Grasina kalėjimu
Portale „Tsargrad“ ir socialiniuose tinkluose platinamoje publikacijoje rašoma:
„Italijos žurnalistų nufilmuoti reportažai iš Kursko srities sukėlė tarptautinį skandalą.
Prieš žurnalistę Stephanie Battistini ir operatorių Simoni Traini Rusijoje iškelta baudžiamoji byla. Jie kaltinami neteisėtu valstybės sienos kirtimu.
Už tokį šiurkštų pažeidimą Amerikoje žurnalistai būtų įkalinti 30 metų, kaip sakė amerikiečių žurnalistas Johnas Varoli. JAV tokie dalykai nebūtų toleruojami. Rusijos įstatymai šiuo atžvilgiu bus švelnesni: tik penkeri metai kalėjimo“.
Išsikvietė pasiaiškinti
Po to, kai Italijos žurnalistai Stefania Battistini ir Simone Traini parengė reportažą iš Sudžos, Rusijos užsienio reikalų ministras išsikvietė Italijos ambasadorių ir apkaltino S.Battistini ir S.Traini neteisėtai kirtus šalies sieną.
Netrukus į panašią situaciją pateko ir amerikiečiai: Rusijos pareigūnai išsikvietė JAV diplomatą ir pasiskundė dėl žurnalistų „provokacinių veiksmų“ Rusijos teritorijoje, pridurdami, kad jų buvimas padėjo įrodyti „Jungtinių Valstijų, kaip tiesioginių konflikto dalyvių, įsitraukimą“.
Tuo pačiu metu pareigūnai pradėjo panašias bylas prieš du Ukrainos žurnalistus.
Reguliavimas yra
Šiuo metu korespondentų, dirbančių karinio konflikto zonoje, įskaitant okupuotas teritorijas, statusas kai kuriais aspektais nėra iki galo apibrėžtas.
Tačiau jį reglamentuoja nemažai tarptautinių susitarimų dėl karo įstatymų ir papročių, taip pat dėl okupuotų teritorijų gyventojų, įskaitant trečiųjų šalių piliečius, teisių.
Svarbiausia šiuo klausimu yra „karo korespondento“ sąvoka.
1929 m. liepos 27 d. Ženevos konvencijos 81 straipsnyje kalbama apie „asmenis, kurie seka ginkluotąsias pajėgas, bet nėra jų personalo nariai“.
Ten minimi „korespondentai ir laikraščių reporteriai“. Patekus į nelaisvę, jiems turi būti suteiktas karo belaisvio statusas, tačiau tik tuo atveju, jei jie turėjo teisėtą ginkluotųjų pajėgų, kurias lydėjo, akreditaciją.
Pagal Ženevos konvencijų I papildomo protokolo 79 straipsnį, žurnalistai karo zonose turi būti laikomi civiliais gyventojais ir kaip tokie saugomi, jei jie nedalyvauja karo veiksmuose.
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto patarėjas teisės klausimais Robinas Geissas teigia:
„Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tarptautinė humanitarinė teisė žurnalistams nesuteikia stiprios apsaugos, atsižvelgiant į tai, kad Ženevos konvencijose ir jų papildomuose protokoluose yra tik dvi atskiros nuorodos į spaudos darbuotojus (Ženevos konvencijos III konvencijos 4A straipsnio 4 dalis ir I papildomo protokolo 79 straipsnis).
Tačiau perskaičius šias nuostatas kartu su kitomis tarptautinės humanitarinės teisės normomis, tampa aišku, kad žurnalistų apsauga pagal galiojančią teisę yra visapusiška.
Svarbiausia, I papildomo protokolo 79 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistai tarptautinių ginkluotų konfliktų metu turi tokias pačias teises ir tokį patį apsaugos laipsnį kaip ir civiliai gyventojai.“
Painiavą gali kelti sąvokos
Dviprasmiškumo iliuziją sukuria skirtingų terminų vartojimas.
Pavyzdžiui, ar „kariniam daliniui priskirtas žurnalistas“ gali būti laikomas visaverčiu karo korespondentu. (Tokia sąvoka pirmą kartą atsirado per karą Irake 2003 m.)
Tačiau, Raudonojo Kryžiaus požiūriu, bet kuris oficialiai ginkluotųjų pajėgų akredituotas korespondentas yra karo korespondentas ir turi visas atitinkamas teises.
Vadinasi, bet kuris ginkluotosioms pajėgoms oficialiai akredituotas žurnalistas, jei jis patenka į kitos kariaujančios šalies nelaisvę, turi visas pagrobto kombatanto – karo belaisvio – teises.
Tačiau karo belaisvis karo veiksmų sąlygomis negali būti ir nebus teisiamas už neteisėtą valstybės sienos kirtimą.
Todėl bandymas prilyginti Italijos korespondentus kriminaliniams nusikaltėliams tarptautinės teisės normų požiūriu yra nepagrįstas.
15min verdiktas: melas. Žurnalistams mesti įtarimai dėl nusikalstamos veikos yra nepagrįsti.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
