J.Zasurskio auklėtinių sąraše įspūdingos pavardės. Tai ir Jurijus Ščekočichinas, paslaptingomis aplinkybėmis miręs 2003 m., ir 2006 m. Maskvoje nužudyta Ana Politkovskaja ir Michailas Beketovas, miręs prieš kelis metus nuo sužeidimų, kai jį sumušė užpuolikai.
Visi šie tiriamosios žurnalistikos asai – ne tik J.Zasurskio mokiniai, bet ir buvę Kremliaus taikiniai, savo straipsniais kenkę Vladimiro Putino režimo reputacijai.
Tiesa, dalis jo auklėtinių nuėjo kitu keliu. Šiuo metu jų veidus J.Zasurskis mato Kremliaus televizijų laidose ir jų parengtuose žinių reportažuose.
Man nemalonu stebėti, kaip jie pateikia informaciją, – prisipažino J.Zasurskis.
„Man nemalonu stebėti, kaip jie pateikia informaciją“, – prisipažino J.Zasurskis. „Nėra jokios prasmės ieškoti informacijos televizijos ekrane. Viskas, kas ten rodoma – valdžios pranešimai. Nėra jokių analitinių reportažų, tad žiūrėdamas tokią televiziją gyveni lyg su užmerktomis akimis“, – dėstė buvęs žurnalistikos katedros vadovas.
„Ten nėra nei vieno žurnalisto, kuris turėtų savo nuomonę“, – griežtai pareiškė J.Zasurskis. Vienas jo auklėtinių, lietuvių kilmės žinių vedėjas Ernestas Mackevičius neseniai pareiškė, kad „Rusija yra informacinio karo zonoje, tad žurnalistikos standartai gali būti pamiršti“.
„Prisiminkime, kokia žurnalistika buvo 1942 metais. Ar tuo metu buvo išklausomos abi pusės?“, – retoriškai klausė E.Mackevičius, dirbantis Kremliaus valdomoje televizijoje.
Tokie auklėtinio žodžiai skaudina J.Zasurskį, kuris prisimena, kad lietuvių kilmės žurnalistas buvo puikus studentas, tačiau dabar jis pasuko visai kitais keliais, kurie turi mažai ką bendro su žurnalistika.
„Aš nesutinku su juo. Žmonės yra nuginkluojami ir pralaimi tik tada, kai turi mažai informacijos. Tai reiškia, kad mes pasidavėme dar prieš bet kokią ataką“, – kalbėjo akademikas.
J.Zasurskiui sunku paaiškinti ir Kremliaus propagandos vadu vadinamo Dmitrijaus Kiseliovo sėkmę bei populiarumą. „Jis buvo įdomus žurnalistas. Buvo“, – pabrėžė 85 metų žurnalistikos patriarchas.
„Jis buvo labai protingas jaunuolis. Parašė keletą tikrai įdomių straipsnių... Bet dabar jis tiesiog kartoja kitų idėjas. Tai neturi nieko bendro su žurnalistika. Žurnalistas privalo padėti žmonėms suprasti įvykius. Jis turi ne tik pranešinėti, bet ir aiškinti, šviesti žmones“, – kalbėjo J.Zasurskis.
„Nesakyčiau, kad Kiseliovas yra labai gerbiamas tuose žmonių ratuose, su kuriais aš bendrauju“, – pastebėjo jis.
Kalbėdamas apie dabartinės Rusijos žurnalistiką J.Zasurskis paniuro ir prisiminė sovietinius laikus, kai poetai turėjo užsidirbti duonai versdami tekstus, nes jų eilėraščių nebuvo publikuojami dėl politinių priežasčių.
„Ne visi tie poetai buvo, sakykime taip, buvo vertinami... Jiems buvo leista užsidirbti verčiant tekstus. Galbūt ir dabartiniams žurnalistams verta užsiimti vertimu. Tokiu būdu galima surasti intelektualių tekstų“, – aiškino J.Zasurskis.
