D.Trumpas jaunesnysis, taip pat – Jaredas Kushneris ir Paulas Manafortas, praėjusių metų birželį su ruse teisininke Natalija Veselnickaja susitiko Niujorko dangoraižyje „Trump Tower“.
Be to, tuomet dar tik būsimojo JAV prezidento sūnus prieš tai buvo gavęs laišką su pasiūlymu iš Rusijos vyriausybės gauti D.Trumpo varžovę demokratę Hillary Clinton kompromituojančios informacijos.
Į laišką jis atsakė taip: „Jei yra taip, kaip jūs sakote, man tai patinka.“
Pati N.Veselnickaja antradienį paneigė kada nors dirbusi Rusijos vyriausybei. Tačiau, anot M.Galeotti, viskas ne taip paprasta – Rusijoje niekas nebūna tik juoda ir balta.
V.Putino Rusijoje visi – hibridai
Anot analitiko, paviršiuje visas šis D.Trumpą jaunesnįjį apgaubęs skandalas labai keistas – kaip ir jo veikėjai. Kokie?
N.Veselnickaja, Rusijoje garsi baudžiamosios teisės specialistė, kuri, kaip manė D.Trumpas jaunesnysis, turėjo kompromatą prieš H.Clinton.
Ar N.Veselnickaja pernai veikė kaip Kremliaus agentė, ar kaip oportunistė? Pasak M.Galeotti, rinktis vieną iš dviejų netikslinga: „Vladimiro Putino Rusijoje visi yra hibridai: ir tokie, kokiais prisistato, ir tuo pačiu metu režimo instrumentai.“
Esą nors gali atrodyti neįtikėtina, kad valstybei reikia tokių įrankių, kai ji turi krūvą diplomatų, šnipų ir kitų profesionalų, Kremliuje tai yra įprastas veikimo metodas. Ir kol vakariečiai to nesupras, tol juos maustys tarp jų įsisukę rusai.
Rusija – tik iš pažiūros normali šalis
Iš pažiūros Rusija atrodo normali valstybė. Ji turi vyriausybę ir ministrus, dvejų rūmų parlamentą, konstituciją, teismus, policiją, konsulatus.
Tačiau realybė visai kitokia. Sekdamas savo pirmtako Boriso Jelcino – kuris konstitucinę krizę 1993 metais išsprendė apšaudydamas parlamentą – pėdomis, V.Putinas yra užsmaugęs Rusijos valstybines institucijas.
Institucinę sistemą, ypač jos viršuje, šiuo metu pakeitė tai, kas panašu į karališkuosius rūmus.
Institucinę sistemą, ypač jos viršuje, šiuo metu pakeitė tai, kas panašu į karališkuosius rūmus.
Yra nemažai žmonių, kurie tuo džiaugtis negali. Pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra tarptautinės diplomatijos legenda, bet prasmingų santykių su V.Putinu nepalaiko. Tad jo įtaka šalies užsienio politikai yra itin menka.
Tuo pačiu tai galimybė kitiems, rašo M.Galeotti. Susiformavusią sistemą jis vadina adhocratija nuo termino „ad hoc“ (juo turimi omenyje improvizuoti veiksmai), pagal kurią režimas reikalingus pareigūnus pasiskiria, jei ir kai tik reikia.
Svarbu ne formalios pareigos, o asmeniniai ryšiai – ypač su pačiu V.Putinu, taip pat – potenciali nauda Kremliui.
Kai režimas nusprendė pastatyti naujus rūmus V.Putinui ir ėmė ieškoti pinigų 2014 metų Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, jis ne, pavyzdžiui, pakėlė mokesčius, o kreipėsi į turtingus oligarchus. Juk visi žino, kad atsisakyti negalima, – tokia teisės toliau žaisti žaidimą kaina.
Tokios nerašytos taisyklės tinka ir geopolitikai, netgi karui. Ruošdamasis užimti Krymą, V.Putinas suvokė, kad pusiasalyje savų žmonių nėra daug, tad pagalbos kreiptasi į ultranacionalistinių pažiūrų turtuolį Konstantiną Malofejevą.
Pastarasis pasiekė susitarimus su vietos politikais ir nusikalstamu pasauliu bei galiausiai įteikė Rusijos prezidentui raktus į Krymą.
Hibridinių santykių formulė galioja beveik visuose valstybiniuose sektoriuose. Žiniasklaida – propagandos mašina, o per nemažą dalį šiaip jau privačių privačių bankų ir kompanijų tekinamos lėšos draugiškoms partijoms ir politikams užsienyje.
