„Radio Svoboda“ interneto svetainėje skelbiamoje publikacijoje S.Medvedevas aptaria tai, kas paskelbus mobilizaciją ir tebesitęsiant kruvinam, daugybės aukų reikalaujančiam karui Ukrainoje vyksta Rusijoje ir su šios šalies visuomene.
Situacija, jo akimis, labai baisi, dauguma Rusijos žmonių susitaikėliškai priima tai, kas vyksta.
Svarstydamas apie priežastis, kodėl taip yra, jis visgi konstatuoja, kad V.Putinas pergalės nešvęs.
„Nors mobilizacijos vežimas, girgždėdamas, prarasdamas žmones, savo ratais minkydamas purvą, pajudėjo ir kažkaip rieda kartu su akordeono garsu ir moters verksmu.
-
Maskvietis profesorius: Rusijos nacionaline idėja jau tapo visiškas cinizmas
-
Politologas S.Medvedevas: „Putino tikslas – ne Ukraina, jo tikslas – visas pasaulis ir maksimalus globalių struktūrų sunaikinimas“
-
Ar Rusija sukurta tam, kad parodytų pasauliui, kaip nereikia gyventi?
-
Rusijos politologas: Kremlius priverstas keisti strategiją
V.Putinas, kaip Josifas Stalinas per Pergalės pokylį 1945 metų gegužę, galėtų pakelti taurę už didžiuosius Rusijos žmones ir jų neprilygstamą kantrybę, tačiau, skirtingai nei Stalinas, pergalės parado jis neturės“, – rašo S.Medvedevas straipsnyje, kuris publikuojamas „Radio Svoboda“ interneto svetainėje.
Rusiška ruletė
S.Medvedevas rašo, kad šūkis „Galime pakartoti“, kurį patriotai jau 20 metų klijuoja ant galinių savo automobilių stiklų, sugrįžta į Rusiją visu savo gražumu – šalyje vyksta pirmoji „dalinės“ mobilizacijos banga, o jos vaizdai yra skausmingai pažįstami iš rusų klasikos ir karinio kino.
Minios įvairaus amžiaus vyrų, jaunų ir vidutinio amžiaus, nors pasitaiko ir visiškai žilaplaukių, civiliais drabužiais, su kuprinėmis, kas drąsiai, o kas – pasimetę, lydimi artimųjų ir draugų, gatvėje prieš surinkimo punkto duris arba jau ant platformos prieš ešelono išsiuntimą.
Vaikai verkia, moterys šluosto ašaras tylėdamos, mobilizuoti rūko ir dalijasi degtinės buteliu (o daugelis jau seniai girti), orkestras nerangiai groja „Slavės atsisveikinimas“, pilvotas popas šventina vandeniu ir mojuoja kryžiumi.
Vienas po kito neatsigręždami jie dingsta juodose karinio punkto ar vagono įėjimuose.
Po poros savaičių ar net dienų kažkaip apginkluoti ir apginkluoti surūdijusiais AK iš strateginių atsargų, nepraėję jokių mokymų, jie bus išmesti „už kaspino“, į Ukrainą – į okupuotą teritoriją, kuri iki to laiko neteisėtai bus paskelbta Rusijos, – bus susodinti į apkasus arba atkonservuotus pusšimčio metų senumo šarvuočius, kurie užsiveda iš antro karto, ir eis žudyti ukrainiečių arba patys žus: degs šiose geležinėse dėžėse, atguls į ukrainietišką juodžemį, pus be kojų Rostovo ligoninėse.
Pasak ekonomistų Olego Ichokio ir Maksimo Mironovo, tikėtini nuostoliai tarp naujai mobilizuotų bus daug didesni nei reguliariosios armijos, jie bus lyginami su nepripažintos DNR kariuomenės nuostoliais, kurie, anot britų žvalgybos, sudaro 55 proc. nuo pradinio skaičiaus.
„Galima daryti prielaidą, kad per artimiausius 6 mėnesius mobilizuojamų rusų nuostoliai gali siekti 60–70 proc., iš kurių 15–20 proc. žus, 45–50 proc. bus sužeista“, – teigia ekspertai.
Sukis, rusiška rulete!
