Rytų Europos problema – ne Rusija: vieno uosto pavyzdys

Nors dėl tokių problemų į šias valstybes tikrai lengviau taikytis Rusijai, atsakomybės už jų pasekmes reikia ieškoti namuose, rašo tyrimų centro „Carnegie Europe“ ekspertas Thomas de Waalas.

Be abejo, Rusijos karinė agresija – didelė grėsmė Ukrainai. Šviežiausias pavyzdys – trijų ukrainiečių karinių laivų perėmimas Azovo jūroje ir jų įgulos sulaikymas. Bet tokie atviri manevrai – ne taisyklė, o išimtis.

Svarbus uosto projektas

Tereikia pažvelgti į pokyčius Sakartvele. JAV karinė pagalba šaliai, į kurią atkeliavo ir prieštankinės raketos „Javelin“, įnešė pokyčių į viešąją retoriką – Rusijos taip nebebijoma, o į NATO taip aistringai nebesiprašoma.

Tiesą sakant, Sakartvelo ryšiai su Rusija netgi ženkliai sustiprėję nuo 2008-ųjų, kai po Penkių dienų karo diplomatiniai santykiai buvo nutraukti.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Gorio bombardavimas

Ne, šiandien Sakartvele didžiausia problema – ne Maskvos grasinimai, o nešvarūs politikų žaidimai, keliantys grėsmę milžiniškam infrastruktūros projektui – giliavandeniam uostui Anaklijoje, skalaujamam Juodosios jūros.

Giliavandenis uostas čia turi pradėti veikti 2020 metais ir sutvirtinti Sakartvelo kaip svarbaus Rytų-Vakarų tranzito taško pozicijas. Anaklija turėtų priimti didelius krovininius laivus.

Projektas pritraukė ir tarptautinių rėmėjų. Pirmajam jo etapui, vertam 600 mln. dolerių, lėšų skyrė keturi tarptautiniai kreditoriai, o Europos Komisija žada padėti finansuoti antrąją fazę, kai bus tiesiami keliai ir geležinkeliai.

Terminalą turėtų valdyti stambus JAV uostų operatorius „SSA Marine of Seattle“. Bet projektui staiga iškilo grėsmė.

Vienas ekspremjeras galingesnis už kitą

Mat uosto projektas siejamas su buvusiu premjeru Giorgi Kvirikašviliu. Jis pernai atsistatydino, kai susipyko su dar vienu ekspremjeru, valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ krikštatėviu, milijardieriumi Bidzina Ivanišviliu.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Buvęs Sakartvelo premjeras Giorgi Kvirikašvilis

Neseniai pradėtas tyrimas dėl galimo pinigų plovimo banke TBC, kuris atsakingas už uosto projektą, apžvalgininkų vadinamas politiniu – svarstoma, esą tai yra B.Ivanišvilio, ir toliau išlaikančio didžiulę įtaką Sakartvelo politikoje, kerštas.

Be to, B.Ivanišvilis ir jo verslo partneriai labiau susidomėję kitu uostu – Počio.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Bidzina Ivanišvilis

Lyg tyčia vyriausybė praėjusią savaitę paskelbė apie planuojamus darbus Potyje.

Formaliai Sakartvelo valdžia remia projektą Anaklijoje, tad šią krizę atlaikyti įmanoma. Uostas svarbus ir reikalingas.

Tačiau į paviršių iškilusi galių kova jau verčia kalbėti apie nestabilumą, o pašaliniams veikėjams atsiveria durys kišimuisi į Sakartvelo reikalus.

Išorėje, žinoma, suinteresuotų piktavalių netrūksta. Pavyzdžiui, Anaklija gali sudaryti konkurenciją ir Rusijos uostams prie Juodosios jūros, ir Kremliaus palaikomai Abchazijos teritorijoje – vienas rusų apžvalgininkas giliavandenį uostą Anaklijoje jau pavadino slaptu JAV kariniu projektu.

„Facebook“ nuotr./Giliavandenio uosto projektas Anaklijoje

Uostas gali nepatikti ir Turkijai, kuri irgi nenori konkurencijos. Ir nors Kinija formaliai remia projektą, kalbama, kad Pekinui visiškai nepatinka sprendimas neprileisti kinų prie uosto valdymo struktūros.

Ukrainoje ir Moldovoje – dar blogiau

Deja, tokios grumtynės Sakartvele vyksta jau seniai. Užkulisiuose politikai ir verslo elitas nuolat stumdosi ir dalinasi šalies valdymą.

Garsus analitikas Ivlianas Chaindrava kažkada yra pasakęs, kad kai kur Vakaruose iki šiol liaupsinamas Sakartvelo eksprezidentas Michailas Saakašvilis dienos metu kalbėdavosi su vakariečiais, o sutemus sukviesdavo tikruosius sprendimų priėmėjus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michailas Saakašvilis

„The Economist“ kasmet skelbiamame Demokratijos indekse Sakartvelas pernai nusirito žemyn ir dabar apskritai atrodo kaip de facto vienpartinė valstybė, valdoma B.Ivanišvilio ir „Sakartvelo svajonės“.

Aišku, jei lygintume šalį su kitomis posovietinėmis valstybėmis Rytų Europoje, Sakartvelo pozicijas dar neblogos. Tarkime, čia vis dar veikia svarbūs kontrolės ir pusiausvyros mechanizmai (checks and balances).

Nevyriausybės organizacijos ir parlamentarai ką tik laimėjo pirmąjį dar vieno mūšio dėl valstybės valdymo raundą – dešimt abejotinos reputacijos kandidatų į Aukščiausiąjį Teismą turėjo atsiimti paraiškas.

Galiausiai problemos dėl korupcijos ir kronizmo (bičiulių protegavimo, – red.) dar didesnės Ukrainoje bei Moldovoje.

Ypač sudėtingoje situacijoje – Moldova, kur verslas visiškai susimaišęs su politika, o beveik visi sprendimai priimami tenkinant ne nacionalinį interesą, o kelių galingų asmenų poreikius. Abiejose valstybėse pavasarį vyks svarbūs rinkimai.

„Galima dar kartą priminti, kad reaguoti į Rusijos veiksmus ir juos stebėti, ypač Ukrainoje, tikrai reikia. Bet tai tik viena monetos pusė – jei vidinės problemos toliau laikysis, niekur nedings ir kitokie būdai sabotuoti suverenumą“, – rašo Th.de Waalas.