Kai kurie analitikai teigia, kad V.Putino manevrai Sirijoje yra dalis Rusijos plano atstatyti savo prarastas pozicijas strategines pasaulyje. Tačiau Kremliaus veiksmai panašesni į rizikingą ir desperatišką bandymą suteikti paramą Basharui al-Assadui, nes Sirija – viena iš nedaugelio šalių Artimuosiuose Rytuose, kur Rusija vis dar turi ženklią įtaką ir kur Maskva jau seniai turi nemenkas savo karines pajėgas.
Sirija – viena iš nedaugelio šalių Artimuosiuose Rytuose, kur Rusija vis dar turi ženklią įtaką
Kremlius mano, kad Vašingtonas organizavo ir finansavo „arabų pavasarį“, o taip pat kitas revoliucijas, kurių metu buvo nuversti lyderiai šalyse prie Rusijos sienų. Jeigu kristų B.al-Assado režimas, Maskva, ko gero, prarastų savo laivyno bazę Sirijoje – ji yra vienintelė Rusijos karinė bazė Viduržemio jūroje. Neatmetama, kad ji prarastų ir kitas karines bazes, techniką šios šalies teritorijoje.
Mažai kas Vakaruose liūdėtų, jeigu Rusijos kariuomenė pasitrauktų iš Sirijos, tačiau realybė tokia, kad atiduoti Siriją radikaliesiems ekstremistams nenaudinga nei Vakarams, nei Rusijai. Ir nors tai atrodo nelengva – o daug kam ir nepriimtina – tačiau panašu, kad Vakarams ir Rusijai čia gali tekti veikti kartu. Šio mechanizmo paieškų sunkumas yra tas, kad Maskva ir Vašingtonas skirtingai žiūri į tai, kaip pasielgti su B.al-Assadu. Vakarai nori, kad jis pasitrauktų, teigdami, kad būtent jo kruvinas režimas atsakingas dėl ekstremizmo įsigalėjimo, pilietinio karo ir pabėgėlių krizės, tuo tarpu Rusija skelbia, kad jis yra vienintelė jėga, galinti sustabdyti radikalų atėjimą į valdžią. Šie nesutarimai neįveikiami jau keletą metų.
Ir nors Vakarai su Maskva bendradarbiavo spręsdami tokius klausimus kaip Sirijos cheminių ginklų sunaikinimas, šis bendradarbiavimas prasidėjo tik po to, kai šis ginklas jau buvo panaudotas. Bendri veiksmai buvo panaudoti per vėlai.
Rusai prisimena katastrofiškus karus
Kol kas bet kokie tiek Vakarų, tiek Rusijos veiksmai neatnešė sėkmės. Vakarų bandymai palaikyti opoziciją nenuvedė prie Sirijos prezidento nuvertimo ar „Islamo valstybės“ sunaikinimo. Beje, paskutiniu metu V.Putino naudojama taktika irgi yra abejotina.
Įsivėlimas į chaotišką pilietinį karą su neprognozuojamomis pasekmėmis yra rizikingas Rusijai. Rusų tauta dar pamena kruvinus karus Afganistane ir Čečėnijoje ir ne pernelyg nori veltis į dar vieną žiaurų konfliktą arabiškame pasaulyje.
Neseniai Rusijos žiniasklaida pranešė, kad kai kurie kariai, kurie artimu metu turėjo vykti į Siriją, kreipėsi į savo karinę vadovybę ir į šalies žmogaus teisių tarnybą, teigdami, kad jie nenori ten vykti. Vienas iš kariškių neva sakė: „Mes nenorime vykti į Siriją. Mes nenorime vykti ten žūti.“
Jei tai, kas parašyta straipsnyje, yra tiesa, Kremliui reikia susirūpinti. Nors daugelis rusų palaiko Krymo aneksiją, paskutinės apklausos duomenys rodo, kad rusai nepalaiko karinio įsiveržimo į užsienio šalis – net 77 proc. apklaustųjų pasisakė prieš Rusijos įsiveržimą į Siriją.
Rusai nepalaiko karinio įsiveržimo į užsienio šalis – net 77 proc. apklaustųjų pasisakė prieš Rusijos įsiveržimą į Siriją
Ar gali V.Putinas sau leisti dalyvauti dar viename kare? Kariniai Rusijos veiksmai Ukrainoje klostosi V.Putinui nelabai palankiai – jis vis dar gali palaikyti ten karinį konfliktą, tačiau nesugeba pasiekti pergalės. Jis slėpė nuo savo tautos didžiulius karui skiriamus išteklius ir žuvusiųjų skaičių, o pusantrų metų pastangos įžiebti konfliktą Ukrainoje privedė prie to, kad ukrainiečiai dar labiau nusigręžė nuo Rusijos ir priartėjo prie Vakarų, taip neleisdami V.Putinui realizuoti Rusijos dominavimo Eurazijos erdvėje.
Krymo aneksija jau kainavo Rusijai milžiniškus pinigus – milijonus rublių tiesioginėms išlaidoms, o taip pat dėl Vakarų įvestų sankcijų.
V.Putino staigus persiorientavimas į Kiniją kaip naują partnerę taip pat pasirodė esąs ganėtinai problematiškas. Su Pekinu susitarti sunku, jis stengiasi iš Maskvos išspausti viską, kas įmanoma. Rusijos ekonomikos nuosmukis į Pekino glėbį stumia Centrinės Azijos šalis, kurios iki šiol buvo labai smarkiai priklausomos nuo Rusijos, tad Pekinui atsiveria puikios perspektyvos Kaukaze ir netgi Ukrainoje.
Grėsmės Sirijoje
Karinė invazija į Ukrainą ne tik privedė prie katastrofiškų pasekmių šiai šaliai, tačiau ir sukūrė netikėtų rimtų problemų pačiai Maskvai. Tokią pačią grėsmę Rusijai kelia ir įsiveržimas į Siriją. Kažin ar V.Putinui pavyks slėpti karių aukų skaičių Sirijoje taip, kaip jam pavyko tai daryti Ukrainoje. Rusų kariai, žudantys islamistus Sirijoje, gali iššaukti tokį patį atsaką Rusijoje.
Be to, įvykiai Sirijoje sunkiai kontroliuojami. Ar sugebės Rusija suteikti pakankamai paramos B.al-Assadui, kad iš tiesų užtikrintų jo įsitvirtinimą šalyje?
Jeigu B.al-Assadas visgi bus nuverstas nuo valdžios, nepaisant desperatiškų bandymų išgelbėti jį, tai gali smarkiai diskredituoti V.Putiną pačioje Rusijoje.
Bandymas iki pat galo suteikti paramą tokiems režimams kaip Viktoro Janukovyčiaus Ukrainoje ir B.al-Assado Sirijoje rodo, kad Kremliuje strateginio mąstymo nėra itin daug, reziumuoja „Reuters“ apžvalgininkas Paulas Stronski.