Rusijos politika ištisuose regionuose priskirta patikimiems ginklanešiams. Sirija – gynybos ministro Sergejaus Šoigu rankose, Ukrainoje bando tvarkytis Vladislavas Surkovas, Balkanai atiduoti Saugumo tarybos vadovui Nikolajui Patruševui.
Kova prieš Magnickio įstatymą
Tokiame kontekste mintis, kad teisininkė N.Veselnickaja JAV iš tiesų lankėsi Kremliaus vardu, nėra neįtikėtina. Tiesa, M.Galeotti siūlo atkreipti dėmesį, kad kompromato ji į Vašingtoną, regis, neatsivežė.
Esą rusės tikrasis tikslas buvo kalbėti apie 2012 metais JAV Kongrese priimtą Magnickio įstatymą, kuriuo buvo sudarytas juodasis Rusijos piliečių, kaltinamų žmogaus teisių pažeidimais, sąrašas.
Sergejus Magnickis buvo buhalteris, išsiaiškinęs didžiulę pinigų grobstymo iš Rusijos valstybės biudžeto schemą, o tada įkištas į kalėjimą, kur ir mirė.
Tuo metu N.Veselnickaja pastaruosius ketverius metus įnirtingai kovoja prieš Magnickio įstatymą ir siekia, kad sankcijos būtų atšauktos. Ji turbūt neatsitiktinai atstovauja ir Rusijos verslininkui Denisui Kacyvui, kuris, kaip buvo išsiaiškinęs S.Magnickis, buvo vienas plovusiųjų pinigus.
Ir vis dėlto rusiškoje adhocratijoje nulis gali tapti vienetu, jei tik pasirodys naudingu. Klišė, esą V.Putinas žaidžia toliaregiškus šachmatus, nėra teisinga – iš tiesų Rusijos prezidentas ir jo klika yra oportunistai.
Jie žino ko nori: paversti Rusiją vėl didžia ir skaldyti Vakarus. Kremlius imsis veiksmų, kai pamatys galimybę pasiekti tikslų.
O tai tuo pačiu reiškia, kad Rusijoje apstu visokiausių grupių, agentūrų, asmenų ir prie politikos lendančių veikėjų, „sukančių“ savo schemas ir besiviliančių, jog užsitarnaus režimo palankumą.
Žino, kaip veikia sistema
Tad taip, viešų įrodymų, kad N.Veselnickaja yra formaliai susijusi su Rusijos federaline vyriausybe ar su pačiu V.Putinu, bent jau kol kas nėra.
Tačiau advokatė, dirbanti su tokiais klientais kaip D.Kacyvas, palaikanti ryšius su tokiais veikėjais kaip Agalarovai, asmeniškai pažįstanti galingą Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką, tikrai žino, kaip veikia sistema.
„Ji galėjo veikti kaip vyriausybės agentė, ji galėjo paprasčiausiai vykdyti privataus kliento pageidavimus. Bet ji galėjo ir balansuoti kažkur per vidurį.
Juk jei Veselnickajai būtų pavykę neutralizuoti Magnickio įstatymą, ji būtų įgijusi įtakingų draugų Maskvoje.
Jei jai pavyko įsitrinti į Trumpo kampanijos komandą, Kremliui tai tikrai galėjo būti įdomu“, – svarsto M.Galeotti.
M.Galeotti: „Kanalu purviniems Kremliaus pinigais gali tapti kiekviena Rusijos kompanija. Šnipu – kiekvienas diplomatas. Propagandininku – kiekvienas žurnalistas.“
Viena vertus, tokie asmenys kaip N.Veselnickaja Maskvai naudingi – jie paverčiami smulkiais įrankiais, kurie naudojami, jei veikia, ir ignoruojami, jei neveikia. Valstybei, kuriai svarbiausia skleisti chaosą ir netikrumą, tai svarbu.
„Tačiau tai taip pat reiškia, kad Rusija virsta atstumtąja. Ar visi rusai – Kremliaus agentai? Aišku, kad ne. Tačiau iki galo tuo tikri būti negalime, nes rusai kažkada gali būti paversti tokiais agentais.
Kanalu purviniems Kremliaus pinigais gali tapti kiekviena Rusijos kompanija. Šnipu – kiekvienas diplomatas. Propagandininku – kiekvienas žurnalistas. Turime suprasti, kad hibridinio karo laikais Rusijoje viskas potencialiai hibridiška. Kremlius išteklių įžvelgia visur“, – teigia M.Galeotti.
Tai nereiškia, kad visus rusus turėtume laikyti grėsme. Tačiau šiandienos privatus pilietis lengvai gali virsti rytojaus Kremliaus įrankiu“, – priduria ekspertas.
