Politologas V.Inozemcevas įsitikinęs, kad pasaulis turėjo pasimokyti iš anksčiau vykusių šaltųjų karų. Jo teigimu, istorijoje tokių būta jau du. Vienas 1947–1986 m., o antrasis šimtmečiu anksčiau – 1830–1856 m.
„Internete gausu diskusijų dėl neseniai įvykusių prezidento Vladimiro Putino ir JAV lyderio Joe Bideno derybų rezultatų. Daugelis teigia, kad Kremlius ir vėl pralenkė savo oponentą.
Esą Maskva privertė Baltuosius rūmus užtikrinti, kad bus laikomasi Minsko susitarimų, o karinė pagalba Ukrainai bus stabdoma.
V.Inozemcevas: Kremlius kartoja mintį, kad Rusija stoja prieš žalingus ir amoralius Vakarus ir vėl yra tradicinių vertybių gynėja.
Noriu pastebėti, kad Rusija jau faktiškai pradėjo naują šaltąjį karą su Vakarais: konfliktą, kuris primena ne tik pagrindinį šaltąjį karą 1947–1986 m., bet ir kiek mažesnį, vykusį 1830–1856 m.“, – rašo V.Inozemcevas.
Pasak jo, tarp šių dienų ir praeities įvykių yra nemažai paralelių. Politologas pabrėžia, kad kiekvienu atveju Rusija veikė iš „įsivaizduojamos moralinio pranašumo pozicijos“.
Beveik prieš 200 metų Rusija tikino siekianti išsaugoti tradicinę monarchinę sistemą Europoje ir apginti ją nuo visokių „nihilistų“.
„Po Antrojo pasaulinio karo buvo kalbama apie komunizmo, kaip pažangiausios socialinės sistemos, triumfą. Dabar Kremlius kartoja mintį, kad Rusija stoja prieš žalingus ir amoralius Vakarus ir vėl yra tradicinių vertybių, kurias Vakarai gali išniekinti, gynėja.
Kiekvieną kartą konfrontacija prasidėdavo, kai Rusija siekdavo suduoti smūgį Vakarų atstovams. Pirmajame „šaltajame kare“ Rusija 1830 m. numalšino sukilimą Lenkijoje, 1848 m. – revoliuciją Vengrijoje“, – teigė V.Inozemcevas.
Pasak jo, XX amžiuje šaltasis karas prasidėjo sovietų satelitinėms valstybėms atsisakius dalyvauti Maršalo plane ir 1947 m. blokavus Vakarų Berlyną.
Dabar įtampa išaugo, kai Rusija 2014 m. aneksavo Krymą ir tais pačiais metais pradėjo karinę intervenciją į Donbasą, taip pažeisdama Ukrainos teritorinį vientisumą.
„Kiekvieną kartą tai nesibaigė dideliu karu, tik apsiribodavo vietiniais konfliktais. Taip buvo XX amžiaus pradžioje ir yra dabar, o pasireiškia įvairių kvazikarinių pajėgų, kurių esą Rusija nekontroliuoja, veiksmais. Taip pat ir įvairiais teroristiniais veiksmais“, – tvirtina V.Inozemcevas.
V.Inozemcevas: Rusija užsitarnavo Europoje ir Vakaruose „blogio imperijos“ reputaciją.
Pasak politologo, neturėtume pamiršti, kad kiekvieną kartą Rusijai ar Sovietų Sąjungai pritrūkdavo ekonominės ir technologinės galios, kuri būtų suteikusi jai pranašumą kilusiame konflikte.
„Maskva turėjo galimybę nušluoti savo priešą nuo žemės paviršiaus tada, kai XX amžiaus viduryje sukūrė branduolinį ginklą. Tačiau tokiu atveju ji ir pati būtų susprogdinta.
O kiekvienas pralaimėjimas baigdavosi rimta visos Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos socialinio modelio krize“, – mano politikos ekspertas.
Tačiau, pasak jo, kad ir kokios akivaizdžios šios paralelės atrodytų, Rusija kaskart daro tas pačias klaidas.
„Pirma, ji užsitarnavo Europoje ir Vakaruose „blogio imperijos“ reputaciją – jei ne atvirai priešiškais veiksmais, tai dėl vidaus politikos ir ideologinių siekių – su kuria bendradarbiavimas iš esmės buvo laikomas neįmanomu.
Antra, kiekviename iš šių „šaltųjų karų“ Rusija atsidūrė viena arba palaikoma tik strategiškai nereikšmingų valstybių, o jai priešinosi galingų ir įtakingų šalių aljansas. Taip iš anksto buvo nulemiamas prastas Rusijos kovos rezultatas.
Trečia, ši šalis reagavo į kiekvieną „šaltąjį karą“, verždama savo vidaus politikos varžtus, ribodama laisves ir visuomenės galimybę veikti.
Ketvirta, konfliktui gilėjant, rusų valdžia vis labiau prarasdavo ryšį su tikrove. Todėl padarė klaidų, kurios prisidėjo prie jų valstybės griūties – Moldovos ir Valakijos okupacija 1853 m., karas Afganistane 1979 m.“, – vardijo V.Inozemcevas.
Pasak jo, negalima atskirti to, kas vyksta dabar, nuo ankstesnių „šaltųjų karų“ ar akivaizdžių pamokų, kurias reikėjo išmokti.
„Rusija ne kartą elgėsi nekantriai ir agresyviai, o Vakarai iš pradžių suvokė konfrontaciją su ja kaip ilgą procesą, kurio metu besivystančios visuomenės neišvengiamai nugalės prieš sustabarėjusią Rusiją ar sovietus“, – mano politologas.
