Sakartvelo Žiniasklaidos vystymo fondo vykdančioji direktorė T.Kincurašvili ir Sakartvelo Strateginių studijų centro viceprezidentas I.Porčidzė 15min tikino, kad jei kam nors kilo klausimų, Sakartvelas ar Rusija pradėjo ginkluotą konfliktą 2008-aisiais, po 2014-ųjų Krymo okupacijos ir Maskvos inicijuoto konflikto Rytų Ukrainoje, tokios abejonės turėjo išsisklaidyti.
Pasak Lietuvoje besilankiusių ir renginyje „Vilniaus konsultacijos 2018“ dalyvavusių analitikų, Rusijos propaganda šalyje vis dar stipri, tačiau šiuo metu Kremliui palankūs naratyvai skleidžiami ne per tradicines propagandos priemones, o Vakarų žiniasklaidą ir rusiškus pramogų kanalus.
Panašumai tarp konfliktų
– Kai kurie analitikai teigia, kad puldama Ukrainą, Rusija pasinaudojo Gruzijos kare išmoktomis pamokomis. Kokių panašumų tarp šių konfliktų įžvelgiate Jūs?
I.Porčidzė: Kai kalbame apie Rusiją, reikia atkreipti dėmesį ne tik į 2008-uosius. Reikėtų atsižvelgti į tai, ką ji darė nuo dešimtojo dešimtmečio, kad po Sovietų Sąjungos griūties kontroliuotų jai nebepriklausančias teritorijas.
Rusija dešimtajame dešimtmetyje verbuodavo sukilėlius, pavyzdžiui, taip vadinamas Šiaurės Kaukazo sukarintas grupuotes, kad jos atliktų veiksmus, kurių Maskva nenorėjo pavesti savo kariuomenei. Rusija šią taktiką pradėjo naudoti gerokai anksčiau, nei tapo madinga kalbėti apie hibridinio karo priemones.
Pavyzdžiui, Abchazijos atveju Rusija veikė per Šiaurės Kaukazo grupuotę, siuntė savo kariuomenės instruktorius. Iš esmės bandė paruošti „ant žemės“ esančius žmones sukelti tam tikras problemas ir įgyvendinti operacijas.
Abiejuose konfliktuose labai svarbus ir informacinis karas, arba tai, kaip paruošiama istorija. Jei prisiminsime 2008-uosius, (Maskva) paruošė istoriją, kad Sakartvelas užpuolė taikdarius, o Rusija turėjo įsikišti, nes tie taikdariai buvo rusai.
Sukūrę istoriją, jie bando skleisti ją per kiek įmanoma daugiau žiniasklaidos kanalų. Jei prisiminsime Krymą, „žalieji žmogeliukai“ atsirado tarsi iš niekur, o tada pradėjo skleisti istoriją, kad Krymas nenori būti Ukrainos dalis. Galiausiai judėjimas išaugo į politinius ir karinius veiksmus.
O kas yra „žalieji žmogeliukai“? Ta pati sukarinta grupuotė, kuriai priklauso Rusijos kariuomenės personalas.
Vis dėlto, istorijos, kuria patikės, sukūrimas, yra svarbiausia paralelė tarp šių konfliktų.
T.Kincurašvili: Konfliktai panašūs dar ir tuo, kad jų inicijavimu kaltinamos aukos. Rusija vis dar laikosi tokios darbotvarkės, o mes Sakartvele vis dar girdime diskusijas apie tai, kas pradėjo konfliktą.
Kaltė nuo Rusijos permetama ant mūsų vyriausybės. Tą patį matome ir Ukrainoje. Rusija okupavo dalį šalies, tačiau dėl okupacijos kaltina aukas.
– Nerimaujama, kad kol pasaulio dėmesys sutelktas į Ukrainą, Rusija gali eskaluoti konfliktą Sakartvele. Ar Jūs tokį scenarijų laikote realistišku?
I.Porčidzė: Sakartvele Rusija karine prasme yra labai patogiai įsikūrusi ir gali vykdyti bet kokią karinę operaciją.
Šiuo metu okupuotos dvi Sakartvelo teritorijos: Pietų Osetija ir Abchazija. Abi jos labai svarbios karinės strategijos prasme. Kodėl? Pietų Osetija yra labai arti Sakartvelo centro, Tbilisio. Vadinasi, bet kokia iš čia vykdoma karinė operacija būtų nukreipta į Tbilisį.
