„Vidinė partija“ griežtai kontroliuoja politiką, o „išorinės partijos“ nariai užima kitas biurokratines pozicijas, kad užtikrintų tinkamą valstybės veikimą. Istorinis revizionizmas klesti, o sąjungos dažnai keičiasi. Po daugiamečio karo su Eurazija, Okeanijos politika staiga pasikeičia ir pareiškiama, kad Okeanija visada kariavo su Rytazija, kad ir kas buvo teigiama iki tol.
Kuri iš valstybių šiandien labiausiai primena G.Orwello romaną „1984-ieji“? To svetainėje aei.org klausia Artimųjų Rytų ekspertas Michaelas Rubinas.
Savo šedevrą G.Orwellas parašė po Antrojo pasaulinio karo, kai komunizmas paplito Rytų Europoje ir kai jį mėginta skleisti Vakarų Europoje. Tačiau romanas „1984-ieji“ išlieka aktualus ir šiandien dėl to, kad daug kur pasaulyje labai paplito netikros naujienos ir valdžios panieka asmens laisvėms. Po JAV prezidento Donaldo Trumpo inauguracijos romano „1984-ieji“ populiarumas smarkiai išaugo, todėl leidėjas papildomai išspausdino 70 000 knygos egzempliorių.
Kad ir kaip žmonės bodėtųsi D.Trumpu ir piktintųsi dėl to, kad jis nenori pripažinti savo ankstesnių pareiškimų ir nuostatų, Jungtinių Valstijų su Okeanija negalima lyginti ir bet kokios aliuzijos į tai yra menkai pagrįstos – JAV teismų sistema yra nepriklausoma, o žiniasklaida laisva. Tad kokios šalys labiausiai primena G.Orwello Okeaniją?
Šiaurės Korėja yra vienintelė tikrai totalitarinė valstybė pasaulyje. Gauti informaciją iš užsienio žiniasklaidos ten draudžiama. Vaikai nuo gimimo yra indoktrinuojami pačių tėvų, kurie bijo, kad bet koks nekaltas klausimas ar pastaba gali neatitikti „Mylimo vado“ linijos. Už bet kokį tikrą ar įtariamą kitamintiškumą baudžiamas ne tik pats asmuo, bet ir visa jo šeima bei palikuonys. Tie, kas vieną dieną garbinami kaip didvyriai, kitą dieną gali būti priskirti „padugnėms“.
Kitas kandidatas – Turkmėnistanas, bent jau tada, kai šalį valdė Turkmenbaši (Saparmuradas Nijazovas). Jis dienas ir mėnesius buvo pavadinęs savo ir savo šeimos garbei ir pastatė auksinę statulą, kuri sukosi aplink savo ašį, kad statulos veidas visada būtų atsigręžęs į saulę. Nors Turkmenbaši siekė visiško savo pavaldinių paklusnumo, jo režimas buvo labiau autoritarinis nei totalitarinis.
Eritrėja taip pat yra ypač autoritarinė valstybė, visų pirma dėl spaudos ir žodžio laisvės suvaržymo, tačiau ji nėra pakankamai organizuota, kad ją būtų galima pavadinti išties totalitarine.
Jei G.Orwellas būtų gyvas, gali būti, kad jis Turkiją išrinktų kaip šalį, kuri geriausiai atitinka romane „1984-ieji“ pateiktą aprašymą. Ir, pasak M.Rubino, problema ne vien tai, kad šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas yra korumpuotas ar autoritariškas. Tuo jis mažai skiriasi nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ar Venesuelos diktatoriaus Nicolaso Maduro. Svarbiau tai, kad R.T.Erdoganas perėmė žiniasklaidos kontrolę, siekdamas primesti savas įvykių versijas, kurios keičiasi taip sparčiai, kaip įvykiai Okeanijos kare su Rytazija ir Eurazija.
