Kelios minutės po 11 val. daugiau kaip 1 000 žmonių pajudėjo nuo Šv. Jono bažnyčios Laisvės paminklo link. Eitynes organizavo veteranų organizacijos „Daugavas vanagi“ („Dauguvos vanagai“) Limbažių skyrius.
Dalyviai nešė gėles, Latvijos, Lietuvos, Estijos vėliavas, komunizmą ir nacizmą smerkiančius transparantus, dainavo patriotines dainas. Eitynėse dalyvavo politikai iš Nacionalinio aljanso „Viskas Latvijai!“ (VL) bei „Tėvynei ir Laisvei“ ir Judėjimas už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę (JLNN)".
Prieš eitynių pradžią prie Šv. Jono bažnyčios jaunimas praeiviams dalijo brošiūras su raginimu prisiminti kovotojus už Latvijos laisvę. Brošiūrose aiškinama, kad žmonės kovo 16-ąją Latvijoje susirenka ne šlovinti neonacizmo ideologijos, o paminėti kritusiųjų, kurie „žuvo tik todėl, kad totalitarinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija sudarė Stalino ir Hitlerio paktą su slaptais papildomais protokolais“.
Tvarka rūpinosi gausios policijos pajėgos, kurios abiejose Kalkių gatvės pusėse suformavo gyvąsias grandines ir leido ja eiti tik eitynių dalyviams bei akredituotiems žiniasklaidos atstovams.
Maždaug 11 val. 30 min. eiseną prie Laisvės statulos pasitiko maždaug 50 ideologinių priešininkų su plakatais ir kitokia atributika.
Rygos Dūma uždraudė Latvijos antinacistiniam komitetui rinktis prie Laisvės paminklo ir nukreipė šią akciją prie Bastėjos kalno, tačiau kai kurie šio judėjimo dalyviai, tarp jų Tatjana Ždanoka ir Vladimiras Buzajevas, eisenos dalyvius sutiko prie pat policijos užtvarų.
Antinacistų plakatuose buvo rusiški užrašai „Jie kariavo Hitlerio pusėje“. Aktyvistai taip pat laikė verkiančias lėles ir kitus atributus, bet elgėsi ramiai, nors vienu metu įvyko garsesnis apsikeitimas nuomonėmis.
Policija nutraukė ginčą, kuris netrukus būtų virtęs muštynėmis, bet nieko nesulaikė.
Ginčas tarp vienos moters ir žmonių grupės kilo dėl rusų teisių Latvijoje; tuomet ta moteris parodė vidurinį pirštą. Policija iškart įsikišo, atskyrė konfliktuojančius asmenis ir neleido kilti muštynėms.
Legionierių atminimo eitynių dalyviai prie Laisvės paminklo padėjo gėlių.
Per Antrąjį pasaulinį karą maždaug 140 tūkstančių Latvijos piliečių buvo pašaukti tarnauti kariuomenėje nacių Vokietijos pusėje, specialiai suformuotame Latvijos SS legione. Daugelis jų Vokietijos kariuomenę laikė mažesne iš dviejų blogybių. Nemažos dalies karių apsisprendimą stoti į šį dalinį lėmė brutali 1940–1941 metų sovietų okupacija, per kurią dešimtys tūkstančių latvių buvo nužudyti ar ištremti į Sibirą. Daugelis kareivių naiviai tikėjo, kad padėdami Vokietijai laimėti karą kaip atlygį jie gaus Latvijos nepriklausomybę ar autonomiją.
Iš jų maždaug 50 tūkstančių žuvo mūšiuose arba per sovietines represijas pokariu.
Latvių legionas buvo įsteigtas 1943 metų vasarį, o kovo 16-ąją Latvijos legionierių atminimo diena minima dėl to, kad tą dieną 1944 metais Opočkos apylinkėse prie Velikajos upės 15-oji ir 16-oji latvių legiono divizijos įveikė sovietų armijos karius.
Iki 1998 metų kovo 16-oji Latvijoje buvo minima kaip Latvių legiono diena, bet įstatymu tokia diena nebuvo patvirtinta. Tai buvo padaryta 1998 metų vasarą. Tačiau po dvejų metų parlamentas pripažino padaręs klaidą, leidęs oficialiai minėti dieną, kai rusai patyrė skaudų pralaimėjimą, ir išbraukė legionierių atminimo dieną iš kalendoriaus.
Protestuodami prieš šiuos renginius, demonstracijas taip pat dažnai organizuoja rusų ir žydų bendruomenių aktyvistai, tvirtinantys, kad Latvijos legionierių dienos minėjimas yra nacizmo garbinimas.
Rusijos URM 2004 metų vasarį pareiškė, jog pagal Niurnbergo proceso rezultatus, „Waffen SS“ latvių legiono veikla pripažinta nusikalstama.
