Užsienio politikos tarybos „Ukrainos prizmė“ direktoriaus pavaduotojas, tyrimų centro „Twink Twice UA“ patarėjas S.Herasymčukas tikino, kad nors Ukrainoje saugumo tarnybos operacija inscenizuojant garsaus žurnalisto Arkadijaus Babčenkos mirtį beveik pamiršta, užsienio diplomatai mano, jog ji pakenkė Ukrainos patikimumui.
Lietuvoje lankęsis ir renginyje „Vilniaus konsultacijos 2018” dalyvavęs S.Herasymčukas 15min teigė, kad prorusiškų politikų kalbos, esą autokefalijos Ukrainos stačiatikių bažnyčiai suteikimas sukels pilietinį karą, yra gerokai perdėtos – bažnyčios vaidmuo šalyje nėra toks svarbus.
Pasak analitiko, artėjant Ukrainos parlamento rinkimams, dėl balsų varžosi dvi prorusiškos politinės jėgos. Vis dėlto jų šansai nėra dideli, kadangi didžioji dalis jų elektorato gyvena Rusijos okupuotame Kryme ir ginkluoto konflikto siaubiamose Rytų Ukrainos teritorijose.
– Žiniasklaidoje daug spekuliuojama apie Aleksandro Zacharčenkos nužudymą. Kieno, jūsų nuomone, tai darbas?
– Norėčiau pats žinoti. Ir tikiu, kad niekas iš tikrųjų nežino. Rusija jau paskelbė kelias versijas, kurios yra visiškos fantazijas. Pavyzdžiui, kad slaptosios Ukrainos tarnybos pasamdė „Islamo valstybės“ teroristus, jog šie nužudytų Zacharčenką. Manau, kad tai skamba absurdiškai bet kuriam blaiviai mąstančiam žmogui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Donecke susprogdintas separatistų vadeiva Aleksandras Zacharčenka
Vis dėlto tai – tipinė Rusijos strategija, kurią jau matėme numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo atveju. Kai visi kaltina Maskvą, ji sukuria šimtus versijų: kad tai buvo NSO, kad lėktuvas Nyderlanduose pakilo jau su negyvais žmonėmis. Strategijos tikslas – suklaidinti.
Man įtikinamiausiai skamba dvi versijos. Pirmoji – kad Zacharčenka tapo pernelyg nekontroliuojamas: jo pareiškimai pasidarė pernelyg drąsūs, dėl jų nebūdavo konsultuojamasi su bosais Maskvoje.
Kita versija – vidinės intrigos: jo nebegalėjo kontroliuoti net kolegos separatistai. Todėl jie nusprendė vadu paskirti asmenį, kuris būtų patogesnis įvairiose vietinio lygmens derybose.
– Ar Zacharčenkos nužudymas gali pakeisti karo Rytų Ukrainoje eigą?
– Iškart po nužudymo Rusija paskelbė, kad Zacharčenkos mirtis gali paveikti Minsko susitarimų įgyvendinimo procesus. Maskva pareiškė, kad nėra šansų, jog bus galima sparčiai įgyvendinti Normandijos ketverto derybų nutarimus. Priežastis? Nei Prancūzija, nei Vokietija nepasmerkė Zacharčenkos nužudymo.
Vis dėlto manau, kad vienintelis tikras argumentas yra tas, jog Rusija laukia naujo Ukrainos prezidento ir naujos opozicijos parlamente. Tačiau Maskva nenori to garsiai pripažinti. Todėl pasitelkia Zacharčenkos argumentą: kalbėdama su Merkel ar Macronu, ji (Zacharčenkos – red.) nužudymu pateisina (Minsko) susitarimų įgyvendinimo atidėliojimą.
Itin svarbus klausimas ir dėl okupuotoms teritorijoms suteikto specialiojo statuso, dėl kurio buvo susitarta Minske, pratęsimo. Jei šį rudenį Ukrainos parlamentui nepavyks susitarti dėl pratęsimo, Rusija sakys, kad negali derėtis, nes dabartinis parlamentas nesugeba įgyvendinti Ukrainos įsipareigojimų.
A.Babčenkos operacija jau pamiršta
– Paaiškėjus, kad Babčenkos „nužudymas“ buvo SBU operacija, daugelis nerimavo, jog tai rimtai pakenks Ukrainos patikimumui. Praėjo trys mėnesiai: kokią žalą padarė ši operacija?
