Buvęs samdomas žudikas Aleksejus Šerstobitovas interviu Rusijos žiniasklaidai pakomentavo B.Nemcovo nužudymą iš „profesinės“ pusės. Jo teigimu, žudikai veikė nelabai profesionaliai. Tą rodo ir faktai, kad šaudyta skirtingų gamintojų kulkomis ir tai, kad liudininkė – Boriso draugė Ana – liko sveikutėlė.
Žudikas „su patirtimi“ A.Šerstobitovas sako, kad žudikas veikė sumaniai, bet tai tikrai nėra nuolat tik tuo užsiimantis profesionalas:
Akivaizdu, kad žudikas neturėjo daug laiko, jis negalėjo pasislėpti patogioje pozicijoje ir ten tykoti.
„Bet kuris skaitytojas tegul pabando atsidurti šaulio vietoje ir pats savęs paklausti: kaip aš galėčiau įvykdyti tokį nusikaltimą, sukeldamas sau kuo mažesnį pavojų? Atsakymas paprastas: šaudyti reikia iš kuo didesnio atstumo. Akivaizdu, kad žudikas neturėjo daug laiko, jis negalėjo pasislėpti patogioje pozicijoje ir ten tykoti. Tokiu atveju pats paprasčiausias ir patikimiausias metodas – pasivažinėti numanoma aukos judėjimo trajektorija, sustoti atokiau, ir, prasidarius langą, laukti aukos. Kol ji priartės iki reikiamo atstumo. Net jei šaulys vidutiniokas, iš 15 metrų tikrai pataikys. Ir ramiai pasišalins, likęs nepastebėtas“.
Tačiau samdomas žudikas pastebi, kad tik keturi iš šešių šūvių pataikė į žmogų, nors jis didesnis už standartinį taikinį bene 3-5 kartus. Bet kuris policininkas ar apsaugininkas tikrai šaudytų geriau!
Versiją, kad veikė ne aukščiausio lygio profesionalai, patvirtina ir ginkluotės pasirinkimas: žudikas šaudė 9 mm kulkomis, pagamintomis skirtingų firmų. Jos pagamintos praėjusiame amžiuje – dar 80–90-ais metais.
Specialiai painioti tyrėjus, iš to paties ginklo paleidžiant skirtingas kulkas nėra protinga.
Specialiai painioti tyrėjus, iš to paties ginklo paleidžiant skirtingas kulkas nėra protinga. Nes vamzdis palieka tokius pačius pėdsakus ir ant gilzių, ir ant kulkų. Be to, tokia gudrybė labai sena, sovietinių laikų. Šiais laikais taip niekas nedaro, nes dėl šaudmenų gausos atsekti jų pėdsakus beveik neįmanoma. Nebent žudiko namuose tyrėjai rastų visiškai analogiškų kulkų – tik tuomet galėtų įrodyti kaltę. Kitas klausimas, jei žudikas buvo toks neturtingas, kad naudojo tik turimų šovinių likučius.
Recidyvistui šis nusikaltimas primena 90-ųjų nusikaltėlių pasaulio atvejus, kai taip buvo šaudoma netikėtai viešoje vietoje susitikus priešininkų grupuotės narį. Tuomet elgiamasi impulsyviai, o ne racionaliai: skambinama šauliams ir nurodoma aukos buvimo vieta.
Versija: kaip buvo koordinuojamas nužudymas
Aleksejus Šerstobitovas pateikia tokią savo versiją. Samdomas žudikas ir jo pagalbininkas laukė nuorodų į taikinį. Todėl važinėjo netoli Kremliaus. Tuo pat metu Borisas Nemcovas ir jo draugė Ana Durickaja buvo sekami. Vos tik pradėjo atsiskaitinėti už vakarienę, žudikui buvo pranešta, kad taikinys pajudėjo. Pagal B.Nemcovo judėjimo kryptį buvo nukreiptas ir iki šiol nerastas automobilis, užfiksuotas viename iš vaizdo įrašų. Gali būti, kad žudikai net nežinojo, kas tas B.Nemcovas, nes jaunoji karta nesigilina į politiką.
Įdomus dar vienas faktorius: Boriso draugė Ana, ėjusi visai šalia, liko sveika gyva. „Kilerio“ A.Šerstobitovo teigimu, gali būti net kelios priežastys, kodėl taip nutiko. Galbūt užsikirto ginklas. O gal nepatyręs žudikas pasimetė, norėjo kuo greičiau dingti iš įvykio vietos? O gal per neapdairumą baigėsi kulkos?
Patyręs šaulys, kuris ginklu naudojasi kasdien, tikrai nebūtų šitaip pleškinęs, jam pakaktų vienos dviejų kulkų.
Dar vienas pastebėjimas. Patyręs šaulys, kuris ginklu naudojasi kasdien, tikrai nebūtų šitaip pleškinęs, jam pakaktų vienos dviejų kulkų.
Recidyvisto nuomone, šitaip žudyti gali ir samdiniai iš Čečėnijos:
„Jie juk stengiasi pasinaudoti pirma pasitaikiusią galimybe, daug negudrauja. Tokie nusikaltėliai elgiasi įžūliai, jie tarsi nori parodyti, kad jiems vis vien aplinkiniai, svarbiausia – tikslas. Jei manote, kad Moskvoreckio tiltas pasirinktas norint daugiau viešumo, pagąsdinti visuomenę, tai, mano nuomone, žudikai pasirinko tikrai nevykusią vietą. Ten juk mažai žmonių.
Tikras profesionalas tą patį būtų padaręs prekybos centro restorane – efektas žymiai didesnis, žmonės bijotų gauti kulką visur ir visada. Tarkime, galėjo šauti į B.Nemcovą jam išeinant iš restorano“.
Nušauti B.Nemcovą – nesunku?
Šio nusikaltėlio teigimu, B.Nemcovo žmogžudystė – lengvas darbas bet kokiam žudikui. Juk šis politikas nebuvo saugomas, nesislėpė, buvo atviras, prieinamas.
Aleksejus Šerstobitovas tvirtina, kad, jo manymu, žudiko niekas nenužudė kaip nepageidaujamo liudininko. Jis turėtų būti sveikas gyvas ir džiaugtis gyvenimu.
Rusijoje ir taip neramu. O norint sukelti chaosą, gali to skeikti kitaip: pašalinti itin svarbų asmenį arba sušaudyti žmonių demonstraciją.
Už 12 nusikaltimų teistas žudikas atmeta ir Rusijos saugumo peršamą versiją, kad tai – „sakralinė žmogžudystė“, norint sukelti paniką šalyje.
„Tai kad Rusijoje ir taip neramu. O norint sukelti chaosą, gali to siekti kitaip: pašalinti itin svarbų asmenį arba sušaudyti žmonių demonstraciją“, – apibendrina recidyvsitas.
Trumpai apie Aleksejų Šerstobitovą
Gimė 1967 m. Išgarsėjo kaip samdomas žudikas. Už savo 12 nusikaltimų nuteistas 23 metams kalėjimo. Vienas jo nešvarių darbų – nusikaltėlio Otario Kvantrišvilio žmogžudystė. Pagarsėjo įžūlumu, nes atsisakydavo kai kurių nusikaltėlių pasaulio užsakymų. Nelaisvėje tapo rašytoju, išleido autobiografines knygas „Likvidatorius“, „Velnio kailis“ ir kt.