„Visiems laikams“ truko labai trumpai
Lapkričio 9 d. valstybinių kanalų vakaro žinios prasidėjo Rusijos grupuotės Ukrainoje vado Sergejaus Surovikino pranešimu Rusijos gynybos ministrui Sergejui Šoigu. Aukštas, žilstelėjęs generolas lauko uniforma stovėjo su rodykle priešais neryškų žemėlapio vaizdą. Po ilgo „karinių ir taktinių laimėjimų visuose frontuose“ išvardijimo S.Šoigu perėjo prie pagrindinės temos ir paklausė apie Chersoną. „Chersono kryptis yra apginama, tačiau yra ypatumų“, – sakė ministras.
Iš generolo S.Surovikino atsakymo buvo aišku, kad šie ypatumai pasireiškė tuo, jog Rusijos kariuomenė palieka nuo karo pradžios užimtą miestą. Kiek daugiau nei prieš mėnesį Kremliuje įvyko Ukrainos teritorijų, kurias karo veiksmų metu užėmė Rusijos kariai, įskaitant Chersono sritį, prijungimo prie Rusijos pasirašymo ceremonija. Jame V.Putinas sakė, kad okupuotų Ukrainos regionų gyventojai „tampa mūsų piliečiais – visiems laikams“.
Liko tik liesi „Rosgvardijos“ vaikinai
Nuo pat okupacijos pradžios Chersono sugrąžinimas išlieka vienu pagrindinių Ukrainos karinių ir politinių tikslų. „Neįmanoma įsivaizduoti, kad Chersonas liks okupantams. Tai principo reikalas“, – rugpjūčio viduryje BBC sakė Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Mychaila Podoliakas.
Apie kontrpuolimą šalies pietuose Kyjivas skelbė visą vasarą. Liepos mėnesį Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo kasdien atakuoti strategiškai svarbius tiltus, jungiančius dešinįjį ir kairįjį Dniepro upės krantus netoli Chersono, kurie buvo pagrindinis Rusijos grupuotės aprūpinimo šaltinis. Dėl apšaudymo, taip pat ir iš JAV „HIMARS“ sistemų, Kachovkos ir Antonivkos tiltais nebegalėjo judėti sunkvežimiai ir sunkioji technika – tiltai buvo smarkiai apgadinti.
Rusų kariai turėjo naudotis keltais, tačiau keltai taip pat buvo nuolat apšaudomi – dėl to kilo didelių logistikos problemų.
Rugpjūčio pabaigoje prasidėjo kontrpuolimas pietuose. Rusijos valdžios institucijos ir okupacinės administracijos pareigūnai iš pradžių pavadino kontrpuolimą netikru. Vėliau karinė vadovybė paskelbė, kad bandymas surengti kontrpuolimą baigėsi nesėkme ir kad Ukrainos kariuomenė patyrė didelių nuostolių.
Tačiau iš tikrųjų Rusijos kariuomenės padėtis nebuvo tokia rožinė. Kartu su kontrpuolimu pietuose Ukrainos ginkluotosios pajėgos smarkiai pasistūmėjo į priekį Charkivo srityje, išlaisvindamos nuo pavasario užimtas Balaklijos, Kupjansko ir Iziumo vietoves.
Praėjus dienai po to, kai Vladimiras Putinas paskelbė apie apsišaukėliškų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų, taip pat Chersono ir Zaporižios sričių aneksiją po „referendumų“, Rusijos pajėgos taip pat kapituliavo ir pabėgo iš Lymano miesto Donecko srityje. Rusijoje pasigirdus precedento neturinčiai karinės vadovybės kritikai, buvo paskelbta „dalinė“ mobilizacija, tačiau ji iš karto nesustabdė Ukrainos kontrpuolimo.
Spalio pradžioje Ukrainos pajėgos sparčiai žengė į priekį Chersono srities šiaurėje ir šiaurės rytuose, stumdama rusų grupuotę arčiau Dnipro. Lapkričio mėnesį nuo Chersono pastatų ėmė nykti Rusijos trispalvės. Vietiniai gyventojai tai suprato kaip pasiruošimą palikti miestą.