– Ukrainos ekspertų ir žurnalistų bendruomenė daug diskutavo, ar ši operacija buvo reikalinga. Pagrindinis SBU argumentas – esą tai buvo būtina siekiant išsaugoti Babčenkos gyvybę, operacija buvo vienintelis būdas tai padaryti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nuvainikuotas didvyris: Vakarai kritikuoja prisikėlusį A.Babčenką, kolegos Kijeve sveikina operaciją
Po trijų mėnesių šia tema tiek daug nebekalbama. Politinė dinamika Ukrainoje tokia greita, kad niekas į šį klausimą beveik nebekreipia dėmesio. Vienintelis pastarųjų mėnesių įvykis, susijęs su Babčenka – įsilaužimas į jo „LiveJournal“ paskyrą, kurioje pasirodė neva žurnalisto rašytas tekstas, kad jis atsiprašo rusų valdžios ir žmonių.
Sutinku, kad operacija padarė tam tikrą žalą Ukrainos reputacijai – tai girdėjau iš kelių Europos Sąjungos diplomatų. Kita vertus, nežinome, galbūt tai tikrai buvo vienintelis būdas išsaugoti jo gyvybę.
Sutinku, kad operacija padarė tam tikrą žalą Ukrainos reputacijai – tai girdėjau iš kelių Europos Sąjungos diplomatų. Kita vertus, nežinome, galbūt tai tikrai buvo vienintelis būdas išsaugoti Babčenkos gyvybę.
Manau, kad ateityje panaši operacija galėtų sužlugdyti Ukrainos reputaciją. Vis dėlto jei Babčenka būtų buvęs nužudytas, žala būtų kur kas didesnė.
– Dauguma Vakarų žurnalistų pasmerkė operaciją – piktinosi, kad jiems teko skleisti melagingas naujienas. Vis dėlto, ar jie iš tikrųjų supranta, kaip veikia Rusija, ir dabartinę situaciją Ukrainoje?
– Vertinant situaciją iš Vakarų perspektyvos, sutikčiau su žurnalistais, kad tam tikra prasme tai buvo melagingų naujienų skleidimas, su kuriuo šiuo metu smarkiai kovojama.
Kita vertus, turime atsižvelgti į realią situaciją, į tai, kas vyksta Ukrainoje. Tai gali būti šioks toks pasiteisinimas – juk šalyje de facto vyksta karas.
Be to, turime atsižvelgti į tai, kad Ukraina yra pagrindinis Rusijos hibridinio karo taikinys. Daug šalių tikina, kad Rusija kišasi į jų reikalus, tačiau Ukrainoje tas kišimasis neapsiriboja informacinio karo operacijomis ar ekonominiu spaudimu. Tai ir karinis spaudimas tankais, ginklais bei šalyje dislokuotais kariais.
Pilietinis karas – abejotinas scenarijus
– Pastaruoju metu stebėjome Rusijos pastangas grįžti į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją. Ką tai reikštų ETPA ir tiek Ukrainai?
– Ukrainoje šiuo metu vyksta karštos diskusijos dėl galimo Rusijos grįžimo į ETPA pasekmių. Šiuo metu svarstomi du pasirinkimo variantai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rusija bando grįžti į žmogaus teises ginančią ET instituciją: kol kas rėmėjų netrūksta
Planas A – visais įmanomais būdais siekti, kad būtų užkirstas kelias tokiam scenarijui. Turime argumentų savo naudai: juk norime to ar ne, ETPA yra Europos Sąjungos institucija, kuri remiasi Europos vertybėmis.
Ukrainiečiai – Asamblėjos nariai, todėl turime Europos Tarybai paaiškinti, kad Rusija vis dar laiko politinius kalinius, nesilaikė nė vieno Europos Teisingumo Teismo reikalavimo, nepakluso net pačios Europos Tarybos reikalavimams. Todėl Rusija negali sugrįžti vien dėl finansinių priežasčių, kurias pasitelkia kaip argumentą.
Jei planas A neišdegs, greičiausiai Ukraina pasitrauks iš ETPA. Tokio scenarijaus nepalaikau, nes manau, jog Ukrainos pasitraukimas reikštų, kad praradome dar vieną platformą, kurioje galime daryti spaudimą Rusijai.
