Rusijos Pergalės dienos paradas – kasmetinė ekstravagancija Raudonojoje aikštėje. Gegužės 9 d. rengiamas prabangus spektaklis, kuriuo siekiama parodyti savo galią ir paminėti nacių kapituliaciją Antrajame pasauliniame kare, rašo aljazeera.com.
Demonstruojamos karinės formuotės, tankai ir sudėtinga techninė įranga, kad primintų pasauliui apie neblėstančią Rusijos galią. Švenčiant pergalę vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare, siekiama pakurstyti nacionalizmą ir pagerbti 24 milijonus gyvybių, prarastų kovojant su Hitleriu.
Pastarosiomis dienomis gatvėse priešais Kremlių vykusios repeticijos byloja apie kitą savaitę vyksiantį spektaklį. Parodomųjų pasirodymų programoje dalyvauja tarpžemyninė balistinė raketa ir 11 tūkst. žygiuojančių pajėgų. Virš jų Z – invazijos į Ukrainą simboliu – trajektorija praskris naikintuvai.
Tačiau Kremliui nėra ko švęsti. Vladimirui Putinui nepavyko pasiekti savo tikslo užimti Ukrainą – šalį, kurią, kaip jis klaidingai manė, bus galima lengvai užvaldyti. Taktinės klaidos lėmė katastrofiškus Rusijos gyvosios jėgos nuostolius, kurių, Jungtinės Karalystės vertinimu, per du mėnesius buvo patirta 15 tūkst.
Tai, ką pasaulis laikė palyginti modernia ir gerai aprūpinta kariuomene, veikė šokiruojančiai blogai. Tiekimo grandinės buvo užpultos ir išardytos, nes kariai išsibarstė per kelis frontus. Rusai neįvertino savo daug mažesnio priešininko arba to, kad susivieniję Vakarai Ukrainai skirs milijardus dolerių karinės paramos. Atmušti nuo Kyjivo rusai persiorientavo į Donbaso regioną pietuose ir rytuose, kad sutvirtintų nuo 2014 m. užimtą teritoriją ir užimtų jos daugiau. Tačiau atrodo mažai tikėtina, kad greitai pavyks paskelbti pergalę ir čia. Per pastarąją savaitę tas puolimas taip pat sunkiai judėjo į priekį.
Pergalė skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Nepavykus užimti visos Ukrainos, lieka neaišku, kas šiuo metu V.Putinui reikštų pergalę. Labai motyvuoti ukrainiečiai ir toliau naudojasi Vakarų parama ir įnirtingai kovos, kad apgintų savo teritoriją. Tam tikru lygmeniu galima teigti, kad Ukraina jau laimėjo strategiškai, nes suvienijo NATO ir pademonstravo veiksmingą vadovavimą karo metu. Ukrainos kariuomenė neleido žlugti savo sostinei ir atsilaikė prieš didžiulę jėgą.
Atrodo, kad dabar karas pereina į etapą, kai kiekviena pusė bandys nualinti kitą, bet nė viena iš jų neturės aiškaus pranašumo. Kadangi karas, dėl kurio Rusijos prezidentas pastatė ant kortos savo kieto vyro reputaciją ir šalies ekonomiką, nepasiekia nė vieno iš savo tikslų, kaip V.Putinas gegužės 9 d. įprasmins „pergalę“? Ir kokios jo karinės perspektyvos ateinančiais mėnesiais?
„Al Jazeera“ ieškojo atsakymų, kalbindama tris gynybos ekspertus, kurie daugiausia dėmesio skiria Rusijos kariuomenei ir saugumui.
„Putinas įrodė, kad sugeba iškraipyti tiesą“
– Margarita Konajev, Džordžtauno saugumo ir naujų technologijų centro mokslo darbuotoja
M.Konajev prognozuoja, kad siekdamas išsaugoti veidą, V.Putinas bandys atitraukti dėmesį nuo karo realybės ir dvigubai sustiprins iki šiol pasiteisinusį naratyvą: raginimą laikytis nacionalizmo ir argumentą, kad tai yra karas, kurį rusams primetė NATO plėtra, o Ukraina nėra tikra valstybė.