25 metų Jelena (dėl saugumo sumetimų prašė neskelbti tikrojo vardo – BBC), gyvenanti Chersone per visą okupacijos laikotarpį, sako, kad Rusijos kariai spalio 20-ąją paliko daugumą kontrolės punktų mieste.
75 metų Georgijus, kitas Chersono gyventojas, kuris nenorėjo evakuotis į Rusijos teritoriją, patvirtina, kad mieste gerokai mažiau vėliavų ir agitacijos. „Aš asmeniškai nuplėšiau rašistų vėliavą, kuri kabojo ant mokyklos mūsų gatvės gale, – linksmai pasakoja jis, – prieš mėnesį galėjai lengvai patekti į kankinimų kamerą, bet dabar kariškių daug mažiau ir jiems tai nerūpi“.
Keletas BBC pašnekovų iš dešiniojo Chersono kranto patvirtino, kad nuo spalio vidurio mieste gerokai sumažėjo Rusijos simbolių ir kariškių. Miesto gyventojai sako, kad kai kurie iš jų pradėjo vaikščioti „civiliais drabužiais“. Be to, yra mažiau žmonių „su visomis uniformomis“. „Liko tik liesi „Rosgvardijos“ vaikinai, kurių kaklai kaip viščiukai kyšo iš uniformų“, – priduria Georgijus.
Paskutinis motorlaivis
Lapkričio 7 d. Chersono slaugos namų darbuotojai įkalbėjo 83 metų Alevtiną Ivanovną, kuri jau dešimt metų gyvena valstybinėje įstaigoje, išvykti į Krasnodaro kraštą.
„Ji – galinga moteris, rėkė, įsikibo į lovą, sakė – aš niekur neisiu, o mums reikia uždaryti, užantspauduoti ir atiduoti pagal aktą“, – pasakojo 50-metė Svitlana (saugumo sumetimais ji prašė neskelbti savo vardo – BBC). Ji pasakojo, kad dabar pati kartu su savo globotiniais ir kitais slaugos namų darbuotojais yra Krasnodaro krašte ir taip pat nenorėjo palikti gimtojo miesto, bet „viršininkai pasakė, kad nėra jokių galimybių“. Tačiau ji tuoj pat priduria, kad jos kolegos „ne visi išvyko“.
Senelių namų iškeldinimo aktas buvo pasirašytas „miesto taryboje“ – Svitlana turi omenyje okupacinės administracijos socialinį departamentą. „Jie patys jau sėdėjo ant lagaminų, – sako moteris. – Tačiau rusai buvo išvežti atskirai, o ne laivu. („Rusai“ – tai „administracijos“ darbuotojai, atvežti po okupacijos pradžios iš aneksuoto Krymo)“.
Paskutinis laivas iš dešiniojo Dnipro kranto į kairįjį išplaukė lapkričio 7 d. 12 val. Prieš tai norinčiųjų išvykti iš okupuoto miesto evakuacija vyko įvairiais etapais: iš pradžių okupacinė valdžia neigė tokią galimybę, vėliau paskelbė, kad saugumo sumetimais visi norintys gali evakuotis savanoriškai, o lapkričio 6 d. okupacinė valdžia pareiškė, kad evakuacija bus privaloma.
Nepaisant to, buvo atmesta net pati galimybė, kad Chersoną rusai paliks. „Rusų miesto niekas niekada niekam neatiduos. Rusai nepasiduoda!“ – žadėjo Chersono civilinės-karinės administracijos vadovas Aleksandras Kobecas lapkričio 4-ąją, per Nacionalinės vienybės dienos šventę.
Chersono srities okupacinė vadovybė jau spalio pabaigoje paliko miestą ir išvyko į rytus. Pareigūnai nuolat skundėsi ne tik dėl Ukrainos pajėgų kontrpuolimo, kuris privertė Rusijos kariuomenę trauktis iš savo pozicijų, bet ir dėl Ukrainos partizanų veiklos. Pastaraisiais mėnesiais okupuotose Zaporižios ir Chersono sričių teritorijose buvo nužudyti keli prorusiškų „administracijų“ pareigūnai, keliems po pasikėsinimų pavyko išgyventi.
