Žmogaus teisių aktyvistas V.Osečkinas įraše savo „Facebook“ paskyroje pažymėjo, kad skelbia šaltinio specialiosiose tarnybose pasakojimą be redagavimų ir cenzūros, „nes tai yra pragaras“. Pateikiame šį įrašą kiek sutrumpintą.
Niekas nežinojo, kad bus toks karas
„Iš karto pasakysiu atvirai: visas šias dienas beveik nemiegojau, beveik visą laiką darbe, galva šiek tiek plaukioja, tarsi rūke. O nuo pervargimo kartais ima atrodyti, lyg visa tai netikra.
Tiesą pasakius, Pandoros skrynia atverta – iki vasaros prasidės tikras pasaulinio lygio siaubas – neišvengiamas globalus badas (Rusija ir Ukraina buvo pagrindinės grūdų tiekėjos pasaulyje, šiemet derlius bus mažesnis, o logistikos problemos katastrofą padidins iki piko taško).
Negaliu jums pasakyti, kuo vadovavosi tie, kurie buvo viršuje priimdami sprendimą dėl operacijos, bet dabar jie karia visus šunis ant mūsų (Tarnybos). Esame peikiami dėl analitikos – tai mano kompetencijos sritis, todėl paaiškinsiu, kas negerai.
Pastaruoju metu vis labiau spaudžiama ataskaitas pritaikyti prie vadovybės reikalavimų. Visi šie politikos konsultantai, politikai ir jų palyda, įtakos komandos – visa tai sukūrė chaosą. Stiprų.
Svarbiausia, kad niekas nežinojo, kad bus toks karas, tai slėpė nuo visų. Štai jums pavyzdys: jūsų prašoma (sąlygiškai) apskaičiuoti teisinės sistemos apsaugos galimybę įvairiomis sąlygomis, įskaitant kalėjimų ataką meteoritais. Pasitikslinate dėl meteoritų, jums sako – tai tik apsidraudimas dėl skaičiavimų, nieko panašaus nebus. Suprantate, kad ataskaita bus tik dėl akių, bet reikia rašyti pergalingu stiliumi, kad nekiltų klausimų, kad pas jus tiek problemų, gal blogai dirbate.
Niekas nežinojo, kad bus toks karas, todėl tokioms sankcijoms niekas nesiruošė.
Kitaip tariant, rašoma ataskaita, kad net nukritus meteoritui mes turime viską, kad būtų likviduotos pasekmės, esame puikūs, viskas gerai. Ir koncentruojatės į užduotis, kurios realios – pas mus juk neužtenka viskam pajėgų. Ir tada staiga tikrai meta meteoritus ir tikisi, kad viskas bus pagal analitiką, kuri buvo rašoma „iš lempos“.
Būtent dėl to pas mus visiškas pyz... – aš net nenoriu pasirinkti kito žodžio. Apsaugos nuo sankcijų nėra dėl tos pačios priežasties: na, gali būti, kad Nabiulina (Elvina Nabiulina yra Rusijos centrinio banko vadovė, – red. past.) bus apkaltinta aplaidumu (greičiau jos komandos sraigteliai), bet dėl ko jie kalti? Niekas nežinojo, kad bus toks karas, todėl tokioms sankcijoms niekas nesiruošė. Tai yra atvirkštinė paslapties pusė: kadangi niekam nebuvo pasakyta, tai kas galėtų apskaičiuoti tai, ko niekas nesakė?
Nėra su kuo derėtis
Kadyrovas (Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, – red. past.) kraustosi iš proto. Vos neprasidėjo konfliktas su mumis: galbūt net ukrainiečiai pamėtėjo dezinformaciją, kad būtent mes pirmosiomis operacijos dienomis perdavėme Kadyrovo specialiųjų pajėgų maršrutus. Jie ten žygyje buvo siaubingai atakuoti, dar nebuvo pradėję kautis, o tiesiog kai kuriose vietose buvo suplėšyti. Ir prasidėjo: FSB nutekino maršrutus ukrainiečiams. Tokios informacijos neturiu, dėl patikimumo paliksiu 1–2 proc. (tai irgi visiškai neatmestina).