„Jis primygtinai tvirtins, kad JAV ir NATO nori rizikuoti nuolatiniu smurtu ir ekonominiu nuosmukiu visame pasaulyje vien tam, kad pažemintų Rusiją ir apribotų jos galią tarptautinėje tvarkoje“, – sako ji.
„Kadangi tai gegužės 9-oji, jie primins Didįjį Tėvynės karą ir pavaizduos šį momentą kaip dar vieną, kai Rusijos žmonės turi būti tvirti ir didvyriški, nors yra puolami, – sako ji. – V.Putinas įrodė, kad gana gerai sugeba iškraipyti tiesas ir pertvarkyti pasakojimą taip, kad jis gali atrodyti logiškai nepagrįstas, bet vis dėlto turi atgarsį. Tai ne pirmas jo ir ne pirmas Rusijos propagandinis žygis.“
Kalbant apie karo eigą ji prognozuoja, kad kovos tęsis visą vasarą dėl nedidelių teritorinių plotų, kurie gali pereiti iš vienų rankų į kitas, o jų metu bus sunaikinti nedideli kaimai ir miesteliai, o Rusija retkarčiais bombarduos miestus, kad įbaugintų gyventojus ir pademonstruotų jėgą. Iš politinės pusės ji nemato jokių realių paskatų abiem pusėms siekti kompromiso.
Ukraina turi keletą privalumų, sako M.Konajev. Ji gali greičiau nei rusai gabenti ginkluotę į fronto liniją, nors tai, ko jiems reikia, atkeliauja iš už šalies ribų, iš vakarinio flango. Jie turi vidaus tiekimo linijas ir, padedami Vakarų rėmėjų, gali rinkti kokybišką žvalgybinę informaciją, kad išvengtų išpuolių, užkirstų jiems kelią ir atsakytų į juos.
Be to, Rusija iki šiol kentėjo nuo iš viršaus nuleisto vadovavimo stiliaus, kuris neleidžia vadovybei vietoje būti lanksčiai. „Ukrainiečiai smūgiuoja pagal tai, kokia situacija susiklosto vietoje, o ne pagal tai, kokios jie tikisi, kad ji bus“, – sako ekspertė.
Vis dėlto būtų didžiulis iššūkis visiškai išstumti Rusijos pajėgas iš Ukrainos, įskaitant Krymą, kurį ji yra okupavusi nuo 2014 m., ir separatistines Donecko ir Luhansko sritis. Rusija turi oro pajėgų ir palankių pozicijų rytuose. Jos pusėje taip pat yra matematika: 900 tūkst. aktyvių karių ir du milijonai rezervistų. Tuo tarpu visa Ukrainos nuolatinė kariuomenė, kurią sudaro aktyviosios tarnybos kariai ir rezervistai, sudaro mažiau nei 300 tūkst. karių (neskaičiuojant civilių, prisijungusių prie karo veiksmų). Rusijos pajėgos dar labiau išaugs, jei V.Putinas paskelbs masinę mobilizaciją, nors naujokams prireiks laiko, kad jie taptų pasirengę kovai.
Nors Ukraina gauna ginkluotę, suteikiančią galimybę pulti tankus ir tiekimo linijas, pavyzdžiui, haubicas ir bepiločius lėktuvus su žvalgybinės informacijos rinkimo radarų sistemomis, svarbu ir tai, kad įranga būtų gyvybinga. „Neaišku, ar jie turi pakankamai dalių ir įgūdžių, kad galėtų įrangą prižiūrėti, taisyti, kai ji sugenda“, – sako M.Konajev.
Tačiau po šešių mėnesių, „kas žino, kur mes būsime“, priduria ji. „Mus ir toliau stebina Rusijos kariuomenės nekompetencija ir ukrainiečių gynyba“, – sako ekspertė.
„Iki karinės pergalės dar toli“
– Tracey German, Londono Karališkojo koledžo konfliktų ir saugumo profesorė
T.German pažymėjo, kad yra didelis skirtumas tarp karinės ir politinės pergalės. Galima laimėti mūšio lauke, bet ne politiškai: „Ir jiems dar toli iki karinės pergalės“.
Dėl šios priežasties, jos nuomone, rusai šalies viduje paskelbė dideles fanfaras apie tai, kad „išlaisvino“ Mariupolį – strateginį uostą, kuris buvo sulygintas su žeme per didžiausias karo skerdynes.
