Tuomet dar kartą iškilo svarbus, nors ne naujas klausimas apie Rusiją – kas iš tiesų valdo šią valstybę? Standartinis atsakymas: prezidentas Dimitrijus Medvedevas. Nes jis – ne tik oficialus šalies vadovas, bet ir Rusijos vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis ir tik jis įsakė savo šalies pajėgoms atsakyti į Gruzijos veiksmus rugpjūtį įsiveržiant į šios šalies separatistinį Pietų Osetijos regioną. Tačiau prezidentinė galia Rusijoje šiuo metu yra tik ledkalnio viršūnė. Kokios tamsios srovės sukasi žemiau paviršiaus, ne taip akivaizdu, rašo BBC korespondentė Bridget Kendall.
Pasak jos, D.Medvedevas atkakliai tvirtina kilus krizei Kaukaze buvęs sugautas labai netikėtai ir pripažįsta savo santykinį neprityrimą. „Atostogavau, kai man paskambino gynybos ministras“, – sakė Rusijos vadovas konferencijoje, skirtoje užsienio akademikams ir žurnalistams, kurių specializacija – Rusijos studijos.
„Niekada nepamiršiu tos nakties ir žinojimo, kokios laukia pasėkmės, kai įsakiau atsakyti jėga... ypač atsižvelgiant į tai, kad tuo metu prezidento poste tebuvau 95 dienas“, – kalbėjo D.Medvedevas. O kaip dėl Rusijos buvusio prezidento, dabartinio ministro pirmininko Vladimiro Putino, kuris taip pat dalyvavo minėtoje konferencijoje?
„Kad ir kiek daug galių aš turėčiau, kad ir su kuo kalbėčiau, nė vienas iš Rusijos pajėgų būrių ar tankų nebūtų pajudėjęs nė milimetro tol, kol nebūtų duotas prezidento D.Medvedevo nurodymas“, – tokiais tvirtinimais V.Putinas bandė paneigti savo paties svarbą Gruzijos konflikte.
Tačiau tokiu savo atsakymu jis tik parodė, kad jo įtaka ir įsitraukimas sprendžiant minėtą klausimą, buvo svarūs.
Negana to, konflikto pradžioje, kai V.Putinas dalyvavo Pekino Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, jis jau svarstė apie skubų Rusijos žingsnį pripažinti du Gruzijos separatistinius regionus.
V.Putinas užsienio akademikams ir žurnalistams taip pat pareiškė, kad lankymosi Kinijoje metu jis spėjo informuoti šios šalies valdžią, kad Maskva supras jei Pekinas nuspręs niekaip nereaguoti į įvykius Kaukaze.
Dvigubas veiksmas
Taigi neišvengiamai kyla klausimas: kas iš tiesų valdo Rusiją – prezidentas ar ministras pirmininkas? Į šį klausimą padeda atsakyti faktai, kaip ir kada buvo surengta minėta konferencija užsienio akademikams ir žurnalistams.
Du trijų valandų susirinkimai, dveji pusryčiai su akademikais ir žurnalistais, du deklaratyvūs pareiškimai Rusijos televijos kameroms ir netgi du neformalūs mėlyni kostiumai su derančiais kaklaryšiais.
Visa tai tarytum skirta parodyti, kad D.Medvedevo ir V.Putino statusas – lygiavertis. Dviguba lyderystė, įgyvendinant galią tandemu.
Pasak B.Kendall, su V. Putinu žurnalistai ir akademikai susitiko pirmiausiai. Beveik visa diskusija buvo skirta užsienio politikai. Rusijos premjeras degte degė pristatyti savo poziciją. V.Putinas atrodė beprotiškai pasitikintis savimi ir esąs atsakingas už vykstančius įvykius. Jo pyktis dėl to, kaip, jo manymu, su Rusija buvo elgiamasi pastaraisiais metais, liepsnojo. Buvo sunku prisiversti mąstyti, kad V.Putinas nebėra Rusijos prezidentas, rašo BBC korespondentė.
V.Putinui pakomentavus D.Medvedevą, pasidarė smalsu. Atrodė, kad buvęs Rusijos prezidentas siekė išryškinti skirtumus tarp savęs ir dabartinio oficialaus Rusijos vadovo, tarytum siūlydamas „gero policininko, blogo policininko“ režimą.
Save V.Putinas apibūdino kaip „konservatorių“ ir su jam nebūdingu savęs smerkimu pripažino, kad jo polinkis stačiokiškam kalbėjimui ne visada buvo vietoje ir laiku. Tuo tarpu D.Medvedevą jis apibūdino kaip šviesią, jauną ir išsilavinusią asmenybę, su moderniais ir liberaliais požiūriais.