Blickrygas (greitas karas, – red. past.) nepavyko. Dabar užduoties atlikti tiesiog neįmanoma: jei Zelenskis (Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, – red. past.) ir valdžios atstovai būtų sugauti per pirmąsias 1–3 dienas, jei būtų užimti visi svarbiausi Kyjivo pastatai, jei būtume davę jiems perskaityti įsakymą apie atidavimą – taip, pasipriešinimas būtų atslūgęs iki minimalios reikšmės. Teoriškai.
Net ir šiuo idealiu variantu iškiltų neišsprendžiama problema: su kuo derėtis?
Bet kas toliau? Net ir šiuo idealiu variantu iškiltų neišsprendžiama problema: su kuo derėtis? Jei nuversime Zelenskį, tai su kuo turėtume pasirašyti sutartis?
Jei su Zelenskiu, tai po to, kai jį nuverstume, šie popieriai būtų nieko verti. „Opozicijos platforma Už gyvenimą“ atsisakė bendradarbiauti: Medvedčukas (Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimas Ukrainos oligarchas ir politikas Viktoras Medvedčukas, šalyje kaltinamas valstybės išdavyste, – red. pas.) yra bailys, jis pabėgo.
Ten yra antras lyderis – Boiko („Opozicijos platforma Už gyvenimą“ vienas lyderių Jurijus Boiko, kurį, pasak šaltinių, Kremlius norėtų matyti premjero poste, – red. past.), bet jis atsisako su mumis dirbti – net saviškiai jo nesupras. Norėjo grąžinti Cariovą (prorusiškas politikas Olegas Cariovas, po Maidano revoliucijos 2014 m. pabėgęs į Rusiją, – red. past.), bet prieš jį net mūsiškiai, prorusiški prieš mus nusiteikė. Grąžinti Janukovyčių? (Po Maidano revoliucijos 2014 m. iš prezidento posto pašalintas ir į Rusiją pabėgęs Viktoras Janukovyčius, – red. past.). Bet kaip?
Padėtis be išeities
Jei sakome, kad okupuoti negalima, tai bet kurią mūsų valdžią ten sutraiškys po 10 minučių, kai tik mes išeisime. Okupuoti? Iš kur mes gausime tiek žmonių? Komendantūros, karo policija, kontržvalgyba, apsauga – net ir esant minimaliam vietiniam pasipriešinimui, mums reikia 500 tūkstančių ir daugiau žmonių. Neskaitant tiekimo sistemos. Ir galioja taisyklė, kad prastą valdymo kokybę pridengdamas kiekybe viską tik gadini. Ir tai, kartoju, būtų idealus variantas, kurio nėra.
Jei sakome, kad okupuoti negalima, tai bet kurią mūsų valdžią ten sutraiškys po 10 minučių, kai tik mes išeisime. Okupuoti? Iš kur mes gausime tiek žmonių?
O kas dabar? Negalime paskelbti mobilizacijos dėl dviejų priežasčių:
1) didelio masto mobilizacija pakirs situaciją šalies viduje: politinę, ekonominę, socialinę.
2) mūsų logistika jau šiandien yra perkrauta. Varysime daug kartų didelį kontingentą, o ką gausime? Ukraina yra didelė šalis pagal teritoriją. Ir dabar neapykantos lygis mums yra ypač aukštas. Mūsų keliai tiesiog neatlaikys tokių tiekimo karavanų – viskas sustos. Ir mums nepavyks to suvaldyti, nes chaosas. Ir šios dvi priežastys yra vienu metu, nors užtektų net vienos, kad viskas sugriūtų.
Apie netektis. Nežinau, kiek jų yra. Niekas nežino. Pirmas dvi dienas dar buvo kontrolė, dabar niekas nežino, kas ten vyksta. Galima prarasti ryšį su dideliais daliniais. Jie gali atsirasti, o gali ir dingti dėl atakų. Ten net vadai gali nežinoti, kiek pas juos kažkur netoliese laksto, kiek žuvo, kiek nelaisvėje.