Abchazijoje jie taip pat labai gerai įsikūrę – jų karinė technika, kariai. Pavyzdžiui, abiejose teritorijose jie turi apie 5 tūkst. karių, vietos sukilėlių grupuotes, sieną saugančius Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pareigūnus.
Be to, jie turi galingų ginklų: priešraketinės gynybos sistemų, šarvuočių ir pan. Manau, kad tos teritorijos – vienos labiausiai militarizuotų pasaulyje.
Jei Kremlius pagalvos, kad reikia imtis kokių nors karinių veiksmų, jis gali pakankamai lengvai tai padaryti. Be to, jis visą laiką vykdo provokacijas – perkelia okupuotų teritorijų sienas. Vieną rytą atsibudęs gali pamatyti, kad tavo žemė tau nebepriklauso, pamatyti naują sieną, ir suprasti, kad atsibudai kitoje realybėje.
T.Kincurašvili: Palietėte labai svarbų klausimą: kodėl okupuotos Sakartvelo teritorijos pasaulinėje darbotvarkėje neužima tokios pat vietos, kaip okupuotos Ukrainos teritorijos? To klausiame ir savo vyriausybės.
2012 metais darbą pradėjusi nauja vyriausybė bandė būti labai atsargi Rusijos atžvilgiu: ji neminėjo Rusijos problemos, o karo pradėjimu kaltino buvusią vyriausybę.
T.Kincurašvili: „Dabartinė vyriausybė nedirba tarptautinėje scenoje bandydama susieti Krymo okupaciją su tuo, kas nutiko Sakartvele. Todėl Vakarai Ukrainos klausimu yra garsesni nei Sakartvelo.“
Ji nedirba tarptautinėje scenoje bandydama susieti Krymo okupaciją su tuo, kas nutiko Sakartvele. Todėl Vakarai Ukrainos klausimu yra garsesni nei Sakartvelo.
Tai – iššūkis ir mūsų problema, nes Vakarams visada turi priminti savo bėdas, jie vidinių šalies darbų už mus neatliks. Be to, Sakartvele veikia stipri Rusijos propaganda: ji bando sukurti karo baimę, o valdančioji partija, siekdama savo politinių tikslų, šia žinute naudojasi kaltindama buvusią vyriausybę.
Kažkokiu būdu žmonės pamiršta, kas yra tikroji grėsmę mūsų saugumui. Be to, parlamente turime kraštutinių dešiniųjų partiją, kuri bando nukreipti dėmesį nuo dabartinės grėsmės – Rusijos okupacijos – ir perkelti jį prie istorinės.
Pagrindinė jų siunčiama žinutė yra ši: jei Rusija yra okupantė, kodėl Turkija – ne? Jie omeny turi Osmanų imperijos okupaciją. Toks diskursas – šiandieninio Sakartvelo realybė.
Kliūtys narystei NATO
– Metų metus Sakartvelas aktyviai dalyvavo NATO misijose, tačiau šiandien šalis neturi šansų greitu metu įstoti į Aljansą. Ar nekyla pavojus, kad progreso trūkumu nusivylusių kartvelų priešiškumas NATO išaugs?
I.Porčidzė: Sakartvelo kariai vis dar dalyvauja misijose, ir tai yra labai gerai – norime būti patikima sąjungininkė.
Abiejose transatlantinės bendruomenės pusėse suprantama, kad Aljanso plėtros procesas, kai prie jo prisijungtų Sakartvelas, šiuo metu nesvarstomas. Tiesa, mes dalyvaujame naujuose politiniuose formatuose, vyksta karinės pratybos: vadinasi, mūsų ir NATO santykiuose yra dinamiką sukuriančių elementų.
Kita vertus, jei stojimo procesas bus dar prailgintas, Rusija juo pasinaudos informaciniame kare. Sakys: beldžiatės į duris, tačiau (NATO) nieko nedaro, kad jas atidarytų.
Todėl taip, nusivylimas, skirtis tarp lūkesčių ir realybės, gali smarkiai atsiliepti. Vis dėlto, gerai yra tai, jog Sakartvelo visuomenė vis dar stipriai palaiko NATO.
T.Kincurašvili: Tačiau matome, kad ta parama svyruoja, kadangi Rusijos propaganda sėja tam tikrą skepticizmą: kad mums NATO nėra vietos, kad Sakartvelo integracija Aljanse gali išprovokuoti Rusiją.