Kaip rašo S.Medvedevas straipsnyje, publikuojamame „Radio Svoboda“, šluoja visus be atodairos: Ulan Udėje mokiniai buvo paimti tiesiai iš pamokų, Baškirijoje mobilizuotas filharmonijos orkestras, Zelenograde prie Maskvos šimtai mikroelektronikos įmonių darbininkų, tarp jų „Angstrem“ ir „Mikron“ mikroschemų gamintojų, o jų vadovai rašo panikos kupinus laiškus Gynybos ministerijai, skųsdamiesi, kad naikinama strateginė pramonė.
Šaukimai ateina teisėjams ir prokurorams, kurie tarnavo armijoje ir netarnavo, 18-mečiams vaikinams ir, pažeidžiant visas taisykles, vyresniems nei 60 metų vyrams, kaip masiškai atsitiko Buriatijoje. O Tiumenevo kaime, Kemerovo srityje, buvo mobilizuoti visi vyrai – 59 žmonės.
Atmintin sugrįžta 1904 metų pavasario mobilizacijos į Rusijos ir Japonijos karą scenos, aprašytos Levo Tolstojaus garsiajame straipsnyje „Apsigalvokit!“:
„Kvailinami maldų, pamokslų, proklamacijų, procesijų, paveikslų, laikraščių, patrankų mėsa, šimtai tūkstančių vienodai apsirengusių žmonių, su įvairiais žudymo ginklais, palikę tėvus, žmonas, vaikus, su kančia širdyse, bet su pompastiška jaunyste, eikite ten, kur, rizikuodami gyvybe, padarysite baisiausią poelgį: nužudysite žmones, kurių nepažįstate ir kurie jums nieko blogo nepadarė.“
Šimtmetį siautėja valstybės žiaurumo, biurokratinio neteisėtumo ir žmogaus nuolankumo vaizdiniai.
Rusijos istorija kartojasi pačia blogiausia forma – šimtmetis po šimtmečio štampuodama valstybės žiaurumo, biurokratinio neteisėtumo ir žmogaus paklusnumo scenas.
Gyventojai kaip išteklius
S.Medvedevas, rašydamas „Radio Svoboda“, tęsia sakydamas, kad mobilizacijos pobūdis (kuris yra toks pat „dalinis“, kaip ir karas Ukrainoje yra „ypatinga operacija“) atskleidžia bendruosius Rusijos socialinės-politinės sistemos bruožus, kurie, valdant V.Putinui, pasiekė savo brandą ir susiformavo institucijose.
Pirmasis jų yra požiūris į gyventojus kaip išteklius.
Posakis „antroji nafta“ jau pramušė dugną, tačiau požiūris į gyventojus, kaip į neišsenkamą natūralią žaliavą, yra giliai įsišaknijęs putiniško elito galvose.
Bėgant metams valstybė kūrė savo biopolitiką, siekdama suvaldyti kolektyvinį tautos kūną – leido įstatymus prieš „gėjų propagandą“, o homofobiją pavertė vienu iš fašistinių saitų, nacionalizavo našlaičius, uždrausdama jų įvaikinimą užsienio piliečiams, kovojo su abortais ir vykdė aktyvią pronatalistinę politiką (motinystės kapitalas).
Valstybinė ir bažnytinė propaganda akcentavo demografinius prioritetus (V.Putinas ne kartą kalbėjo apie savo svajonę, kad Rusijoje būtų 500 mln. gyventojų), neslėpdamas, kad to reikia ne žmogiškojo kapitalo plėtrai, o strateginių užduočių sprendimui – apgyvendinti ir ginti didžiulę teritoriją.
Tuo pat metu valstybė didino spaudimą gyventojams, siekdama iš to išgauti maksimalią naudą.
Čia – ir sovietinio socialinių paslaugų paketo apkarpymas, ir visuomenės švietimo ir medicinos mažinimas bei komercializavimas, ir pensinio amžiaus didinimas, ir padidinta mokesčių našta verslui, kuri buvo perkelta ant vartotojų pečių.
Beprecedentė socialinė stratifikacija nuleido ištisus socialinius sluoksnius ir ištisus regionus žemiau išlikimo ribos, o valdžia skatino kuklumą ir taupumą („Nėra pinigų, bet laikykitės!“), faktiškai padarius skurdą politiniu įrankiu kontroliuoti dideles žmonių mases.
O dabar valdžios biopolitika virsta mobilizacijos tanatopolitika: pirmiausia sutartimis buvo verbuojami skurdžiausi regionai ir visuomenės sluoksniai (tai ypač akivaizdu kalbant apie labiausiai nuskriaustą gyventojų kategoriją – kalinius, kuriuos „Putino virėjas“ Jevgenijus Prigožinas verbavo į „Wagner“ kaip patrankų mėsą), o dabar mobilizuojami keli milijonai vyrų, kurie savo kūnais užpildytų priešakinių linijų spragas, kad būtų panaudota kaip medžiaga nesėkmingo karo metu.