Mirčių skaičius neabejotinai siekia tūkstančius. Gal 10 tūkstančių, gal 5, o gal tik 2. Net štabe jie tiksliai nežino. Bet skaičius turėtų būti arčiau 10. Neskaičiuojant LDNR korpuso (separatistinių Donecko ir Luhansko liaudies respublikų pajėgų, – red. past.) – jie turi savo apskaitą.
Dabar net jei Zelenskis bus nužudytas, paimtas į nelaisvę, niekas nepasikeis. Neapykanta mums kaip Čečėnijoje. Dabar net tie, kurie buvo mums lojalūs, yra prieš.
Dabar net jei Zelenskis bus nužudytas, paimtas į nelaisvę, niekas nepasikeis. Neapykanta mums kaip Čečėnijoje. Dabar net tie, kurie buvo mums lojalūs, yra prieš.
Todėl kad viršuje planavo, mums sakė, kad tokio varianto nebus, nebent mus užpuls. Nes jie aiškino, kad, norint taikiai susitarti dėl tinkamų sąlygų, būtina sukurti kuo įtikinamesnę grėsmę. Nes iš pradžių ruošėme protestus Ukrainos viduje prieš Zelenskį. Neįskaičiuodami mūsų tiesioginio įėjimo. Įsiveržimo, paprasčiau tariant.
Toliau civilių netektys didės eksponentiškai, o pasipriešinimas mums taip pat tik didės. Į miestus jie jau bandė patekti su pėstininkais – iš dvidešimties desantininkų grupių sąlyginai pasisekė tik vienai. Prisiminkite Mosulo šturmą (JAV remiamos Irako armija, policija ir specialiosios pajėgos „Islamo valstybės“ užgrobtą Mosulo miestą vadavo devynis mėnesius nuo 2016 m. spalio iki 2017 m. liepos, – red. past.) – tai juk taisyklė, visoms šalims taip buvo, nieko naujo.
Laikyti apsuptyje? Remiantis pastarųjų dešimtmečių karinių konfliktų patirtimi toje pačioje Europoje (Serbija čia yra didžiausias bandymų poligonas), miestai gali būti apgulti metų metus ir net funkcionuoti. Humanitarinės pagalbos vilkstinės iš Europos ten – laiko klausimas.
Turime sąlyginį terminą – birželio mėnuo. Sąlyginis – nes birželį neturėsime ekonomikos, nieko nelieka. Apskritai, kitą savaitę vyks persilaužimas į vieną iš pusių, nes padėtis negali ilgai būti tokia pertempta.
Turime sąlyginį terminą – birželio mėnuo. Sąlyginis – nes birželį neturėsime ekonomikos, nieko nelieka. Apskritai, kitą savaitę vyks persilaužimas į vieną iš pusių, nes padėtis negali ilgai būti tokia pertempta.
Analitikos nėra – chaoso apskaičiuoti neįmanoma, čia niekas nieko tiksliai negali pasakyti. Veikti intuityviai ir dar vadovaujantis emocijomis... Bet tai ne pokeris. Statymai augs tikintis, kad staiga pasiteisins koks nors variantas. Bėda ta, kad ir mes dabar galime klaidingai paskaičiuoti ir viską prarasti vienu judesiu.
Apskritai šalis neturi išeities. Nėra galimos pergalės varianto, o pralaimėjimas – viskas, atplaukėme. Jie 100 procentų pakartojo praėjusio šimtmečio pradžią, kai nusprendė įspirti silpnai Japonijai ir pelnyti greitą pergalę, bet tada paaiškėjo, kad armija turi bėdų. Paskui pradėjo karą iki pergalingos pabaigos, paskui pradėjo imti bolševikus „perauklėjimui“ į kariuomenę – juk jie buvo marginalai, niekam neįdomūs... O paskui niekam nežinomi bolševikai pasičiupo lozungus prieš karą ir viskas taip užsisuko...