Jei planas A neišdegs, greičiausiai Ukraina pasitrauks iš ETPA. Tokio scenarijaus nepalaikau, nes manau, jog Ukrainos pasitraukimas reikštų, kad praradome dar vieną platformą, kurioje galime daryti spaudimą Rusijai.
Vis dėlto įmanoma ir tai, nes žmonės mano, kad negalime būti toje pačioje Parlamentinėje Asamblėjoje su Rusijos, kuri laiko politinius kalinius, delegacija.
– Greitu metu Ukrainos stačiatikių bažnyčiai bus suteikta autokefalija, tačiau ekspertai mano, kad Rusija nepasiduos be kovos. Kokių veiksmų galima tikėtis?
– Tai – labai įdomus klausimas, paliečiantis ne tik dabartinius šalių santykius, bet ir šimtus metų vykstančias intrigas tarp dvasininkų.
Porurusiški politikai Ukrainoje teigė, kad nepriklausomos Ukrainos stačiatikių bažnyčios, kuriai vadovautų Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Bartolomėjus I, įsteigimas Ukrainoje sukels pilietinį karą.
Vis dėlto tokio scenarijaus tikimybė nėra didelė. Pirmiausia todėl, kad negalima pervertinti Stačiatikių bažnyčios vaidmens Ukrainoje. Žinoma, Ukraina – stačiatikių šalis, čia puoselėjamos stačiatikių tradicijos, tačiau apklausos rodo, kad žmonės, paklausti, kokiai Bažnyčiai priklauso, dažniausiai atsako „stačiatikių“. Tai reiškia, kad žmonės dažniausiai nekreipia dėmesio į patriarchatą.
(Maskvos – red.) patriarchas Kirilas labai stengėsi užkirsti kelią (autokefalijos suteikimui – red.). Kiek žinau, patriarchas Kirilas nenorėjo vykti į Stambulą, kadangi žinojo, jog dialogas nebus sėkmingas.
Santykiai tarp patriarchų – įtempti, nes praeityje Rusijos bažnyčios atstovai nedalyvavo Bartolomėjaus I organizuojamuose susitikimuose – Bartolomėjus I tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Tačiau Putinas reikalavo vykti į Stambulą, todėl patriarchas Kirilas sutiko.
Manau, kad vienintelė autokefalijos suteikimo pasekmė yra ta, kad Rusijos bažnyčia Ukrainoje praras įtaką. Abejoju, kad kils didelė įtampa: negalime tikėtis 1991–1992 metų situacijos, kai vyko oficialios ir neoficialios bažnyčios atsiskyrimas.
Šiuo atveju, jei bus suteikta autokefalija, turėsime dvi oficialias, pripažintas stačiatikių bažnyčias. Manau, kad žmonės, kurie lankė Rusijos bažnyčią vien todėl, kad ji buvo oficialiai pripažinta, galės laisvai lankyti Ukrainos bažnyčią.
Varžybos tarp prorusiškų politikų
– Panašu, kad Medvedčukas bando sugrįžti į Ukrainos politiką. Ar jis vis dar svarbus žaidėjas?
– Jis yra labai svarbus žaidėjas ne tik dėl politinės praeities Ukrainoje, bet ir artimų santykių su Putinu. Tai – ne paslaptis, ir jis niekada nebandė to nuslėpti.
Pastaraisiais mėnesiais jis politinėje arenoje tapo matomas ir garsus. Be to, jo žmona dalyvauja populiariame realybės šou „Šok su žvaigžde“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Pilkasis Ukrainos kardinolas V.Medvedčiukas grįžta į politiką: sieks taikos su Rusija
Jis bando pakeisti savo, kaip pilkojo kardinolo, įvaizdį: bando parodyti, kad nedaro įtakos kažkur iš užkulisių, kad veikia politinėje arenoje. Žinoma, jam asmeniškai būtų sunku tikėtis rinkėjų balsų.
Vis dėlto bendradarbiavimas su (Vadimu) Rabinovičiumi gali suteikti jam manevravimo laisvę, kadangi Rabinovičiaus partija „Už gyvenimą“, pasak apklausų, yra gana populiari. Žinoma, tai – gana populistinė partija, tačiau populizmas šiuo metu yra paplitęs visoje Europoje.