Aukščiausią iš okupacinės valdžios pareigūnų mirtis ištiko tą pačią dieną, kai Rusijos karinė vadovybė paskelbė, kad palieka Chersoną. Likus kelioms valandoms iki Rusijos grupuotės Ukrainoje vado generolo S.Surovikino pranešimo gynybos ministrui S.Šoigu, žiniasklaida pranešė, kad per avariją žuvo Chersono srities „administracijos“ vadovo pavaduotojas Kirilas Stremousovas, vienas iš labiausiai žiniasklaidoje išgarsėjusių Ukrainos kolaborantų.
Prorusiškoje ir Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje K.Stremousovas visus šiuos mėnesius buvo vienas pagrindinių kalbėtojų apie Pietų Ukrainą. Jis aktyviai rėmė Chersono srities aneksiją.
Nuo rugpjūčio mėnesio K.Stremousovas teigė kasdien sulaukiantis grasinimų ir esą ne kartą buvo kėsintasi į jo gyvybę.
Lapkričio 9 d. jis žuvo per eismo įvykį netoli Heničesko, bent jau tokią versiją išplatino Chersono okupacinė valdžia. Kai kurie Ukrainos pareigūnai tai priėmė skeptiškai – Chersono srities tarybos vadovo pavaduotojas Jurijus Sobolevskis užsiminė, kad K.Stremousovo mirtis galėjo būti inscenizuota. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas K.Stremousovą po mirties apdovanojo Drąsos ordinu.
Kas toliau?
Ukrainos valdžia kol kas Maskvos sprendimą palikti Chersoną komentuoja santūriau nei kai kurie Rusijos karo korespondentai ir tinklaraštininkai, kurie nuo rudens pradžios nevengia atvirai kritikuoti kariuomenės.
„Kai kurie žmonės mano, kad jie yra labai gudrūs... Bet mes esame vienu žingsniu priekyje“, – mįslingai perspėjo Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrijus Jermakas.
Jo patarėjas Mychaila Podoliakas buvo konkretesnis: „Ukraina nemato jokių ženklų, kad Rusija paliks Chersoną be kovos. Didelė dalis rusų grupuotės lieka mieste, į regioną atgabenami papildomi rezervai. Ukraina laisvina teritorijas remdamasi žvalgybos duomenimis, o ne surežisuotais televizijos pareiškimais“.
Tačiau net jei Ukrainos pareigūnai teisūs ir kalbėti apie visišką miesto atidavimą dar per anksti, viešas įsakymas palikti dešinįjį Dnipro krantą yra jautrus smūgis pirmiausia Rusijos kariuomenės savigarbai. Chersonas buvo vienintelis regioninis centras, kurį Rusijai pavyko užimti nuo invazijos į Ukrainą pradžios, o valdžios institucijos netgi paskelbė oficialią jo „aneksiją“.
Be to, Rusijos kariuomenė nuo pat invazijos pradžios bandė veržtis į Odesą ir Mykolajivą. Praradus priešakinę liniją dešiniajame Dnipro krante, tai padaryti bus beveik neįmanoma, nes bet kokiam pasistūmėjimui į priekį kariuomenei tektų iš naujo forsuoti plačią upę.
Formaliai, kaip ir Charkivo srities teritorijų deokupacijos atveju, Rusijos karinė vadovybė siūlo traktuoti atsitraukimą kaip „persigrupavimą“. Generolas S.Surovikinas, kuris buvo paskirtas vadovauti Rusijos pajėgoms iškart po pralaimėjimų rytuose, patikino S.Šoigu, kad apskritai padėtis fronte „stabilizavosi“. O karių atitraukimas iš Chersono yra būtinas, kad būtų „išsaugota svarbiausia“ – „karių gyvybės ir kariuomenės grupės, kurią planuojama panaudoti puolimui „kitomis“ kryptimis, kovingumas“.