Iš pliusų: padarėme viską taip, kad net užuomina apie masinį „nusikaltusiųjų“ siuntimą į fronto liniją nepraėjo. Siųskite ten nuteistuosius ir „socialiai nepatikimus“, politinius (kad nedrumstų vandens šalies viduje) – kariuomenės moralė nueis į minusą. O priešas motyvuotas, siaubingai motyvuotas. Jis moka kovoti, ten užtenka vidurinio lygmens vadų. Yra ginklų. Jie turi palaikymą. Mes tiesiog sukursime žmonių gyvybių praradimo precedentą pasaulyje. Ir viskas.
O priešas motyvuotas, siaubingai motyvuotas. Jis moka kovoti, ten užtenka vidurinio lygmens vadų. Yra ginklų. Jie turi palaikymą. Mes tiesiog sukursime žmonių gyvybių praradimo precedentą pasaulyje. Ir viskas.
Ko labiausiai bijoma?
Ko mes labiausiai bijome: viršuje jie veikia pagal taisyklę – uždengti seną problemą nauja problema. Daugiausia dėl šios priežasties prasidėjo 2014-ųjų Donbasas (Rusijos inicijuota separatistų ginkluota kova su vyriausybinėmis pajėgomis, – red. past.) – reikėjo nukreipti vakariečių dėmesį nuo Rusijos pavasario Kryme temos (Ukrainai priklausiusio Krymo okupacijos ir aneksijos, – red. past.), todėl Donbaso krizė, regis, turėjo atkreipti visą dėmesį į save ir tapti derybų objektu. Tačiau ten kilo dar didelių problemų.
Tuomet jie nusprendė įstumti Erdoganą (Turkijos prezidentą Recepą Tayypą Erdoganą, – red. past.) į keturis „Pietų srauto“ vamzdžius (Rusija pristatė „Turkų srauto“ dujotiekio projektą, kuris turėjo būti alternatyva užstrigusiam „Pietų srauto“ projektui, – red. past.) ir įžengė į Siriją – tai įvyko po to, kai Soleimani (Qasemas Soleimani iki nužudymo 2020 m. buvo Irano Quds pajėgų vadas, – red. past.) sąmoningai suteikė klaidingus duomenis, kad išspręstų savo problemas. Dėl to nepavyko uždaryti klausimo su Krymu, taip pat yra problemų su Donbasu, „Pietų srautas“ susitraukė iki 2 vamzdžių, o Sirija pakibo dar vienu galvos skausmu (jei išeisime, nuvers Assadą, dėl to atrodysime kaip idiotai, bet taip pat sunku ir beprasmiška ten būti).
Nežinau, kas sugalvojo „Ukrainos blickrygą“. Jei mums būtų pateikę realią įžanginę informaciją, tai bent jau nurodytume, kad pirminis planas yra prieštaringas, kad reikia daug ką patikrinti. Daug dalykų. Dabar įlindome į šūdą iki kaklo. Ir neaišku, ką daryti. „Denacifikacija“ ir „demilitarizacija“ nėra analitinės kategorijos, nes neturi aiškiai apibrėžtų parametrų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti užduoties atlikimo ar neįvykdymo lygį.
Dabar belieka laukti, kad koks nors sušiktas patarėjas įtikins viršūnę pradėti konfliktą su Europa, reikalaujant sumažinti kai kurias sankcijas. Arba sumažinti, arba karas. O jei jie atsisakys? Dabar neatmetu, kad tada mes įsitrauksime į tikrą tarptautinį konfliktą, kaip Hitleris 1939 m. Ir tada mūsų Z lygins su svastika.
Dabar belieka laukti, kad koks nors sušiktas patarėjas įtikins viršūnę pradėti konfliktą su Europa, reikalaujant sumažinti kai kurias sankcijas.
Ar yra lokalaus branduolinio smūgio galimybė? Taip. Ne kariniais tikslais (tai nieko neduos – tai gynybos proveržio ginklas), o turint tikslą įbauginti kitus.