„Jis geras vaikinas“, – apie D.Medvedevą kalbėjo V.Putinas, tarytum bandydamas įsiūlyti jį kuriam nors darbdaviui.
Atrodo, viso šio cirko tikslas buvo nusiųsti signalą Vakarų valstybėms, kad D.Medvedevas iš tiesų yra daug lankstesnis reformistas nei pats V.Putinas ir kad veikti taip, kaip veikė jis Kaukaze, jį privertė tiesiog susiklosčiusios aplinkybės.
Moraliniai standartai
Taigi Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkai turėtų suprasti suklydę leisdami kilti Gruzijos konfliktui. Taip pat susidaro įspūdis, kad Rusija bando įspėti Vakarus apie dar didesnę klaidą, kuri būtų padaryta neinat su Rusija į kompromisus minėtam konfliktui pasibaigus.
Susitikime su D.Medvedevu tai buvo tik dar kartą pabrėžta. „Pradėjęs dirbti šį darbą nemaniau, kad man teks naudoti griežtą retoriką. Tačiau būnant šalies vadovu, kartais aplinkybės susiklosto taip, kad nebelieka pasirinkimo“, – sakė jis.
„Tikrai nenoriu, kad krizė Kaukaze sužlugdytų Rusijos bendradarbiavimą su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis“, – toliau kalbėjo D.Medvedevas ir tikino buvęs sugniuždytas jo, kaip „karo prezidento“ vaidmens.
„Šiame kare prarastas visas mėnuo... Daug mieliau būčiau daręs kitus dalykus“, – sakė Rusijos vadovas. „Vakar susitikęs su finansų ministrais vietoj to, kad kalbėčiau apie automobilių ir traktorių gamybą, turėjau diskutuoti apie tai, kur išdėstyti Rusijos armiją. Buvome priversti pakeisti prioritetus“, – tvirtino jis.
Tai ko tuomet Rusija nori iš Vakarų valstybių?
Pirmoji žinia yra ta, kad Maskva ne nuotaikoje kompromisams. Ji tikina, esą šio konflikto kontekste būtent Rusija yra moraliniais kriterijais besivadovaujanti valstybė ir kad todėl Rusija neturi pagrindo atsisakyti savo reikalavimų.
Į teiginius, kad Rusija, pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų nepriklausomybę nuėjo per toli, buvo tiesiog numota ranka. Nesureaguota ir į teiginius, kad Rusija, įsiverždama į svetimą teritoriją ir siekdama perbraižyti žemėlapį elgėsi mažų mažiausiai „naglai“ ir ne pagal įstatymus.
Į bet kokią kritiką Rusijos atžvilgiu buvo paprasčiausiai atsakyta kaltinant Gruzijos prezidentą Mikhailą Saakašvilį sukėlus konfliktą.
Raudonoji linija
Įdomu tai, kad tiek V.Putinas, tiek D.Medvedevas tapdavo atsargiai pagarbūs kai tik kalba pakrypdavo apie Jungtinių Valstijų prezidentą George W.Bushą.
„Jis geras politikas. Manau, kad mano nuomonė apie jį geresnė nei daugelio amerikiečių“, – sakė V.Putinas.
Dar viena akivaizdi žinia, kurią Vakarams bandė nusiųsti Maskva – Rusijos „raudonoji linija“ bet kokiai NATO plėtrai jos interesų zonoje niekur neišnyko. „Rusija turi savo interesų zonų. Ir Vakarų bandymai tai ignoruoti yra ne tik beverčiai, bet ir pavojingi“, – sakė prezidentas D.Medvedevas.
„Tai neteisinga, tai žemina mus ir mums jau visko per akis. Mes nebeturime noro daugiau su tuo taikstytis. Jūs turite labai aiškų pasirinkimą ir tegul šiuo atžvilgiu nebūna jokių abejonių“, – pridūrė jis.
Tačiau ką tiksliai Rusija darytų, bandydama užkirsti kelią tolesnei NATO plėtrai, paaiškinta nebuvo. „Darysime viską, ką galime, kad užtikrintume, kad tai neatsitiktų“, – atsargiai sakė V.Putinas kalbėdamas apie Ukrainos narystę NATO.
Taigi Rusija Vakarams lyg ir siunčia grasinimų užuominas, be ne visai taip. Čia ir yra įdomiausia. Trečioji žinutė, Maskvos skirta Vakarų valstybėms buvo ta, esą Rusija tikisi, kad didžiulės Rytų-Vakarų konfrontacijos galima išvengti.
Nepanašu, kad Kremlius nori ekonominės ir diplomatinės izoliacijos.