Sunku pasakyti, ar toks manevras galėtų išgelbėti Rusijos karių gyvybes. Karinis ekspertas, JAV Užsienio politikos tyrimų instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, buvęs JAV jūrų pėstininkas Robas Lee teigia, kad „dabar pagrindinis klausimas yra tas, ar Rusija gali atsitraukti be didelių ginkluotės ir personalo nuostolių“. „Ukraina yra suinteresuota, kad šis atsitraukimas būtų kuo chaotiškesnis ir brangiau kainuotų Rusijai“, – mano R.Lee.
Klausimus dėl galimų Rusijos grupuotės nuostolių kelia ne tik Vakarų ekspertai – panašius nuogąstavimus išsakė ir privačios karinės grupuotės „Wagner“ įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas. „Surovikinas turi atitraukti karius ir išgelbėti tūkstantį karių, kurie faktiškai yra apsupti priešo teritorijoje, visiškai atkirstoje nuo tiekimo kelių. Kas ir kodėl davė įsakymą užimti tokią poziciją, yra kitas klausimas“, – sakė jis „RIA Novosti“.
Kachovkos hidroelektrinės likimas taip pat lieka neaiškus. Rusijos kariškiai, įskaitant generolą S.Surovikiną, tikina, kad ukrainiečiai gali susprogdinti elektrinės užtvanką, dėl to gali būti užtvindytos didelės teritorijos Dnipro žemupyje. Savo ruožtu Kyjivas įsitikinęs, kad tokių planų turi Rusija. Spalio pabaigoje Amerikos karo tyrimų instituto (ISW) ekspertai paaiškino, kad užtvankos sugriovimas teoriškai leistų Rusijai gerokai praplėsti Dniprą ir taip sulėtinti Ukrainos kontrpuolimą pietuose.
Ar įmanomos derybos?
S.Šoigu įsakymas atsitraukti iš Chersono taip pat kelia globalesnių klausimų – pavyzdžiui, ar Ukrainos sėkmė gali priartinti taiką?
Likus kelioms valandoms iki oficialaus pranešimo apie pasitraukimą iš Chersono, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad Rusija vis dar yra pasirengusi derėtis su Ukraina, „atsižvelgdama į dabartines realijas“. Jos pareiškimas būtent dėl šių „realijų“ sulaukė daug dėmesio.
Rugpjūtį BBC rašė, kad iš tiesų Maskvos ir Kyjivo derybų procesas įstrigo, nes abi pusės suprato, kad karo baigtis bus sprendžiama mūšio lauke. Tuo pat metu Kyjivas spėliojo, kad Rusija gali siekti atnaujinti derybas kaip tik tuo metu, kai jai reikia operatyvinės pertraukos, kad galėtų persigrupuoti ir išspręsti tiekimo klausimus.
Pavyzdžiui, balandžio mėnesį Rusija savo pasitraukimą iš Kyjivo ir Černihivo regionų aiškino kaip „geros valios gestą“, kuriuo siekiama paskatinti taikos derybas. Tuo metu Ukrainos valdžios institucijos teigė, kad tikroji pasitraukimo priežastis – Rusijos karinės nesėkmės šiose teritorijose.
„Paliaubos šiuo metu neatitinka Ukrainos interesų. Kol Rusija stengiasi apmokyti ir aprūpinti mobilizuotuosius ir gauti daugiau ginklų iš Irano, Ukraina turi karinį pranašumą, – sako karinis ekspertas R.Lee. – Tolesni Ukrainos laimėjimai didina tikimybę, kad šis karas baigsis greičiau“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dar kartą pareiškė, kad yra pasirengęs deryboms tik tuo atveju, jei bus atkurtas šalies teritorinis vientisumas, atlyginti karo nuostoliai ir nubausti karo nusikaltėliai.
Apie Rusijos sprendimą pasitraukti iš dešiniojo Dnipro kranto V.Zelenskis sakė: „Turite suprasti: niekas iš niekur neišeina, jei nejaučia jėgos. Priešas nedalija mums dovanų, nedaro „geros valios gestų“. Mes dėl viso to kovojame“.