Grupė paauglių vaikinų šventė gimtadienį su tortu ir alumi, kvailiojo, fotografavosi ir kėlė nuotraukas į „Facebooką“. Atrodytų, tai įprastas vaizdas tokiame amžiuje, tačiau Salvadore niekas nebėra įprasta.
Prieš 23 val. nuo kalvų tyliai nusileido ginkluoti kariai ir užspietė jaunuolius vienoje gatvėje. Daugelis paauglių atsidūrė ant žemės, veidu į grindinį, tačiau du vaikinai bėgo – o kariai pasileido juos vytis.
Juanita Ortega jau ruošėsi eiti miegoti, kai suvokė, kad jos devyniolikmetis sūnus Pablo atsidūrė pavojuje. „Pokšt! Pokšt! Pokšt! Išgirdau šūvius ir išbėgau laukan ieškoti sūnaus“, – pasakojo Juanita, kuri prašė vietoj tikrųjų jos ir sūnaus vardų vartoti pseudonimus, kad jos šeima nesusilauktų keršto.
„Jie savo automatų buožėmis stūmė berniukus ant žemės. Šūktelėjau savo kaimynams – „Kelkitės! Greitai ateikit! Jie ruošiasi užmušti mūsų vaikus!“. Tuomet supratau, kad tarp jų nėra mano sūnaus“, – sakė moteris.
Pablo bėgo pagrindine gatve, kai viena kulka jam pataikė į šlaunį, ir jaunuolis nukrito. Kariai nuvilko jį į šalimais esančią žolėmis užaugusią nenaudojamą žemę ir ten paliko. Jaunuolis ten rastas negyvas – panašu, pasmaugtas jo paties marškiniais.
Vos radus kūną, į įvykio vietą atvyko daugiau karių, o pirmasis dalinys staigiai išvyko, teigė liudininkai.
Po kelių valandų atvyko teismo medicinos ekspertai, kad paimtų kūną. Nebuvo apklaustas nė vienas liudininkas. Ryto laikraščiai incidentą aprašė kaip dar vieno gaujos nario mirtį.
Distrito Italia – neturtingas San Salvadoro rajonas, kuriame jau daug metų veikia viena pagrindinių šalies gatvės gaujų „Mara Salvatrucha“ (MS13). 25 metus ji kovoja dėl teritorijos kontrolės.
Tačiau gatvės gaujos nėra vienintelė smurto čia priežastis. Valstybės saugumo pajėgos gaujų kontroliuojamas teritorijas iš esmės laiko apsuptyje, ir čia buvimas jaunu vyru yra pakankama priežastis būti suimtam, kankintam ar užmuštam, rašo "the Guardian".
Valdžios pažadas vykdyti „mano dura“ – „geležinio kumščio“ politiką gaujų atžvilgiu - atrodo, peržengė teisingumo ribas. Gaujų kontroliuojamose teritorijose bet kas gali tapti neteisėto valdžios pajėgų smurto auka.
Valstybės saugumo pajėgos gaujų kontroliuojamas teritorijas iš esmės laiko apsuptyje, ir čia buvimas jaunu vyru yra pakankama priežastis būti suimtam, kankintam ar užmuštam.
Nors dalis aukų iš tiesų yra gaujų nariai, kiti nieko bendro neturi su organizuotu nusikalstamumu. Pablo Ortegą ką tik baigė mokyklą – ir po kelių dienų buvo nužudytas.
„Mačiau, kaip kariai žemėmis užpylinėjo mano sūnaus kraują, – nelaikydama ašarų pasakoja Juanita. – Valdžia sako, kad jis buvo nukautas per karių susišaudymą su gaujų nariais, bet tai melas – jis niekada nebuvo gangsteris.“
„The Guardian“ žurnalistei kalbantis su moterimi, interviu nutraukia čia pat už lango pasigirdę šūviai. Du policininkai prabėga su ištiestais ginklais, šunys loja, trinkteli durys.
„Man baisu, turite išeiti – aš turiu dar vieną sūnų, – prašo Juanita. – Viskas lyg per pilietinį karą – jie žudo jaunus žmones, bet net ir kalbėjimas apie tai gali tave pražudyti.“
Taika taip ir neatėjo
12 metų trukęs karas tarp sukilėlių ir JAV remiamos karinės diktatūros pražudė 80 tūkst. žmonių, dar 8 tūks. vis dar laikomi dingusiais be žinios, namų neteko apie milijonas gyventojų.
Konfliktas baigėsi 1992 m., tačiau į šalį taika taip niekad ir neatėjo. Nors nužudymų skaičius praėjusiais metais sumažėjo penktadaliu, Salvadoras tebėra antroje vietoje pagal pavojingumą – iškart po Sirijos.
2012 m. buvo nušvitusi maža viltis – nužudymų skaičius sumažėjo beveik perpus po to, kai valdžios paskirti derybininkai padėjo sutarti dėl paliaubų tarp MS13 ir pagrindinių jų konkurentų „Barrio 18“. Tačiau po dvejų metų paliaubos žlugo.
FLMN partija, įkurta buvusių sukilėlių, laimėjo parlamento rinkimus antrą kartą iš eilės ir paskelbė karą gaujoms. 2015 m. sausį viceprezidentas saugumo pajėgoms suteikė teisę naudoti mirtiną jėgą prieš įtariamus gaujų narius – „nebijant, kad teks kentėti dėl pasekmių“.