Tuo pat metu ruošiama dirva viską suversti Ukrainai – Naryškinas (Sergejus Naryškinas yra Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktorius, – red. past.) ir jo SVR dabar rausia žemę, kad įrodytų, jog ten slapta kūrė branduolinį ginklą.
Po velnių, dabar jie kala tai, ką mes seniai tyrinėjome ir išnarstėme iki kauliukų: negalima ant kelio nupaišyti įrodymų, o specialistų ir urano buvimas (Ukraina turi daug nusodinto izotopo 238) yra niekis. Ten gamybos ciklas toks, kad nepastebimai to padaryti nepavyks. Jūs netgi negalite nepastebimai pagaminti „nešvarios“ bombos. O tai, kad jų senos atominės elektrinės gali gaminti ginklams tinkamą plutonį (tokios gamyklos kaip REB-1000 gamina jį minimaliais kiekiais kaip reakcijos „šalutinį produktą“) – taigi amerikiečiai ten įvedė tokią kontrolę dalyvaujant TATENA, kad „čiulpti šią temą“ yra kvaila.
Rusija – ant bedugnės krašto
O jūs žinote, kas bus po savaitės? Na, net po dviejų. Mus dabar taip užvers, kad pradėsime ilgėtis alkanų 90-ųjų. <...>“
Viskas, kas daroma, tai tarsi bandymas pirštu užkimšti didžiulę skylę užtvankoje. Srovė vis tiek prasimuš, ir dar stipresnė. Nei per 3, nei per 5 ar 10 dienų jau nieko nenuspręsi. <...>
Pastebėkite, kad visa tai vyksta vienu metu, net nespėjame visko suvesti į vieną krūvą. Turime tokią situaciją, kaip Vokietijoje 1943–1944 m. Iš karto pradžioje. <...>
Kalėjimuose, beje, bus blogiau. Dabar veržles pradės veržti iki kraujo. Visur. Jei atvirai, grynai techniškai tai – vienintelė galimybė išlaikyti situaciją – mes jau esame visiškos mobilizacijos režime. Tačiau tokiame režime ilgai išbūti negalima ir kol kas viskas tik blogės.
Dėl mobilizacijos vadovavimas visuomet tampa prastesnis. Įsivaizduokite: gali nubėgti šimtą metrų išnaudodamas visą sprogstamąją jėgą, bet labai sunku maratono distancijoje pradėti bėgti iš visų jėgų.
Štai mes su Ukrainos klausimu šovėme į priekį lyg bėgdami šimtą metrų, bet paaiškėjo, kad bėgame maratoną. <...>
Ar paspaus V.Putinas raudonąjį mygtuką?
Ciniškai pridursiu, kad netikiu, jog V.Putinas paspaus raudonąjį mygtuką (branduolinių ginklų paleidimo mygtuką, – red. past.), kad sunaikintų visą pasaulį.
Pirma, sprendimą priima ne vienas žmogus, bent kas nors nesiryš tam. O žmonių ten daug – nėra „raudono mygtuko“, kurį gali paspausti vienas žmogus.
Antra, kyla abejonių, ar viskas ten sėkmingai veikia. Patirtis rodo, kad kuo didesnis skaidrumas ir kontrolė, tuo lengviau nustatyti trūkumus. O kur neaišku, kas ir kaip kontroliuoja, bet visada bravūriškai raportuoja – ten visada viskas negerai. Nesu tikras, ar raudonų mygtukų sistema veikia taip, kaip reklamuojama. Be to, plutonio užtaisas turi būti keičiamas kas 10 metų.
Trečia, ir tai yra pats niekšiškiausias ir liūdniausias dalykas, aš asmeniškai netikiu pasirengimu aukotis žmogaus, kuris neprisileidžia prie savęs nei Federacijos tarybos narių, nei artimiausių savo atstovų ir ministrų. Dėl koronaviruso ar užpuolimo baimės – tai nesvarbu. Jei bijai prisileisti pačius patikimiausius žmones, tai kaip pasiryši sunaikinti save ir savo artimuosius?