Natalija kalba tyliai, bijodama, kad Oleksijus, jos mažasis sūnus, pabus ir sužinos baisią tiesą. Apie tai, kodėl jie turėjo bėgti iš tėvo pastatyto namo prie pušyno. Apie tai, ką su ja darė ginkluoti vyrai su ginklais, kol berniukas sėdėjo verkdamas tamsioje katilinėje. Apie tai, kas buvo tas vyras, gulintis be gyvybės ženklų jų kieme, kai jie paskutinį kartą išėjo iš namų.
„Jis daug ko nesupranta“, – sakė Natalija telefonu „The Times“ iš miesto vakarų Ukrainoje, į kurį motina su sūnumi pabėgo prieš tris savaites iš savo kaimo netoli Kyjivo. „Čia, žaidimų aikštelėje, jis eina prie žmonių ir sako, kad turėjome palikti namus, nes vyko karas ir namuose buvo banditų, bet tėtis liko. Jis nežino, kad jo tėvas mirė“, – ištaria Natalija.
Natalija nėra jos tikrasis vardas, o sūnus nėra vadinamas Oleksijumi, tačiau šiuos vardus ji pasirinko, kad papasakotų, kaip jų gyvenimą aukštyn kojomis apvertė rusų kareiviai, kurie kovo 9 d. įsiveržė į jų namus, apiplėšė juos ir nušovė jos vyrą, o po to per kelias valandas ją kelis kartus išprievartavo.
Ukrainos valdžios institucijos pranešė, kad nuo praėjusio mėnesio, kai Kremliaus pajėgos įsiveržė į šalį, Rusijos pajėgos sistemingai prievartauja moteris. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pažadėjo siekti teisingumo per Tarptautinį baudžiamąjį teismą. 2008 m. išžaginimas buvo pripažintas svarbiu karo nusikaltimu.
Natalijos byla gali būti pirmasis išbandymas. Praėjusią savaitę Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova paskelbė, kad pradėtas pirmasis oficialus tyrimas dėl moters, kurią, kaip įtariama, išprievartavo Rusijos kariai, nušovę jos vyrą. Ta moteris, kurios pavardė kol kas neskelbiama, buvo Natalija.
Ji sutiko pirmą kartą papasakoti savo istoriją „The Times“, kad išsklaidytų gandus, jog pranešimai apie prievartavimus yra pernelyg šokiruojantys, kad būtų tiesa.
33 metų Natalija ir jos 35 metų vyras Andrejus gyveno nedideliame kaimelyje Brovarų rajone, netoli Kyjivo, kur pora pasistatė savo pirmąjį namą.
„Planavome vaiką ir svajojome apie savo pirmuosius namus“, – prisimena ji per ilgą pokalbį telefonu iš Ternopilio miesto, kuriame dabar yra prisiglaudusi. „Norėjome gyventi arčiau gamtos. Mano vyras įdėjo daug širdies statydamas namą, viskas buvo iš natūralaus medžio ir akmens. Mes net eidavome į mišką rinkti šiukšlių, kurias paliko kiti žmonės“.
Brovarai buvo vienas iš pirmųjų Rusijos karių, bandžiusių pulti sostinę Kyjivą, mūšio laukų. Kovo 8 d., sužinojusi, kad rusai įžengė į kaimą, sutuoktinių pora ant savo vartų pakabino baltą paklodę, „kad parodytų, jog čia yra tik šeima ir niekas nenori nieko blogo“.
Kitą rytą jie išgirdo vieną šūvį prie namo ir išlaužiamų vartų garsą. Išeidami iš namo iškeltomis rankomis jie pamatė grupę kareivių, kurių vienas buvo nukreipęs šautuvą į kieme gulintį negyvą jų šunį. „Jie sakė, kad nežinojo, jog čia yra žmonių, kad nenorėjo nieko blogo“, – pasakojo Natalija. Anot jos, Rusijos kariai sekė jau įprastas pasakas, kad nežinojo, jog buvo išsiųsti į karą, manė, kad važiuoja į pratybas.
Vėliau kareiviai pradėjo ieškoti benzino keturračiui, kurį pavogė iš kaimynų. Kareivių vadas Natalijai prisistatė Michailu Romanovu ir pasakė, kad jei ne karas, jie tikrai užmegztų romaną.
„Buvo dar vienas vaikinas, vardu Vitalijus, kuris prašė atleidimo už šunį. Jis sakė, kad savo gimtajame mieste jis su žmona augino šunis, – pasakojo Natalija. – Michailas tuo metu atrodė šiek tiek girtas. Paprašiau jų išeiti, nes mano sūnus išsigando, jam tik ketveri metai. Pasakiau jiems: „Gal galite išeiti, jūs apžiūrėjote namą, o dabar jį tik gąsdinate“.
-
Rusijos brigados vadą šarvuota technika mirtinai sužalojo įsiutęs jo karys
-
V.Zelenskio interviu rusų žurnalistams: nusivylimas rusų tauta toks gilus, kad nežinau, kaip tai pakeisti
-
Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prokuratūros sudarys tyrimo grupę karo nusikaltimams tirti
-
Iš Mariupolio pasprukusi ukrainietė: „Baisiausias dalykas, kurį patyriau blokados metu, buvo lėktuvo garsas“
-
Lietuvoje registruota 36,3 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos
-
Karas Ukrainoje: atakuota naftos saugykla Dnipre
Vadas tapo agresyvus, kai pamatė Andrejaus automobilyje kamufliažinę striukę. Jis pradėjo į ją šaudyti, o paskui pagrasino susprogdint automobilį granata. Ji maldavo jo to nedaryti, bet jis išplėšė raktelius, sėdo už vairo, užvedė variklį ir įsirėžė į nuvirtusį medžio kamieną, o tada paliko automobilį ir pasišalino. Sutemus jie išgirdo šurmulį prie vartų ir Andrejus išėjo patikrinti, kas vyksta, palikęs duris atviras.
