Spalį Sakartvele vykę rinkimai visame pasaulyje stebėti užgniaužus kvapą – buvo aišku, kad piliečiai turi pasirinkti, ir tai nulems ne tik vienos šalies, bet ir viso Pietų Kaukazo regiono kryptį.
Nors opozicinės partijos iki paskutiniųjų tikėjosi pergalės, stebuklas neįvyko, o laimėjusi „Sakartvelo svajonės“ partija jau netrukus ėmėsi itin drastiškų permainų.
Lapkričio pabaigoje darbą pradėjęs naujos sudėties parlamentas nusprendė atimti iš kartvelų galimybę tiesiogiai rinkti prezidentą – tą jau gruodžio 14 dieną padarys rinkikų kolegija, kurią turi sudaryti 300 žmonių.
O jau gruodį premjeras Iraklis Kobachidzė pranešė, kad šalis iki 2028 m. pabaigos nesiderės dėl narystės Europos Sąjungoje, nepriims ir ES biudžeto dotacijų.
Ekspertų vertinimu, „Sakartvelo svajonės“ inicijuotas suartėjimas su Rusija nebuvo staigus – tai greičiau priminė „lėtai verdamos varlės“ efektą – kuomet per ilgą laikotarpį nejuntant grėsmės, pamažu prieinama prie protu nesuvokiamų rezultatų.
„Globaliojo karo partija“
Kaip 15min paaiškino Sakartvelo politikos instituto analitikė Nino Samcharadzė, toks šalies posūkis neįvyko per vieną kadenciją, nors pastarieji keleri valdančiųjų metai tikrai buvo lemtingi.
Nemažai prisidėjo ir Ukrainoje prasidėjęs karas, jam prasidėjus populistinei „Sakartvelo svajonės“ partijai pavyko atrasti naujų paveikių naratyvų.
„Visų pirma, reikia suprasti, kad „Sakartvelo svajonės“ populiarumas šalyje iš pradžių visai nebuvo didelis, jiems labai reikėjo atrasti „kabliuką“ – jie siekė tapti tokiais Sakartvelo gelbėtojais, tradicijų, identiteto saugotojais.
