– Šis protestas laikomas didžiausio masto nuo Sovietų Sąjungos griūties. Vienur buvo rašoma, kad tai antikorupcinis protestas, kitur – antivyriausybinis. Koks buvo jo pagrindinis tikslas?
– Pati svarsčiau, kodėl šis protestas laikomas didžiausio masto nuo Sovietų Sąjungos griūties. Juk daug daugiau žmonių Maskvoje buvo susirinkę per protestus 2011–2012 m. Tačiau šį protestą tikrai galima laikyti neįprastu reiškiniu. Pastaruoju metu gyvenimas Rusijoje niūrus, be jokių išskirtinių proveržių ir štai šis protestas tapo nacionalinis.
Žmonės sujudo ne tik Maskvoje ir Sankt Peterburge. Iš viso 80 miestų ir mažesnių miestelių žmonės taikiai išėjo į gatves. Kai kur tai buvo tik 200, kitur, kaip pavyzdžiui, Sankt Peterburge – 10 tūkst. žmonių. Taip, žmonės čia atėjo išreikšti nepasitenkinimo valdžia, korupcija ir tiesiog nusivylimo visa padėtimi šalyje. Bet vienas svarbiausių momentų – pamiršę baimes, jie vis dėlto prisijungė prie demonstracijų, kurioms leidimo valdžia nedavė.
Dar labai įdomu tai, kad bent jau Maskvoje aš pati mačiau labai daug jaunų žmonių – jų buvo beveik trečdalis. Jie labai jauni, paaugliai, studentai. Juos vadinu prarastąja karta, kuri iki šiol buvo labai tyli. Tačiau praėjusį sekmadienį pamatėme, kad mes visiškai nežinome, kas dedasi jų galvose. Pamatėme, kad ši grupė žmonių visiškai nėra laimingi.
– Ar tai reiškia, kad jauni žmonės yra atsparesni propagandai?
– Taip, oficialiai propagandai. Ir tam yra viena labai svarbi priežastis. Jie nežiūri televizoriaus, kuris, kaip mes vadiname, yra „zombių mašina“. Jauni žmonės supranta, kad neturi perspektyvų, jie jaučiasi tarsi smaugiami esamos situacijos.
Jie turi savo bendravimo būdų ir savo socialinių tinklų, ir tai net ne feisbukas. O svarbiausia – jie nebijo. Tai tikrai ironiška. Juk tai Vladimiro Putino valdymo laikais užaugusi ir auganti karta – juos galima vadinti Putino karta. Tačiau jie nieko nebijo, jie nerūpestingi. Jie negyveno Sovietų Sąjungos laikais, jie nėra matę ankstesnių protestų ir represijų. Jiems tai ne tik kova prieš korupciją, pirmiausia jų tikslas – susiburti ir pasipriešinti policijai. Tai visiškai naujas reiškinys.
– Taip pat svarbu, kad jie nebuvo agresyvūs.
– Tai jų pirmieji eksperimentai su valdžia. Kai vaikščiojau Maskvos gatvėmis, pati mačiau, kad jie taikūs. Jie juokėsi, bendravo, net šoko. Problema ta, kad policija ir valdžia agresiją gali išprovokuoti. Šie jauni žmonės gatvėmis ėjo labai taikiai, bet policija prieš juos panaudojo grubius metodus, kurie gali sukelti agresiją.
– Minėjote, kad protestai vyko visoje šalyje, daugybėje miestų, net ir tokiuose, kur V. Putinas surenka balsus be jokios konkurencijos. Ar tai gali reikšti augantį nusivylimą V. Putinu?
– Man atrodo, kad kol kas per anksti daryti išvadas, galime tik spėlioti. Protestai valdžią šokiravo. Niekas nežino, kaip viskas klostysis toliau, ar sujudimas plėsis ir augs. Tačiau šiuo metu atrodo, kad žmonės nepatenkinti visais valdžių atstovais, o labiausiai vyriausybe.
Dabar vykstantys procesai pavojingi V. Putinui. Neseniai pasirodžiusi apklausa parodė, kad daugiau nei 67 proc. respondentų mano, jog V. Putinas atsakingas dėl korupcijos. Taigi šalies prezidentas kaltas dėl problemos. Kol kas tai tik šių naujų procesų pradžia. Ir tai labai pavojingas ženklas V.Putinui prieš rinkimus artimoje ateityje.
– Oficialūs Rusijos pareigūnai teigė, kad protestai buvo nelegalūs, nesankcionuoti, kad jie buvo provokacija. O valstybinė televizija sekmadienį pasirinko visiškai ignoruoti protestus.
– Oficialūs pareigūnai tikrai nesitikėjo, kad tiek daug žmonių išeis į gatves. Jie spėjo, kad galbūt susirinks daugiausia tūkstantis žmonių. Tačiau net ir tokiame mieste, kaip Sankt Peterburgas, kur pastaraisiais metais nevyko jokių didesnių susibūrimų, į protesto žygį išėjo daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Policija buvo paralyžiuota, vietinė valdžia šokiruota ir nežinojo, kaip į tai reaguoti.