Turime tam tikrų problemų su tautinių mažumų apgyvendintais regionais – čia parama NATO silpsta, nes šių vietovių gyventojams visišką informacinę įtaką daro kaimyninės šalys. Jie, gerai nemokėdami kartvelų kalbos, neturi priėjimo prie žiniasklaidos šia kalba.
O Vyriausybė jiems neturi jokios politikos, jokios strateginės komunikacijos.
I.Porčidzė: Be to, Rusija bando sukurti ir priversti įtikėti tam tikrais mitais, susijusiais su NATO. Vienas jų: esą į Aljansą įstojęs Sakartvelas praras okupuotas teritorijas. Tokiu būdu jie bando sukurti melagingą dilemą.
Kartvelams teritorinis vientisumas – labai svarbus, jis apklausose visada atsiduria tarp trijų svarbiausių klausimų. (Kremlius) bando pakurstyti baimę, kad užkirstų kelią tam tikriems politiniams procesams, šiuo atveju – NATO plėtrai.
T.Kincurašvili: „Dar viena sėjama baimė, nukreipta į armėnų apgyvendintas teritorijas, yra susijusi su Turkijos invazija Sakartvele. Esą įstojus į NATO, Turkijos, kaip Aljanso narės, kariuomenė įsiverš į Sakartvelą, čia bus dislokuotos jos pajėgos.“
T.Kincurašvili: Propagandistai sako, kad Aljansas negali priimti šalies, kurios teritorijas okupavo kaimyninė valstybė. Dar viena sėjama baimė, nukreipta į armėnų apgyvendintas teritorijas, yra susijusi su Turkijos invazija Sakartvele. Esą įstojus į NATO, Turkijos, kaip Aljanso narės, kariuomenė įsiverš į Sakartvelą, čia bus dislokuotos jos pajėgos.
Tai padidina įtampą tarp šalyje gyvenančių armėnų ir turkų.
Propaganda ir kartvelų kalba
– Palyginus su 2008-aisiais prasidėjusia okupacija, kiek šiandien kartvelai atsparūs Rusijos propagandai?
T.Kincurašvili: Didžiausias kartvelams kylantis iššūkis – atskirti Rusijos propagandą nuo „patriotinės propagandos“, nes Kremlius naudojasi vietos žiniasklaidos priemonėmis, skelbiančiomis, esą jos nei prorusiškos, nei provakarietiškos. Tačiau jų naratyvas toks pat, kaip ir Kremliaus.
Kaip ir minėjau, problema itin aktuali regionuose, kuriuose gyvena tautinės mažumos, turinčios tiesioginę prieigą prie informacijos rusų kalba. Vis dėlto, kai kurios nevyriausybinės organizacijos, pilietinės grupės ir žiniasklaidos priemonės bando parodyti, kad save patriotais vadinantys asmenys yra Kremliaus marionetės.
T.Kincurašvili: „Problema ta, kad Rusija Vakarų vertybių ir gyvenimo būdo puolimui naudojasi vakarietiškais prekių ženklais. Pavyzdžiui, savo žinutes siunčia per „Fox News“ ar „USA Radio“, nes žino, jog niekas netikės „Komsomolskaja Pravda“ ar „Sputnik Georgia“.
Problema ta, kad Rusija Vakarų vertybių ir gyvenimo būdo puolimui naudojasi vakarietiškais prekių ženklais. Pavyzdžiui, savo žinutes siunčia per „Fox News“ ar „USA Radio“, nes žino, jog niekas netikės „Komsomolskaja Pravda“ ar „Sputnik Georgia“.
Kyla problemų ir su pramogų srities turiniu, kadangi būtent juo Rusija bando paveikti Sovietų Sąjungai priklausiusias šalis. Manau, kad tai - pavojingiau nei naujienų skelbimas iš pasitikėjimo neturinčių Rusijos žiniasklaidos kanalų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Propagandos analitikė apie Kremliaus ekstrasensus ir repą: apleidome pramogų sritį
I.Porčidzė: Rusijos propagandos naratyvai yra nukreipti prieš mūsų provakarietišką kryptį ir pasirinkimus, nes Maskva žino, kad jos minkštoji galia dėl okupuotų teritorijų ir karčios istorinės praeities yra labai ribota. Todėl jie sako, kad Vakarai apimti krizių, kad prieštarauja kultūriniam kartvelų identitetui.