V.Putinas invaziją motyvavo siekiu išlaisvinti ukrainiečius iš „genocidinės“ vyriausybės ir grąžinti juos „Motinai Rusijai“. Be abejo, šio strateginio uosto kontrolė apribotų Ukrainos pramonės ir žemės ūkio produktų eksportą ir padėtų Rusijai sukurti sausumos tiltą tarp separatistinių regionų ir Krymo. Ji taip pat iškovotų propagandinį laimėjimą. Dar viena karo dingstis buvo „denacifikuoti“ Ukrainą, o miesto gynyboje dalyvavo kraštutinių dešiniųjų bataliono „Azov“ nariai.
Tačiau „išlaisvinimas“ nuo ko? Miesto, kuris iki šiol vis dar priešinasi, bombardavimas sugriovė 90 proc. pastatų ir nusinešė 20 tūkst. gyvybių. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai iš 450 tūkst. gyventojų pabėgo. Likusieji sunkiai randa maisto, vandens, šilumos ir elektros.
„Įdomu tai, kad rusai panoro dėl kažko užtraukti didelę giesmę ir šokį“, – pastebi T.German.
Naujasis puolimas vyko taip blogai, kad jai sunku spėlioti, kaip galėtų atrodyti V.Putino pergalė. Persiorientavimo į rytus ir pietus esmė buvo sutvirtinti ir įgyti daugiau teritorijos, kad būtų galima apsupti Ukrainą iš visų pusių. „Ar dabar kas nors iš to įmanoma, kas žino“, – svarsto ji.
Ekspertė nujaučia, kad V.Putinui pavyks išsilaikyti valdžioje, net jei po kelių mėnesių pasijus sankcijos ir jei jis paskelbs nepopuliarią masinę mobilizaciją, kad padidintų išsekusias pajėgas. V.Putinas apsupo save ištikimais šalininkais, kurie jo bijo ir paranojiškai vertina grėsmes tiek jam kaip lyderiui, tiek režimui apskritai. Jie tiki jo įsitikinimu, kad demoniškieji Vakarai nori suskaldyti šalį, todėl rūmų perversmas mažai tikėtinas, mano ji: „Jei pažvelgsime į sovietų imperijos istoriją, yra daug atvejų, kai lyderiai miršta eidami savo pareigas.“
„Sekinantis karas, kuris tęsis tol, kol bus Putinas“
– Mathieu Boulege, Londono analitinio centro „Chatham House“ vyresnysis mokslo darbuotojas
M.Boulege mano, kad iš pradžių gavęs prastą žvalgybinę informaciją, V.Putinas pagaliau suprato, kad jo pajėgos yra per daug išsklidusios. Dabar jis žino, kad apskritai jo kariuomenė gali tik tiek pasiekti. Tačiau jis negali atrodyti beviltiškai.
„Putinas nepripažins pralaimėjimo. Kremlius nesileis į kompromisus, – sako M.Boulege. – Prieš pat gegužės 9-ąją ateis svarbus momentas, kai Putinas pasakys: misija įvykdyta, tai mano istorijos versija. Tai yra mano palikimas. Jis turi būti pristatytas kaip įvykdyta misija. Pamirškite apie Kyjivo užėmimą. Mes sulyginome Mariupolį su žeme, išlaisvinome daugiau Donbaso dalių. Galbūt jie paskelbs respubliką Chersono [miestas pietuose, kurį nuo kovo mėnesio okupavo Rusija] srityje.“
Ateityje jis prognozuoja sekinantį karą, kuris tęsis „tol, kol bus Putinas“. M.Boulege pabrėžia, kad daug kas nežinoma apie jo emocinę būseną ir tai, kiek jis pasirengęs kartu su savimi nustekenti šalį.
„Jam 70-imt, – sako M.Boulege'as, – Gali būti, kad kažko nežinome apie jo psichinę ar fizinę sveikatą. Kalbama apie žmogaus, kuris nori pasižymėti, turėti palikimą, išdidumą. Ir taip atsitiko, kad jis atsidūrė Ukrainoje“.
Ar jis griebtųsi atominės bombos? „Mano nuomone, jis yra destruktyvus, bet ne savižudis, – sako M.Boulege. – Nebent būtų įrodyta kitaip. Visi scenarijai yra ant stalo“.