„Išgirdau vieną šūvį, atsidarančių vartų garsus ir žingsnius name“, – pasakojo Natalija. Tai buvo Romanovas, grįžęs su kitu maždaug dvidešimties metų kariu, vilkinčiu juodą uniformą. „Aš sušukau, kur mano vyras, tada pažvelgiau į lauką ir pamačiau jį ant žemės prie vartų. Tas jaunesnis vaikinas įrėmė man į galvą pistoletą ir pasakė: „Aš nušoviau tavo vyrą, nes jis nacis“.
Geriau užsičiaupk, nes kitaip pasiimsiu tavo vaiką ir parodysiu jam po namus išbarstytas motinos smegenis.
Natalija paragino sūnų likti katilinėje, kur jie slėpėsi nuo apšaudymo. „Jis pasakė: „Geriau užsičiaupk, nes kitaip pasiimsiu tavo vaiką ir parodysiu jam po namus išbarstytas motinos smegenis“, – prisiminė ji, pirmą kartą prabilusi garsiau.
„Jis liepė man nusirengti. Tada jie abu vienas po kito mane išprievartavo. Jiems nerūpėjo, kad mano sūnus verkė katilinėje. Jie liepė man nueiti jį užčiaupti ir grįžti. Visą laiką jie laikė pistoletą prie mano galvos ir tyčiojosi iš manęs, sakydami: „Kaip manai, kaip ji čiulpia? Ar mes ją nužudysime, ar paliksime gyvą?“.
Po kurio laiko vyrai išėjo, o ji nuėjo prie sūnaus, kuris buvo sustingęs iš baimės ir negalėjo pajudėti. Maždaug po 20 minučių jie sugrįžo ir vėl ją išprievartavo. „Kai jie grįžo trečią kartą, buvo tokie girti, kad vos laikėsi ant kojų, – pasakojo Natalija. – Galiausiai abu jie užmigo ant kėdžių. Nušliaužiau į katilinę ir pasakiau sūnui, kad turime labai greitai bėgti, nes kitaip mus nušaus“. Šį kartą jis nebyliai nusekė paskui į kiemą.
Galiausiai abu jie užmigo ant kėdžių. Nušliaužiau į katilinę ir pasakiau sūnui, kad turime labai greitai bėgti, nes kitaip mus nušaus.
Natalija tęsė toliau: „Kol atidarinėjau vartus, sūnus stovėjo šalia tėvo kūno, bet buvo tamsu ir jis nesuprato, kad tai jo tėvas. Jis pasakė: „Ar mus sušaudys taip pat, kaip čia tą žmogų?“
Net ir pabėgusi per laukus į kaimynų namus, o kitą dieną – į Brovarus ir toliau į vakarinę Lvivo provinciją, Natalija negalėjo pranešti sūnui žinios apie tėvo nužudymą. Brovaruose ji apsistojo pas savo gimines, kurie išsiuntė ją į miestelį prie Ternopilio, kur jau buvo evakuota vyro sesuo su vaikais. Būtent ji paragino Nataliją pranešti policijai apie išprievartavimą ir vyro nužudymą.
„Galėjau tylėti, bet kai nuvykome į policiją, vyro sesuo privertė mane prabilti, ir kelio atgal nebebuvo, – sakė ji. – Suprantu, kad daugelis nukentėjusių žmonių tylėtų, nes bijo. Daug žmonių netiki, kad tokie baisūs dalykai nutinka. Viena iš moterų, su kuriomis buvau po to, rašė žinutes kaimo grupei, o žmonės sakė: „Nustokite kurti istorijas“.
Kol atidarinėjau vartus, sūnus stovėjo šalia tėvo kūno, bet buvo tamsu ir jis nesuprato, kad tai jo tėvas. Jis pasakė: „Ar mus sušaudys taip pat, kaip čia tą žmogų?“
Ji atpažino M.Romanovą iš socialinių tinklų profilių, o vėliau sužinojo, kad jis kaltinamas keliais užpuolimais. Antrojo prievartautojo tapatybės ji nežino, tik žino, kad ji yra vienintelė auka, galinti jį atpažinti. Praėjusią savaitę su ja buvo susisiekta ir pranešta, kad vyrą, kuris, kaip manoma, buvo M.Romanovas, Brovaruose likvidavo Ukrainos pajėgos. Tačiau Natalija vis dar nėra įsitikinusi, kad tai tiesa.
Ternopilyje, kai ji nuveda Oleksijų į žaidimų aikštelę, jis pasakoja kitiems vaikams: „Mano mylimiausią šunį nužudė“. Jis nežino apie savo tėtį. Net jei einame į parduotuvę, jis prašo, kad nupirkčiau tėčiui keksiukų.
Balandžio 24 d. būtų buvusios jų vestuvių metinės. Jos vyro kūnas dar nėra rastas. „Negalime jo palaidoti, negalime nuvykti į kaimą, nes kaimas vis dar užimtas“, – sakė ji. Net jei jis bus išlaisvintas, ji nežino, ar sugrįš. „Prisiminimai sunkūs, – sakė Natalija. – Nežinau, kaip su visu tuo gyvensiu, bet vis tiek suprantu, kad mano vyras pastatė šį namą mums. Niekada negalėčiau prisiversti jo parduoti“.