Saugumo pajėgos iškart leidimu pasinaudojo. Policijos duomenys, kuriuos gavo „El Faro“ naujienų portalas, rodo, kad nuo 2015-ųjų sausio iki 2016-ųjų rugpjūčio buvo nužudyti 693 įtariami gaujų nariai, 255 sužeisti (pavyzdžiui, 2013-2014 m. iš viso buvo sulaikyti tik 88 įtariami gaujų nariai).
Nuo 2015-ųjų sausio iki 2016-ųjų rugpjūčio dokumentuose užfiksuota 1074 ginkluoti susirėmimai tarp pareigūnų ir įtariamų gaujų narių. Per tą patį laikotarpį žuvo 24 policininkai ir kariai.
Tie, kas viešai prabyla apie žmogaus teisių pažeidimus ir saugumo pajėgų savivalę, dažnai patys tampa taikiniais. Dėl to artimųjų netekę žmonės vengia kalbėti, nors ir yra įsitikinę, kad nužudytieji buvo niekuo dėti.
Pasakysiu jums nuoširdžiai – mes karių bijome labiau nei gangsterių, – sako moteris.
Po sūnaus mirties Juanita dažnai mato tą patį karių dalinį savo rajone, bet nė karto nedrįso kreiptis į valdžią dėl sūnaus nužudymo. Ji baiminasi dėl antrojo savo sūnaus – bijo, kad jai prabilus jam kiltų didelis pavojus. „Pasakysiu jums nuoširdžiai – mes karių bijome labiau nei gangsterių“, – sako moteris.
Stebintieji nužudymus San Salvadore negali nepastebėti incidentų panašumų. Birželio mėnesį Distrito Italia panašiomis aplinkybėmis nušauto vaikino sesuo teigia, kad „kariai mūsų nesaugo – jie žudo mus kaip šunis“.
Prokurorai tvirtina, kad daugelį kaltinimų jiems reiškia gaujos narių šeimos, ir neigia, kad saugumo pajėgoms leidžiama daryti ką nori.
„Kol kas nė vienas tyrimas neprivertė mūsų manyti, kad yra nepateisinamų policijos įvykdytų nužudymų, – teigia specialistų dalinio vadovas Allanas Hernandezas. – Galiu garantuoti šimtu procentų, kad prokurorai į kiekvieną nužudymą žiūri taip pat. Nužudymas yra nužudymas. Kiekvienu atveju žiūrime į įrodymus.“
Kankintas ir visam gyvenimui sužalotas
Už 20 mylių nuo sostinės – nedidelis miestelis San Miguel Tepezontes. Policijos teigimu, čia taip pat konkuruoja dvi gaujos, ir praėjusių metų vasarą buvo sulaikytos dešimtys įtariamų MS13 narių.
Vienas jų – automobilių mechanikas Christianas Hernandezas Beltranas. Tuomet 19 metų buvęs jaunuolis buvo sulaikytas su draugu, policijos nuvežtas į nuošalią vietą už kelių mylių. Ten vaikinas buvo kankinamas elektros strove, mušamas akmenimis, jam lupami pirštų nagai.
Uniformuoti jo kankintojai galiausiai pamanė, kad vaikinas nebegyvas, įmetė į policijos sunkvežimį ir išmetė jį dykynėje. Ch.H.Beltranas, nors ir būdamas leisgyvis, sugebėjo nušliaužti iki kelio, kur jį surado žmonės.
Motina savo sūnų rado ligoninėje – panardintą į komą, su sunkiais sužalojimais galvoje ir smegenyse. Pabudęs iš komos jis mėnesį negalėjo atpažinti motinos. Jam visam likusiam gyvenimui pakenkta regėjimui, klausai, skonio pajutimui, pusiausvyrai. Vaikinui dar reikės atlikti daugiau operacijų dėl kaukolės sužalojimų.
Motina nedelsiant apie užpuolimą pranešė policijai ir sugebėjo įtikinti pradėti tyrimą. Tačiau jos ryžtas kainavo.
Motina nedelsiant apie užpuolimą pranešė policijai ir sugebėjo įtikinti pradėti tyrimą. Tačiau jos ryžtas kainavo. Kitą dieną po to, kai vaikinas buvo išleistas iš ligoninės, užpuolikai atvyko į šeimos namus. Kelis mėnesius jį sekė, vėl sulaikydavo, vėl sumušdavo. Galiausiai rudenį jis suimtas ir apkaltintas plėšimais, nužudymais bei priklausymu nusikalstamai grupuotei.
Dėl praėjusių metų vasarą įvykdyto Ch.M.Beltrano užpuolimo pateikti kaltinimai pasikėsinimu nužudyti trims policininkams ir dviems kariams. Tačiau vaikinas tebėra kalėjime dėl įtarimų, kad yra gaujos (Salvadore gaujos prilygintos teroristų grupuotėms) narys.
„Mano sūnus nėra gangsteris, jis buvo persekiojamas tam, kad mane užčiauptų, – įsitikinusi jo motina. – Christianas bijo, kad jie mane nužudys, kad jie nužudys mus visus, bet aš nesustosiu – policija negali būti neliečiama.“
