1966-ieji. Sovietų valstybei ką tik pradėjo vadovauti vyras, kurio antakiai buvo stori kaip batų šepetėliai, o ant kaktos nevaldomai krito juodi garbanoti plaukai. Leonidas Brežnevas, jaunystėje buvęs širdžių ėdikas, į istoriją įeis kaip lyderis, aistringai bučiuojantis draugiškų šalių vadovus ir nenuosekliai šnekantis prieš televizijos kameras.
1966 m. prasideda tragiškai: Šiaurės jūroje nuskęsta žvejybinis laivas „Tukums“. Gelbėjimo operacija nesėkminga, 22 iš 24 žvejų žūsta. Pavasarį Augustas Vosas tampa Latvijos SSR komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, pakeisdamas Pelšą, kuris ketino pervadinti Rygą „Gagarino“ vardu. Tais metais mirė didysis teatro meistras Eduardas Smilgis ir sovietams lojalus rašytojas Vilis Lacis. Vis dėlto septintajame dešimtmetyje pasirodė keli geri filmai – „Edgaras ir Kristina“, „Aš viską prisimenu, Ričardai!“, „Kapitono Enriko laikrodis“. Apskritai septintajame dešimtmetyje kino pramonė klestėjo visoje SSRS.
Aktoriaus ir bardo Vladimiro Vysockio dainos – tai balzamas ideologijos nuvargintai sovietinio žmogaus sielai. Garsusis aktorius – milijonų žmonių stabas – atliko ypatingą vaidmenį šioje istorijoje.
11 sovietinės okupacijos metų paliko pėdsaką žmonių sąmonėje – buvo žmonių, kurie rimtai tikėjo judėjimu „komunizmo link“. Tačiau, nepaisant beprotiško sovietinio gyvenimo, septintasis dešimtmetis buvo kosmoso ir pažangos epocha. Atrodė, kad ateitis, aprašyta fantastiniuose romanuose, netrukus ateis. Pro geležinę uždangą prasiveržė Vakarų vėjai – latviai klausosi „Amerikos balso“. Rygoje atidaromas Deglavos tiltas, kuris palengvina naujai pastatyto Purvciemo rajono gyventojų susisiekimą su miesto centru. Madingos didelės apimties šukuosenos, spalvingi geometriniai piešiniai ir kelius siekiantys paltai su didelėmis sagomis. Artėjo hipių epocha – svajingi ilgaplaukiai barzdoti vyrai ir liesos merginos su mini suknelėmis. Tokiomis aplinkybėmis vyko žiaurūs 1966-ųjų vasaros įvykiai.
Siaubo apimta Ryga
Rygoje sklinda gandai, kad miesto pakraštyje kažkoks niekšas prievartauja ir kankina mažas mergaites. Tėvai nebeleidžia vaikams žaisti kieme iki vėlaus vakaro. Tačiau tai nepadėjo, nes pedofilas veikė pagal gerai apgalvotą planą. Be to, septintajame dešimtmetyje tėvai dirbo nuo ryto iki vakaro, o mokyklinio amžiaus vaikai dažnai vaikščiojo vieni.
Apie maniaką nerašė nei laikraščiai, neskelbė nei vietos valdžia ar policija. Nes sovietinėje šalyje negalėjo būti pedofilų ir serijinių žudikų! Tuo tarpu vaikų aukų skaičius išaugo. Pedofilo kankinami vaikai mažai ką galėjo papasakoti pareigūnams – emocinis ir psichologinis sukrėtimas buvo per daug didelis.
Mergaitės prisimindavo, kad žaisdavo Rygos žaliosiose zonose – prie tankių krūmų ar nedidelio miškelio, o prie jų prieidavo malonus vyras tankiais plaukais ir rusiškai pasiūlydavo pažiūrėti į miške esantį ežiuką. Nuviliojęs į mišką pedofilas užčiaupdavo burną, sumušdavo, išrengdavo ir išprievartaudavo auką.
