimi lėmė pažadas pagerinti ryšius su Maskva. Jo šalies žmonės tikėjosi, kad Tbilisiui atsisakius antirusiškos retorikos, vienašališkos orientacijos į Vakarus ir skubinamo suartėjimo su NATO, Gruzijai bus suteikta kokių nors nuolaidų, tačiau Maskvos oficialusis tonas išliko šaltas ir arogantiškas.
Gruzijoje didžiulio atgarsio sulaukė gegužės ir birželio įvykiai prie faktinės sienos su separatistine Pietų Osetija, kai ten dislokuoti Rusijos pasieniečiai įrengė spygliuotos vielos tvoras, nors Rusijoje į šį faktą beveik nebuvo atkreipta dėmesio.
B.Ivanišvilis pažadėjo rinkėjams pagerinti ryšius su Rusija, bet kol kas mažai tepasiekė.
Gruzija teigia, kad spygliuotų vielų užtvaros įsiterpia apie 300 metrų į jos teritoriją, tačiau Maskva ir Cchinvalis tvirtina, jog tvora pastatyta tiksliai palei ribą, pažymėtą Sovietų Sąjungos sudarytuose žemėlapiuose.
Kad ir kas būtų teisus šiame ginče, penkerius metus konfliktuojančios stovyklos apsiėjo be tvorų, ir jos buvo pradėtos tverti būtent tuo metu, kai naujieji Gruzijos lyderiai paskelbė atsisakantys jėgos naudojimo galimybės ir kai pradėjo megztis trapus dialogas.
Gruzija tokią taktiką laiko ženklu, kad Maskva visiškai nesuinteresuota gerinti dvišalius santykius.
„Blogiausia, jog pažangos normalizuojant santykius nebuvimas ir ypač (pasienio) įtvirtinimų statyba paskatino pesimizmą Gruzijos visuomenėje, – aiškina R.Sakvarelidzė. – Atėjo nauja valdžia, bet Maskvos pozicija nė kiek nepakito. Saakašvilis tvirtino, kad bet koks mėginimas ištiesti ranką Rusijai neturi prasmės, ir buvo kaltinamas nelankstumu bei nereikalingomis emocijomis – bet Rusija dabar patvirtina, kad jis buvo teisus.“
Medvedevo interviu
Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, neseniai interviu televizijai „Russia Today“, komentuodamas 2008 metų įvykius, sakė esantis „absoliučiu optimistu“ ir teigė, kad „mūsų tautos nesusipyko“.
Tačiau buvęs prezidentas iškart pridūrė: jog Rusija pasiruošus atkurti diplomatinius santykius su Tbilisiu, jeigu „bus patenkintos tam tikros paprastos sąlygos: kai bus pripažinta tai, kas įvyko“, – kad Abchazija ir Pietų Osetija tapo nepriklausomomis valstybėmis.
Akivaizdu, kad dėl tų dviejų separatistinių respublikų statuso Maskvai ir Gruzijai nepavyks susitarti artimiausiu laiku, nes abi stovyklos negali išsižadėti savo pozicijų nesusikompromituodamos.
Kita vertus, Rusija, kitaip negu JAV, palaiko diplomatinius santykius su Kuba, Iranu ir Šiaurės Korėja, tačiau tai netrukdo Maskvai ir Vašingtonui keistis diplomatiniais pasiuntiniais.
Netgi buitiniame lygmenyje kiekvienas žino: barnis baigiasi tuomet, kai abi pusės pripažįsta save esant iš dalies neteisiomis ir pasižada užmiršti skriaudą. Ne pats geriausias būdas taikytis – nepalenkiamai reikalauti, kad priešininkas atsiklauptų ir barstytųsi galvą pelenais.
Tame pačiame interviu D.Medvedevas dar kartą pavadino ankstesnės Gruzijos vyriausybės veiksmus nusikaltimu. Bet kyla klausimas, ar Maskvai būtina grįžti prie M.Saakašvilio, kuris jau tampa praeities veikėju, aptarinėjimo?
Vargu, ar Gruzijos piliečiams, ypač balsavusiems prieš M.Saakašvilį, patiktų, kad užsienio valstybė taip koneveikia jų prezidentą.
P.Sviatenkovas neatmeta galimybės, kad Maskva laukia kol M.Saakašvilis visai pasitrauks. „Galbūt tuomet bus mėginama kaip nors sureguliuoti santykius, tačiau ir šie mėginimai nebūtinai bus sėkmingi“, – pastebėjo jis.
Analitiko nuomone, Maskva iš tikrųjų nėra suinteresuota normalizuoti ryšius su Gruzija.
„Ekonomikos atžvilgiu Gruzija nieko nereiškia“, – pastebėjo jis.
Per Maskvos galvą?
„Viskas priklausys nuo tose teritorijose gyvenančių žmonių valios. Norėtume, kad jie gyventų taikoje. Kokia forma vyks jų santykiai – tai jų pačių reikalas; mes nedarysime įtakos šiems procesams“, – pareiškė D.Medvedevas, atsakydamas į klausimą, ar įmanomas Gruzijos pakartotinis susijungimas su jos buvusiais autonominiais regionais.
Tuo tarpu B.Ivanišvilis ne kartą sakė pageidaujantis užmegzti dialogą ne vien su Maskva, bet ir su Cchinvaliu bei Suchumiu.
„Labai abejotina, – tokį scenarijų komentavo P.Sviatenkovas. – Kažkokios derybos įmanomos, tačiau veikiausiai jos liks bevaisės. Abchazija ir Pietų Osetija gali grįžti į Gruzija tik tuomet, jeigu Rusija pasitrauks iš šio regiono.“
R.Sakvarelidzė abejoja D.Medvedevo nuoširdumu ir teigia, kad Abchazijos bei Pietų Osetijos statulas yra vien tik Rusijos ir Gruzijos santykių klausimas.
Gruzijos ekspertas įsitikinęs, kad padėtis ateityje gali pasikeisti, jeigu jo šalyje pavyks sukurti patrauklią visuomenę, o Rusija palaikys Abchazijoje ir Pietų Osetijoje autoritarinius korumpuotus režimus vietoje atviros ekonomikos ir demokratijos.