Nepaisant Medvedčuko varžybų su valdančiuoju elitu, Porošenka, vyksta vidinės varžybos tarp prorusiškų politinių jėgų. Medvedčukas – žaidėjas numeris 1, tačiau turime buvusią „Regionų partiją“, dabar vadinamą „Opozicijos bloku“.
Jų (prorusiškų partija – red.) bėda – rinkėjų deficitas, kadangi dauguma jų rinkėjų gyvena Kryme arba Rytų Ukrainoje. Dabar jie negali balsuoti.
Jų (prorusiškų partija – red.) bėda – rinkėjų deficitas, kadangi dauguma jų rinkėjų gyvena Kryme arba Rytų Ukrainoje. Dabar jie negali balsuoti.
Dviejų žaidėjų varžymasis siauroje nišoje yra naudingas Ukrainai, kadangi jiems kovojant tarpusavyje, yra šansų, kad daugumą (parlamente – red.) gaus kitos politinės jėgos.
Šiuo metu Ukrainoje spekuliuojama, kad pagrindinis Medvedčuko tikslas – patekti į parlamentą ir užimti svarbią poziciją: pirmininko arba vicepirmininko. Tai leistų jam skleisti prorusiškas idėjas parlamentiniu lygiu.
Žinoma, tai daug priklausys nuo naujo parlamento sudėties, kitų politinių jėgų nusiteikimo eiti į kompromisus. Kai kurios jų tam jau yra pasiruošusios. Pavyzdžiui, (Sergejus) Taruta, kurio šūkis yra „Kompromisas“.
Vadinasi, turime prorusišką Medvedčuką, daugiau ar mažiau prorusišką „Opozicijos bloką“, Tarutą, kuris nori eiti į kompromisus, turime Tymošenko, kuri visada proTymošenko. Tai reiškia, kad ji nei prorusiška, nei prorukrainietiška, nei provakarietiška, nebent tai naudinga jos interesams. Tikėtina, kad ji prisijungs prie tos politinės jėgos, kuri jai leis turėti daugumą parlamente.
– Praėjo daugiau nei ketveri metai nuo karo Rytų Ukrainoje pradžios. Gal šis konfliktas Ukrainos visuomenei turėjo ir kokių nors teigiamų padarinių?
– Yra keli teigiami padariniai, nors jų kaina yra labai aukšta.
Visų pirma, karas parodė, kad Ukraina ir Rusija nėra tas pats. Anksčiau buvo galima pastebėti tokią tendenciją: posovietinės šalys, kurios neprisijungė prie ES, buvo laikomos Rusijos ar rusakalbių bendruomenės dalimi.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvo manoma, kad paramos Rusijai lygis bus toks aukštas, jog ji okupuos ne tik Donecką ir Luhanską, bet „Novorusijos“ projektas taps realybe. Vis dėlto parama buvo gerokai mažesnė, todėl tai dar kartą įrodė, kad Ukraina nebėra Rusijos dalis.
Kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvo manoma, kad paramos Rusijai lygis bus toks aukštas, jog ji okupuos ne tik Donecką ir Luhanską, bet „Novorusijos“ projektas taps realybe. Vis dėlto parama buvo gerokai mažesnė, todėl tai dar kartą įrodė, kad Ukraina nebėra Rusijos dalis.
Ukrainoje labai sustiprėjo ukrainietiškas identitetas. Prieš Maidano revoliuciją atrodė, kad viena Ukrainos dalis labiau provakarietiška, daugiau kalbanti ukrainietiškai, turinti stiprų ukrainietišką identitetą, o Rytai ir Pietūs – labiau orientuoti į Rusiją.
Dar buvo Ukrainos centras, įskaitant Kijevą, kuriam nelabai rūpėjo identiteto klausimas. Po 2014-ųjų revoliucijos Ukrainos siena mūsų mintyse pasitraukė nuo Vakarų regiono iki teritorijų giliai Rytuose.
Atokiausiame Ukrainos regione Užkarpatėje – plytinčiame arčiau Budapešto nei Kijevo – girdėjau, esą jiems identitetas pernelyg nerūpėjo tol, kol, kaip jie sakė, „rusų pajėgos nesužeidė ar nenužudė mūsų berniukų“.
Jie sakė šiame kare esantys Ukrainos pusėje, karas priartino juos prie ukrainietiško identiteto, sugrąžino tėvynės idėją.