Pavyzdžiui, Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas buvo geriausias R.T.Erdogano draugas, o po to viskas pasikeitė. Tačiau jau geriau nepriminti R.T.Erdoganui, kad jis bičiuliavosi su B.al-Assadu ir net atostogaudavo su juo. Pastarojo meto Turkijos santykių su Rusija raida gali atimti žadą bet kokiam stebėtojui: nuo nuosaikios prekybos partnerystės prie sankcijų ir konfrontacijos iki glaudžiausios sąjungos; ir visa tai vos per vienus metus.
Padėtis ypač paaštrėjo po nepavykusio 2016 m. liepos 15 d. pučo, dėl kurio R.T.Erdoganas apkaltino JAV gyvenantį teologą ir buvusį draugą, o dabar priešą Fethullahą Guleną. Kai R.T.Erdogano ir F.Guleno ginčas dėl finansavimo ir korupcijos 2013 m. iškilo į viešumą, R.T.Erdogano kontroliuojama Turkijos žiniasklaida apsigręžė ir ėmė kurpti nebūtas istorijas apie tą žmogų, kurį ji liaupsino vos prieš kelis mėnesius.
Reikia nepamiršti, kad vos prieš keletą metų Turkijos policija ieškojo knygos, kurioje kritikuojamas F.Gulenas, autoriaus ir norėjo sunaikinti visas jos rankraščio kopijas. Nors knyga nebuvo išspausdinta ir todėl nebuvo jokio pagrindo pateikti ieškinį už šmeižtą, R.T.Erdoganas ir Turkijos policija užvedė bylą, nes tuomet nebuvo toleruojama jokia neigiama nuomonė apie F.Guleną ar jo sekėjus.
Tačiau dabar padėtis iš esmės pasikeitė. Šiandien R.T.Erdoganas ir jam pavaldi spauda F.Guleno organizaciją ir šimtus tūkstančių jo sekėjų įvardija kaip teroristinę organizaciją ir reikalauja, kad tokia retorika vadovautųsi visa Turkijos žiniasklaida. Valstybė pati skleidžia tuos pačius kaltinimus, kuriuos ji anksčiau siekė užgniaužti. Atitinkamai, nors paties R.T.Erdogano versijoje apie nepavykusį naktinį pučą daug neatitikimų, Turkijos žurnalistams ir mokslininkams draudžiama į tai gilintis.
M.Rubino nuomone, didžiausią nerimą keliantis Turkijos nuosmukio į orvelišką tikrovę aspektas yra tai, kiek daug žmonių už Turkijos ribų yra pasirengę su tuo taikstytis. Atrodo, kad kai kurios JAV organizacijos R.T.Erdogano teorijose nemato nieko bloga arba užsiima savicenzūra, kad gautų dotacijų iš firmų, kurias kontroliuoja R.T.Erdoganas ar jo šeimos nariai. Nepaisant to, ką apie visa tai jie iš tiesų galvoja, daugelis analitikų geriausiu atveju tyli, o blogiausiu – kartoja R.T.Erdogano teorijas spaudoje, norėdami išsaugoti savo pozicijas ir neužsitraukti Turkijos prezidento rūstybės. Turkų kilmės analitikams tenka išsisukinėti, nes jie baiminasi, kad R.T.Erdoganas gali keršyti jų šeimoms. Kai kurie Vakarų žurnalistai užsiima savicenzūra, kad išsaugotų galimybę gauti informaciją.
Pasak M.Rubino, tai, kas įvyko Turkijoje, yra tragedija. Pavojus kyla jau ne vien spaudos laisvei, bet ir minties laisvei. Dešimtys tūkstančių žmonių įkalinta, daugiau kaip 100 tūkst. atleista iš darbo, dar daugiau prarado teisę dirbti, mokytis, gauti teisinę pagalbą ar valstybės išmokas – vien dėl įtarimų, kad jie galvoja ne taip, kaip reikia. O visi tie, kas nori ko nors pasiekti ar net viso labo išlikti, privalo aklai kartoti R.T.Erdogano pareiškimus, kad ir kaip jie prieštarautų tam, ką prezidentas sakė vos prieš kelias savaites ar mėnesius. Laikas Turkijoje eina atgal, ir atrodo, kad šalis vis giliau klimpsta 1984-uosiuose.
