Vienas liudininkas pasakojo, kaip Rusijos kareiviai atvyko į Andrijivkos miestelį netoli Kyjivo.
„Jie gatvėje mėtė granatas. Vienas žmogus neteko kojos, kitą dieną jis mirė, – pasakojo jis. – Centrinėje gatvėje jie pradėjo šaudyti į langus, pataikė į vieną moterį. Jos vaikams pavyko pasislėpti“.
Šiuos įvykius pasakojęs Mykola (saugumo sumetimais visi vardai pakeisti) gyveno netoli savo brolio Dmytro. „Mano brolis išėjo iš namų iškėlęs rankas į viršų. Jį sumušė, o paskui gatvėje sušaudė“, – pasakojo jis.
Dmytro žmona pasakojo, kad vyro nužudymą matė per langą. Ji sakė mačiusi, kaip tokiu pat būdu buvo nužudytas ir jų kaimynas. Dmytro dukra mano, kad abu buvo nušauti, nes anksčiau kaip savanoriai padėjo Ukrainos kariuomenei.
Mykola pasakojo, kad jie norėjo palaidoti brolį, bet jo žmona bijojo, jog kareiviai juos nušaus. „Kitą dieną jie ėjo iš namo į namą, konfiskuodami telefonus ir nešiojamuosius kompiuterius“, – sakė jis. Iš į jo paties namus atėjusių rusų smurto jis nepatyrė – okupacinės kariuomenės atstovai tik pasakė, kad gerai, jog jie turi rūsį – pasiūlė eiti ten ir pasiimti vandens, nes vietovė šešias dienas bus bombarduojama.
Rusijos kariuomenė neleido palaidoti Dmytro kapinėse, todėl jie palaidojo jį sode.
Rusijos kariuomenė neleido palaidoti Dmytro kapinėse, todėl jie palaidojo jį sode. Dmytro dukra Julija pasakojo, kad netrukus po to prasidėjo minosvaidžių ataka ir ėmė degti kaimyninis namas. Pasak jos, rusų kareivis liepė jiems laukti už tanko, nes taip saugiau.
Kovo 8 d. Mykola, jo šeima ir Dmytro šeima nusprendė išvykti, - tuo metu jie neturėjo elektros ir telefono ryšio. Dmytro žmona priėjo prie kareivių ir paprašė leidimo išvykti, tačiau kareiviai ėmė šaudyti į orą. Taip pat vyko minosvaidžių atakos, tad šeima visgi nusprendė išvykti be leidimo. „Mums išvažiuojant jie šaudė į mūsų automobilį, nors ant langų buvo padėti popieriaus lapai su užrašais „vaikai“. Bet, matyt, šis faktas jų nelabai domino“, – pasakojo Julija.
Julija pasakojo, kad vienos šeimos, kuri išvyko kartu su Mykolos artimaisiais, tėvą apšaudė, kai kareivis pamatė, kad jis kažkam skambina iš savo sodo: „Kaip įmanoma suvokti, kad žmonės gali būti nužudyti vien už tai, kad paskambino savo artimiesiems pasakyti, jog yra gyvi?“
Įžengę į kitą netoli Kyjivo esantį kaimą Družną, rusų kariai ėmė šaudyti į namus. Serhijus, kuris vėliau pabėgo iš savo namų, spėjo, kad taip jie darė, nes bijojo, jog bus apmėtyti Molotovo kokteiliais.
„Taigi, visi namai palei pagrindinį kelią iš Bordjankos į Makarivą buvo apšaudyti, kai kurie žmonės žuvo. Tada jie pradėjo eiti iš namo į namą. Jie nužudė mokytoją, kuri lauke lesino vištas“, – sakė Serhijus.
„Jie liepė žmonėms neiti į lauką ir likti namuose“, – pasakojo Serhijus. Rusų kariai jam taip pat pasakė, kad jei pamatys juos, nedarytų staigių judesių, pakeltų rankas virš galvos. Jis pridūrė: „Nėra visiškai jokio ryšio, mes vis dar turime ten likusių giminaičių, negalime su jais susisiekti. Jie atėmė kai kurių žmonių telefonus, kitų žmonių telefonus paėmė laikinai, kad patikrintų, ar jie nieko nefotografavo ir nefilmavo.“
Kovo 10 d. rusai sutiko sukurti humanitarinį koridorių, kad gyventojai galėtų evakuotis iš Bordjankos ir gretimų kaimų. Pasak Serhijaus, tą dieną bombardavimas buvo dar intensyvesnis. Serhijaus svainis dviračiu išvažiavo miško keliuku, kad patikrintų, ar ten nėra rusų. Įsitikinę, kad jų ten nėra, šeima pabėgo iš apšaudomo kaimo per mišką.