Pasak S.Medvedevo, kurio publikacija skelbiama „Radio Svoboda“ interneto svetainėje, tuo pačiu metu valstybė stebi kolonijinės Rusijos visuomenės klasinę ir teritorinę hierarchiją: pakraščių gyventojai yra masiškai mobilizuojami – Tolimieji Rytai, Užbaikalė, visa ilgai kentėjusi Buriatija, patyrusi beveik visuotinį šaukimą, kuris leido vietos žmogaus teisių aktyvistams kalbėti apie buriatų tautos genocidą.
Tas pats vyksta su Krymo totoriais Rusijos aneksuotame Kryme, ten pašaukta 90 proc. vyrų, ir tai jau yra aiškus politinis užsakymas.
Tuo pačiu metu valdžiai kritiški centriniai regionai – Maskva ir Sankt Peterburgas – yra mažiau paliesti: visai 15 milijonų Maskvai šauktinių planas yra 16 000 žmonių – 0,1 proc. gyventojų.
Tuo pačiu metu valdžiai kritiški centriniai regionai – Maskva ir Sankt Peterburgas – yra mažiau paliesti: visai 15 milijonų Maskvai šauktinių planas yra 16 000 žmonių – 0,1 proc. gyventojų.
Lygiai taip pat išlygų žadama ir valstybinės žiniasklaidos propagandistams, stuburiniams bankams: žmogiškosios medžiagos vertė diferencijuojama pagal artumą valdžiai.
Tuo pačiu metu požiūris į žmogiškuosius išteklius išsiskiria neefektyvumu ir švaistymu.
Žmonės verbuojami su atsarga, jie talpinami į netinkamas patalpas be maisto ir patogumų, raginama įsigyti savo uniformas, neperšaunamas liemenes ir šalmus, moteriškus įklotus ir tamponus, kad užkamšytų kulkų skyles kūne.
Tai neišsenkančių išteklių ideologijos pasekmė, kuri atsispindi maršalo Georgijaus Žukovo apokrifiniame posakyje „Bobos prigimdys naujų“. Tačiau šis perteklius yra valstybinės teroro mašinos esmė, todėl ji parodo jos visagalybę.
Tai yra valstybinės teroro mašinos esmė, todėl ji parodo jos visagalybę.
Lygiai taip pat veikė ir 1937 metų Didysis teroras – jis buvo universalus ir tuo pačiu atsitiktinis, nei „šarvai“, nei asmeniniai ryšiai aukos neišgelbėdavo.
Apskritai mobilizacija turi daug bendro su valstybiniu teroru – tai represinė priemonė žmogaus biomasei drausminti.
Valstybę veda didelių skaičių logika – tegul Ukrainoje žūsta 100 ar 200 tūkst. (kaip neva įrašyta Finansų ministerijos prašymuose dėl „karsto“ išmokų žuvusių kariškių šeimoms 2022 ir 2023 metams pagal Michailo Chodorkovskio paskelbtą nutekintą informaciją), nors ir milijonas, kaip nuo perteklinių mirčių koronaviruso epidemijos metu.
Tačiau tai niekis, palyginti su sąlyginiu prizu – penkiais milijonais žmonių, gyvenančių Krymo teritorijoje ir okupuotuose Ukrainos Rytų ir Pietų regionuose. Išteklių požiūris į gyventojus turi savo aritmetiką.
Mobilizacija kaip nauja norma
S.Medvedevas „Radio Svoboda“ interneto svetainėje skelbiamame straipsnyje rašo, kad antrasis tradicinio Rusijos kontrakto tarp valdžios ir visuomenės komponentas, pasireiškęs mobilizacijos metu, yra didžiulis gyventojų paklusnumas ir pasirengimas žudytis ir mirti dėl neaiškių tikslų valstybės raginimu.
Taip, Rusijoje yra dešimtys tūkstančių kitaip mąstančių ir bebaimių, kurie šiomis dienomis išėjo į gatves, protestuoja prieš mobilizaciją ir karą – tūkstančiai jų buvo sulaikyti ir gavo administracinius areštus, o kartu su jais – dažnai ir šaukimus į mobilizaciją.