Kaip minėjo Tamar, Rusijos propagandistai naudojasi save patriotinėmis vadinančiomis žiniasklaidos priemonėmis ar judėjimais. Pavyzdžiui, kraštutinių dešiniųjų judėjimu, turinčiu šūkį „Sakartvelas – kartvelams“.
– Galbūt galėtumėte papasakoti plačiau, kaip Rusija propagandos tikslais išnaudoja pramogas?
T.Kincurašvili: Kai senyvo amžiaus žmonės žiūri TV ir pamato laidas, kuriose žmonės – panašūs į juos, kadangi visi gyvenome Sovietų Sąjungoje, tampa labai lengva jais manipuliuoti. O pramoginės vakarietiškos laidos yra pernelyg brangios.
Norėčiau paminėti dar vieną problemą: labai sunku sekti ir stebėti propagandines Rusijos žiniasklaidos priemones, kadangi paveikslas – itin fragmentiškas. Atsiranda naujos internetinės platformos, tam tikra dezinformacija plinta socialiniuose tinkluose, ja labai lengva dalytis.
Visų pirma, labai sunku identifikuoti, kurios platformos yra Rusijos propagandos (platformos) ne tik todėl, kad jose skelbiama informacija kartvelų kalba, bet ir todėl, kad tų platformų yra daugybė.
I.Porčidzė: „Turime televizijos kanalą „Maestro“. Žinote, ką jis daro? Iš esmės transliuoja Rusijos kanalų turinį, įgarsintą kartvelų kalba. Tai – kultūrinė ekspansija, kurianti minkštąją galią.“
I.Porčidzė: Norėčiau pridėti vieną pavyzdį. Turime televizijos kanalą „Maestro“. Žinote, ką jis daro? Iš esmės transliuoja Rusijos kanalų turinį, įgarsintą kartvelų kalba. Tai – kultūrinė ekspansija, kurianti minkštąją galią.
Pavojingos kaltųjų paieškos
– Kiek, po karo praėjus dešimtmečiui, kartvelams svarbios kaltųjų dėl konflikto paieškos? Atsižvelgiant ir į ES remiamą Heidi Tagliavini ataskaitą, kurioje teigiama, kad karinį konfliktą išprovokavo Sakartvelas.
T.Kincurašvili: Apie tai ypač garsiai kalba kandidatė į prezidento postą, remiama valdančiosios partijos. Sakyčiau, kad tai – Rusijos propagandos dalis. Be to, jūsų minima Tagliavini ataskaita gali būti interpretuojama įvairiais būdais.
Vis dėlto, kaltinti savo pačių šalį, kad ji pradėjo karą, yra tai, ko nori Rusija: kad jos atsakomybė būtų perkelta ant kartvelų. Nemanau, kad Sakartvelo populiacija palaiko šią idėją: nėra jokių tyrimų, įrodančių, jog kartvelai mano, kad teisinga kaltinti savo šalį.
Labai pavojinga, jei būtų išrinkta prezidentė, kuri sakytų, kad patys bombardavome savo miestus. Tai Rusijai pasitarnautų kaip įrodymai.
I.Porčidzė: Manau, kad Tagliavini ataskaita yra ne apie tai, kas pradėjo karą – joje negali būti atsakymo į šį klausimą. Ataskaita iš esmės skirta pateikti tam tikrus faktus.
Vis dėlto, karas prasidėjo dar gerokai prieš 2008-uosius. Manau, kad jei kam nors kilo abejonių, ar Rusija išprovokavo ir vykdė karą, jos išsisklaidė po 2014-ųjų, kai buvo okupuotas Krymas, kai Rusija Rytų Ukrainoje pradėjo karą.
Todėl klausimai, kaip karas vyko, kas jį pradėjo, yra tai, apie ką Rusiją nori šiuo metu kalbėti. Kodėl? Nes ji nori, kad užstrigtumėme praeityje, kad bijotumėme naujo karo. Jie bando pasakyti: jūs jį išprovokavote, pradėjote, todėl karas gali prasidėti iš naujo. Tai tapo ginklu informaciniame kare.
Todėl su tokiais naratyvais turime būti itin atsargūs. Manau, kad Tagliavini ataskaitos tikslas nebuvo išsiaiškinti tiesos. Ir jie patys nesako, kad išsiaiškino tiesą.
