„Šių šalių vadovai pripažįsta, kad Rusija nuo senoprieš jas vykdo agresyvią politiką naudodama įvairų spaudimą, o dabar gali imtis ir diversinių veiksmų, keliančių grėsmę jų stabilumui, o gal net teritoriniam regiono vientisumui. Baltijos šalių reakcija į grėsmes iš Rusijos pusės apnuogino ir problemas – menką tarpusavio bendradarbiavimą, silpnas daugelio veiklos sričių funkcionavimo vietas, kurias Maskva gali išnaudoti. Tai lėmė paradoksalų šansą Baltijos šalių vadovams priimti sprendimus, kurie kitomis sąlygomis sulauktų visuomenės pasipriešinimo, tarkim, investicijų į karinį ir energetinį saugumą“, – rašo J.Hyndle-Hussein.
Rusija nori išlaikyti įtaką
Rusija nuo seno Baltijos šalių atžvilgiu vykdo agresyvią politiką naudodama įvairų spaudimą, o dabar gali imtis ir diversinių veiksmų, keliančių grėsmę jų stabilumui, o gal net teritoriniam regiono vientisumui, – rašo J.Hyndle-Hussein.
Rusija, pasak autorės, nuolat bando išlaikyti savo įtaką Baltijos šalims – tiek jų politikai, tiek ekonomikai. Tam ne kartą pasitelktos agresyvios formos, tokios kaip itin aukštos energetinių resursų kainos, tranzito kontrolė, bandydamas sukompromituoti politikus, nuolatinis specialiųjų tarnybų aktyvumas.
O tamprūs ekonominiai šių šalių ryšiai su Rusija neleido integruotis į Vakarų Europą, todėl joms teko balansuoti tarp ES ir NATO prioritetų ir ekonominės naudos, gaunamos iš bendradarbiavimo su Rusija.
„Baltijos šalys ėmė jaustis nesaugios po neramumų Taline (2007-ųjų vasarą), kai Rusijos remiami Estijos rusai protestavo dėl perkelto paminklo sovietiniam kariui.
Tuo pat metu prasidėjo kibernetinės atakos prieš šias šalis, bet saugumo tarnyboms nepavyko įrodyti, kad agresorius buvo Rusija. Po kibernetinių atakų 2007 metais Estija jau kitąmet pasiekė, kad būtų įkurtas NATO Kibernetinio saugumo centras. Saugumo jausmą Baltijos šalims mažino ir Rusijos jėgos panaudojimas Gruzijoje 2008 metais bei atplėštų nuo jos teritorijų pripažinimas“, – toliau priežastis, kodėl Baltijos šalys nebesijaučia saugios, vardija J.Hyndle-Hussein.
Tais pačiais metais tuomečio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo teikimu, užsienio politikos doktrinoje buvo įtvirtinta, kad Rusija pasilieka teisę ginti savo piliečius ir verslo interesus už savo šalies ribų.
Tai Baltijos šalims buvo signalas, kad Maskva suinteresuota imtis aktyvesnių veiksmų ir didinti savo įtaką jose. Šiuos nuogąstavimus padidino Krymo aneksija ir karas Ukrainoje, ypač matant, kaip agresyvius Rusijos veiksmus lydi propagandos kampanija, kad Baltijos šalys yra Rusijos priešai, čia pažeidžiamos rusų teisės.
Demonstruoja karinę jėgą
Propagandą Rusija stiprina demonstruodama karinę jėgą: Baltijos jūrų laivyno pratybos, karinių lėktuvų nuolatiniai skrydžiai, Baltijos šalių oro erdvės pažeidimai.
Visu tuo Rusija naudojasi bandydama įbauginti Baltijos šalių piliečius. Rusija paskelbė, kad taikys baudžiamąją atsakomybę lietuviams, kurie po 1990 metų Kovo 11-osios atsisakė tarnauti Sovietų kariuomenėje, rugsėjį jėga perėmė laivą „Jūros vilkas“.
O rimčiausias incidentas užfiksuotas 2014 metų rugsėjo 5-ąją, kai Estijos teritorijoje Rusijos pareigūnai pagrobė ir šnipinėjimu apkaltino Estijos saugumo policijos karininką. Tai įvyko iš karto po Baracko Obamos vizito Taline. Visi šie veiksmai turėjo parodyti, kad Baltijos šalys yra silpnos ir nesugeba pasirūpinti savo piliečių saugumu.