Prie sienų išskubėjo šimtai tūkstančių: po 50 tūkstančių į Suomiją ir Sakartvelą, 100 tūkstančių į Kazachstaną, dar yra Armėnija, Azerbaidžanas, Uzbekistanas, Turkija, Izraelis ir kai kurios kitos šalys, tūkstančiai vis dar stovi prie sienų – praėjusią savaitę iš Rusijos pasitraukė keli šimtai tūkstančių žmonių.
Tačiau žmonių, atvirai protestuojančių aikštėse ar „balsuojančių kojomis“ prie sienų, skaičius neviršija 1 proc. gyventojų, o likusieji, tai yra milijonai žmonių, mobilizaciją priėmė kaip normalaus gyvenimo dalį ir žaidimo taisyklę bei nuėjo į mobilizacijos punktus arba pradėjo ieškoti galimybių atidėti šaukimą.
Alberto Hirschmano išėjimo-balso-lojalumo triadoje dalis procento pasirinko kelti „balsą“, pusė procento – „pabėgimą“, o likusi dalis, savo noru ar nevalingai, lojalumą.
Sąmoningai vykstančių į Ukrainą „kovoti su naciais“ yra statistiškai nereikšminga mažuma, tačiau dauguma tiesiog nėra pasiruošę mesti iššūkio valstybės valiai – nepaisant to, kad už atsisakymą ar nenorą gauti šaukimą bausmė vis dar menka, bauda nuo 500 iki 3 tūkstančių rublių.
Internete gausu „įstabių“ istorijų apie žmones, kurie telefonu savanoriškai prisijungia prie kariuomenės įdarbinimo biurų; apie tėvus, siunčiančius vaikus į karą, „kad nekiltų problemų su mentais“; apie darbdavius, kurie masiškai perduoda savo darbuotojus; apie žmones, kurie nebus šaukiami, bet kariauja, „nes atėmė brolius“, „bus gėda prieš kaimynus“ arba tiesiog „nepatogu prieš vaikinus“.
S.Medvedevas konstatuoja: atrodo, kad valstybės (valstybės tarnybos vadovo, karo komisaro, policininko, neaiškių „pasekmių“) baimė rusų žmoguje yra stipresnė už mirties baimę.
Jau nekalbant apie tai, kad valdžios įsakymu žmonės yra pasirengę eiti žudyti, apie moralinį komponentą beveik nekalbama.
Kaip 2022 metų pavasarį ir vasarą Rusijoje vyko karo normalizavimas, taip dabar vyksta mobilizacijos normalizavimas.
Karas jau ne per televiziją, bet jis ateina į kiekvienus namus – o gyventojai, išskyrus tą protestuojantį ir emigruojantį procentą – susitaiko ir paklūsta valstybės valiai.
Kalba ne tik apie vadinamąjį „paprastą žmogų“, bet ir apie elitą – vadovus, stambius savininkus, oligarchus, aukščiausią biurokratiją.
Visi jie neabejotinai pirmiausia integravosi į „specialiosios karinės operacijos“ diskursą, o dabar – į bendro karo su mobilizacija ir karo padėties įvedimą diskursą.
Visi šie žmonės, kurie išlaikė 10-ojo dešimtmečio išbandymą, banditų ir jėgos struktūrų siautėjimą, kovojo už nuosavybę, uždirbo turtus ir valstybines karjeras – visi jie, įskaitant „sisteminius liberalus“ ir pasaulinius verslininkus, neabejotinai deda savo išteklius ir biografijas ant karo aukuro ir nerodo, bent jau viešai, nė menkiausio nepritarimo.
Kalbama ne tik apie visišką Rusijos gyventojų ir elito depolitizavimą, bet apie subjektyvumo nebuvimą, išskyrus keletą marginalų, žmonės nusiginkluoja valstybės akivaizdoje ir negali jai pasipriešinti nei kolektyvinėmis, nei individualiomis strategijomis, išskyrus išsisukinėjimą ar pabėgimą.
Priežastis, matyt, glūdi XXI amžiuje V.Putino atgaivintos Rusijos valstybės visumoje su 70 proc. valstybine ekonomika, klasine-feodaline visuomenės struktūra, „nacionalizuotu“ elitu ir konformistiška bei susiskaldžiusia populiacija.
