1. „Rusai, jeigu skaitysime jų folklorą, visada norėjo gauti viską iš karto ir daug, be to, nedirbdami. Rusiškos pasakos – tai ir yra, deja, nacionalinė idėja. Mentalitetas, kuris, švelniai tariant, simpatijų nekelia. Geriausi žmonės Rusijoje gyvena nepaisant to.“
2. „Netikiu Dievą, nes tais laikais tikėti nebuvo galima. Aš gimiau 1927 metais, kai griovė cerkves, šaudė dvasininkus. Aš niekada netikėjau, bet visada su pagarba žiūrėjau į tikinčiuosius, žinoma, išskyrus tuos, kurie kitus apgaudinėja naudodamiesi tikėjimu.“
3. „Kažkada kūriau filmą, kur veiksmas vyksta šiukšlyne. Tai buvo „Pažadėtasis dangus“. O dabar viskas yra šiukšlyne ir žmonės iš ten taip pat apkibę šiukšlėmis. Suprantate, pamirštos tokios sąvokos kaip garbė, sąžinė, dėkingumas, nuoširdumas, švelnumas.“
4. „Aš dėl daugelio sprendimų palaikiau Borisą Jelciną. Bet vienintelis dalykas, kurio negaliu jam atleisti, yra tas, kad jis paskyrė tokį įpėdinį... Kuris, pirmiausia, paprasčiausiai pakėlė tai, ką istorija jau buvo nustūmusi – tuos godžius, baisius, tamsius žmones, kurie atstovavo pas mus baisiausioms, pikčiausioms jėgoms, už kurių stovi minios nuteistųjų, susitepusių krauju ir t.t. Štai ko negaliu jam atleisti, deja.“
5. Apie pagarbą tėvynei E.Riazanovas kalbėjo eilėmis. Jo eilėraštyje yra tokie žodžiai: „Norėčiau gyventi šalyje, kuria galėčiau didžiuotis. Bet man teko gimti dideliame mėšle. Nepadėjo Dievas Rusijai, ar caras, ar respublika, mūsų tauta vagia, geria, teršia dėl rublio.“
6. Ir meilė tėvynei, jis sako, apdainuojama panašiai – daug gražių frazių skamba iš scenos, nors apie tokį intymų dalyką reikėtų kalbėti tyliai: „Kai apie šventus dalykus rašo himnus, panašu, taip kažkas kraunasi kapitalą.“
7. „Aš gyvenu tik savo žmonos Emos dėka (režisieriaus žmona yra Ema Abaidulina). Visada gyvenime reikia ieškoti kokios nors prasmės. Ir aš toks – galiu ilgai tyliai ieškoti. Paskutiniame savo knygos skyriuje parašiau apie mus su Ema tokią frazę: „Mes su ja kaip arkliai, kurie deda galvas vienas kitam ant sprando. Ir man nėra ką pridurti. Ji dažnai man sako: „Tu, svarbiausia, laikykis manęs.“ Ir aš laikausi...“
8. „Kai filmuoju filmą, man tiesiog nėra kada sirgti. Kai filmą baigiame, ligos ir negalios ima veržtis iš visų ertmių. Todėl man (bet tai tik mano receptas) reikia visą laiką dirbti.“
9. „Aš niekada nemėginau narkotikų, bet skaičiau apie juos. Kinas baisiau už bet kokius narkotikus. Žmogus, pabandęs kino, savo noru nesitraukia, nebent labai išskirtiniais atvejais.“
Visa tai E.Riazanovas pasakė savo interviu „Echo Moskvy“, Sobesednik.ru, „Komsomolskaja pravda“ ir „RIA Novosti“.