Maskvos policija taip pat nesuplanavo, kaip reikėtų reaguoti į tūkstantines minias. Ir tik po to, kai dvi valandas jie ramiai stebėjo žmones einančius gatvėmis, tikriausiai policija gavo labai griežtą įsakymą juos išsklaidyti. Tai buvo desperatiška reakcija. Akivaizdu, kad ji nebuvo apgalvota, nes, kaip minėjau, tokia reakcija gali sukelti tik dar didesnį visuomenės nepasitenkinimą.
Taip televizija įvykį ignoravo, nes buvo nežinoma, kaip reaguoti. Atrodė, kad vyriausybė neturi išankstinio plano, jei Maskvos gatvėse prasidėtų tikri neramumai. Labiausiai tikėtina reakcija – represijos. Pareigūnai išsitraukia kūjį ir jėga bando užslopinti bet kokias viltis rengti protestus ateityje. Tačiau tokiomis dienomis, kai daugiau nei 60 proc. žmonių dėl korupcijos ir kitų šalies problemų pradeda kaltinti prezidentą, tai tikrai nėra išmintinga reakcija.
– Vis dėlto, kadangi protestas buvo nelegalus, buvo galima nuspėti, kad viskas baigsis suėmimais?
– Tai galima pavadinti teisiniais spąstais, Maskvoje šiuos protestus įmanoma laikyti oficialiais. Maskvos miesto valdžia turėjo suteikti Aleksejui Navalnui ir jo komandai alternatyvią vietą protestams, tačiau ji nebuvo iš viso suteikta iki protestų datos, todėl A. Navalnas visa tai galėjo traktuoti kaip oficialų leidimą rengti protestus ten, kur jis nori.
Kai kuriuose iš 80 miestų valdžia davė oficialų leidimą protestams. Tačiau didžiojoje dalyje miestų tokių leidimų organizatoriai negavo. Tai dar įdomiau, nes žmonės vis tiek išdrįso išeiti į gatves. Tai reiškia, kad jiems buvo nesvarbu, ar tam yra, ar nėra leidimas. Tokia drąsa ir ryžtas užpelkėjusioje Rusijoje yra visiškai naujas fenomenas.
– Pastaraisiais metais daug kalbėta apie silpnėjančią ar visai nusilpusią Rusijos opozicija. Ar šis protestas – opozicijos naujos bangos ženklas ar desperatiškas aktas, siekiant atkreipti ir tarptautinės bendruomenės dėmesį?
– Rusijos opozicija yra taip pat labai įdomioje fazėje. Didžioji dalis pagrindinių antisisteminių politinių partijų, kaip „Jabloko“, „ParnAs“ ir kitos mažesnės, neprisijungė prie A. Navalno protesto. Tai buvo vieno lyderio protestas. Tai išduoda chaotišką situaciją viduje opozicijos, kuri tapo labai silpnu elementu antivyriausybiniame judėjime.
Rusijos liberalai ir antisisteminės partijos turi pakeisti savo požiūrį į A. Navalną. Kitu atveju jis ir bus vienintelis lyderis, galintis varžytis su prezidentu V. Putinu. Padėtis labai pažeidžiama ir netgi, sakyčiau, apgailėtina. Protestas buvo įspėjimas liberalams ir kitoms opozicinėms partijoms – arba prisijunkite, arba būsite išmesti už borto.
– Taigi šis protestas A. Navalnui buvo puiki proga pritraukti dėmesį, sulaukti palaikymo ir populiarumo?
– A. Navalnas gavo dvigubą naudą. Pirmiausia, jis yra jaunas lyderis. Bet kuris 40-metis lyderis turi mažiausiai 10 metų pranašumą ir tiesiog gali pergyventi V. Putiną ir likusius dabartinius politinius lyderius. Kitas ypatingas A. Navalno bruožas – žinojimas, kokia kalba reikia kalbėti su jaunąja karta. O jie jį supranta.
Be to, A. Navalnas labai efektyviai išnaudoja socialinius tinklus. Taigi jis įžiebė kibirkštį prasidedančios revoliucijos – socialinių tinklų ir jaunosios kartos, kuriems daugiausia apie 20 metų. 5–7 metų perspektyvoje A. Navalnas ir jo rėmėjai turi didelį potencialią būti politinės arenos centre.
– Prieš savaitę ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje vyko protestai. Kai kurie politologai tai drįsta vadinti „rusų pavasariu“.
– Mano nuomone, Rusija turi savo ciklus. Žmonės, kurie išėjo į gatves Baltarusijoje, turi nemažą protestų ir priešinimosi valdžiai patirtį, o Rusijoje matome jauną nepatyrusią kartą. Tačiau, prisiminę Europą 1968 m., kai jaunimo revoliucija greitai pasklido po šalis, galime tikėtis, kad Rusija ir Baltarusija gali sukurti bendrą pavasarį. Būtų labai įdomu ir įspūdinga pamatyti lygiagrečiai besivystančius procesus abiejose šalyse ir juose dalyvauti.