Valstybė Rusijoje beveik sugriovė visuomenę ir pilietybės pagrindus, kiekvienas žmogus yra įsitvirtinęs savo klasės hierarchijos ląstelėje, o visi jo gyvenimo elementai yra ne dėl jo paties nuopelnų, o dėl valstybės, kuri dalija pašalpas, privilegijas ir represijas.
Žmogus į pasaulį žvelgia valstybės akimis, o valstybinė būtinybė, ypač tai, kas susiję su saugumo klausimais, su „valdovo žodžiu ir poelgiu“, iškeliama aukščiau individualios tapatybės – o verslininkas ir vadovas pareigingai pakinko save į „mobilizacijos“ vežimą, šauktinis pasmerktai dedasi kuprinę.
Idėja išeiti iš paradigmos, pasakyti „ne“ valstybei (vadovui, karo komisariatui, policininkui) kyla tik nedaugeliui, o šis nuolankumas ir subjektyvumo stoka, reikia pripažinti, yra didelis V.Putino pasiekimas, atsižvelgiant į tai, kokia laisva ir anarchiška šalis buvo 1990 metais.
Neturėtume nuvertinti represinės mašinos, kuri per pastarąjį dešimtmetį išaugo žiauriomis mitingų malšinimo priemonėmis, policijos kankinimais ir tūkstančiais neteisingų nuosprendžių, kurie sugebėjo sukelti žmonėms nuo sovietinių laikų pamirštos baimės, efektyvumo.
Mirties kultūra
S.Medvedevo straipsnyje „Radio Svoboda“ interneto svetainėje taip pat sakoma, kad antropologai ir socialiniai psichologai dar turi suprasti šį reiškinį, bet mirties baimė, regis, visuomenėje priblėso.
Galbūt svarbų vaidmenį tame suvaidino koronaviruso epidemija, kuri parodė, kad didžiojoje visuomenės dalyje vyravo fatalizmas ir abejingumas („Kam lemta mirti, tas mirs“), kartu su demonstratyvia panieka savo ir kitų saugumui („Neisiu skiepytis ir vaiko neduosiu“).
Gyventojų abejingumas dėl to, kaip žmonės priėmė koronaviruso netektis (daugiau nei milijonas mirusių žmonių), įtikino valdžią aukų priimtinumu ir aukštu tolerancijos slenksčiu.
Gyventojų abejingumas dėl to, kaip žmonės priėmė koronaviruso netektis, įtikino valdžią aukų priimtinumu ir aukštu tolerancijos slenksčiu.
Nuo pirmos mobilizacijos savaitės atrodo, kad gyventojai karą suvokia taip pat kaip pandemiją – kaip išorinę neišvengiamybę, likimą ir pasiduoda likimui.
Skirtumas tas, kad 2020–2021 metais policininkai nenešiojo švirkštų su vakcinomis ir žmonės rinkosi mirties riziką, o ne racionalius veiksmus. Tačiau 2022 metais policininkai pristato šaukimus į mobilizaciją ir žmonės vėl pasirenka mirties riziką, o ne nelojalumo kainą.
Daugelyje forumų, pokalbiuose svečiai ramiai kalba apie savo ar artimųjų mirtį – panašu, kad V.Putinas sugebėjo užkrėsti visus Rusijos gyventojus savo mirties retorika („Mes eisime į dangų, o jie mirs“, „Kam mums reikia pasaulio, kuriame nėra Rusijos“ ir t.t.).
S.Medvedevo teigimu, galima ilgai svarstyti, iš kur tas paklusnumas valstybei ir fatalizmas mirties akivaizdoje, kalbėti apie baudžiavą ir vidinę kolonizaciją, apie valstiečių bendruomenės kolektyvizmą ir išlikimo imperatyvo pergalę prieš saviraišką (pagal Ronaldą Inglehartą), galima ginčytis, ar yra „rusiška vėžė“ ir ar įmanoma iš jos išeiti – bet faktas tas, kad rusų Leviatanui pavyko prikelti tradicines valdžios, valstybės ir visuomenės santykių matricas.
Mobilizacijos vežimas, girgždėdamas, prarasdamas žmones, savo ratais minkydamas purvą, pajudėjo ir kažkaip rieda kartu su akordeono garsu ir moters verskmu.
V.Putinas, kaip Josifas Stalinas per Pergalės pokylį 1945 metų gegužę, galėtų pakelti taurę už didžiuosius Rusijos žmones ir jų neprilygstamą kantrybę, tačiau, skirtingai nei Stalinas, pergalės parado jis neturės.