Baltijos šalys tarpusavyje bendradarbiauja daugiausia dėl ES ir NATO reikalų, tačiau jas jungia bendra istorinė patirtis kuriant santykius su Rusija. Tai lemia negatyvų šios šalies veiksmų vertinimą, nors dalis partnerių Vakarų Europoje ir linkę manyti, kad tai yra perdėtai antirusiška ir nekonstruktyvu.
Siekia kompromituoti valdžią
Rusija jau parodė, kad turi galimybių Baltijos šalyse vykdyti diversinius veiksmus, kuriems šios nėra pasiruošusios ir į kuriuos sunku reaguoti dėl prasto regioninio bendradarbiavimo, abipusio nepatiklumo, taip pat dėl nenoro keisti tam tikrose srityse – ekonomikos, politikos, energetikos, gynybos.
Baltijos šalių baimės susijusios su dviem klausimais – priešiškų Rusijos veiksmų eskalacija ir NATO pasirengimas suteikti paramą.
„Nors tiesioginė karinė Rusijos ataka vis dar vertinama kaip mažai tikėtina, Baltijos šalims tikras iššūkis yra hibridinio karo tikimybė, kai agresorius tikslo siekia priemonėmis, nuo kurių NATO negina.
Rusijos tikslas yra susilpninti valdančiųjų elitą Baltijos šalyse – tiek vidaus, tiek išorės arenose, visų pirma tarp rusų tautinės mažumos ir valdančiųjų kompromitavimas viešojoje erdvėje. Taip pat Rusija nori daryti poveikį ekonominei ir energetinei politikai, taikyti ekonomines ir energetines sankcijas, net naikinti energetinę, uostų, tranzitinę infrastruktūrą“, – rašo apžvalgininkė.
Saugumo srityje Rusija siekia didinti savo ginklavimąsi kaip priešpriešą NATO, Baltijos šalyse įtvirtinančią savo buvimą, kad visuomenė baimintųsi, jog gali kilti konfrontacija tarp NATO ir Rusijos karinių pajėgų.
JAV, strateginė Baltijos šalių partnerė saugumo klausimais, ne kartą kritikavo Latviją ir Lietuvą dėl per mažų išlaidų gynybai, jai pritarė ir Estija, kuri vienintelė iš Baltijos šalių skiria šiai sričiai 2 proc. BVP pagal NATO reikalavimus. Bet Rusijos grėsmė privertė susiimti ir atsirado galimybių, kad iki 2020 metų tiek Lietuva, tiek Latvija gynybai skirs 2 proc. BVP, nes jau šiemet išlaidos krašto apsaugai gerokai ūgtelėjo.
Silpnas tarpusavio bendradarbiavimas
Rusija jau parodė, kad turi galimybių Baltijos šalyse vykdyti diversinius veiksmus, kuriems šios nėra pasiruošusios ir į kuriuos sunku reaguoti dėl prasto regioninio bendradarbiavimo, abipusio nepatiklumo, taip pat dėl nenoro keisti tam tikrose srityse – ekonomikos, politikos, energetikos, gynybos. Baimė prarasti Nepriklausomybę lėmė, kad Baltijos šalių vadovai būtent dabar priiminėja nepopuliarius sprendimus – didina išlaidas gynybai.
Tačiau silpnas tarpusavio bendradarbiavimas neleidžia Baltijos šalims susivienyti ir kartu priešintis Rusijos įtakai.
Teigiamas dalykas yra tas, kad eksporto iš Baltijos šalių apribojimai gerokai menkina pasitikėjimą Rusija kaip ekonominiu partneriu, todėl verčia verslininkus ieškoti kitų rinkų, nors tai ir yra ilgas procesas.
Propagandinis karas tęsiasi jau seniai, šiuo metu jis itin intensyvus. Pagrindiniu dalyku tampa sugebėjimas sutelkti visuomenę etniniu pagrindu ir kurstyti jos nepasitenkinimą valdžia bei jos institucijomis.
„Baimė, kad rusai ar lenkai radikalės, gali paskatinti Baltijos šalių Vyriausybes riboti tautinių mažumų teises, kas kartu su rusiškosios propagandos poveikiu gali atvesti prie aštresnio nepasitenkinimo, kuris ir gali tapti pretekstu Rusijos intervencijai“, – savo analizę baigia J.Hyndle-Hussein.
