Piktasis latvių rinkėjas šįkart nesirinko Prancūzijos ar Švedijos balsavimo stiliaus. Įmanoma, kad vėliau tiksliau sužinosime, kokiu mastu šio rinkėjo elgesys yra didžiosios kaimyninės šalies agitacijos padarinys, bet viena yra aišku – senosios partijos Latvijoje pralaimėjo. Atėjo jaunosios. Kai kurios ilgam, kitos tik ketveriems metams.
Rinkėjų skaičius taip pat šiemet sumažėjo. Balsavo tik 54 proc. balso teisę turinčių žmonių (anksčiau: 59 proc., 60 proc., 63 proc.). Tai reiškia, kad prie balsadėžių atėjo tik kas antras rinkėjas. Priežastys čia įvairios: netikėjimas partijų pažadais, aktyvios pilietinės pozicijos trūkumas ir abejingumas masinės emigracijos pasekmėms.
Nepamirškime, kad valstybę vis dar palieka darbo ir gero gyvenimo ieškotojai. Ši problema ir šiemet paveikė rinkimų baigtį. Kaip visada.
Didžiausia partija – Kremliaus trimitininkai
Didžiausia Latvijos partija ir šįkart yra adresuota rusams ir pavadinta „Santarve“. Jai ir vėl pavyko mobilizuoti daugumą rusų. „Santarvės“ indėlis į Latvijos politiką paprastai yra neproduktyvus. Jos tikslas yra grąžinti „mažą Baltijos šalį“ atgal į Rusijos įtakos zoną.
Dėl šio tikslo „Santarvė“ sistemingai stengiasi kritikuoti viską, kas nutinka Latvijoje, parodydama, kad Latvija nepajėgia sėkmingai egzistuoti anapus Rusijos imperijos sudėties. Teigiama, kad ji neturi šansų vystytis kaip nepriklausoma, demokratiška valstybė ir dėl to reikia grįžti prie SSRS modelio. Kad realizuotų šią idėją, kritikuojama nepriklausomos Latvijos politinė kryptis ir pati nepriklausomybės idėja.
Narystė ES ir NATO kol kas pakenčiama (maždaug kaip dantų skausmas), nes reikia kovoti ir dėl latvių balsų. Nors iniciatyva įteisinti rusų kalbą kaip antrą valstybinę žlugo, „Santarvės“ vyriausybė neatsisakė idėjos pereiti prie dvikalbystės Latvijoje. Ir jai iš esmės pavyko.
Pasiturintys rusai perka nuosavybę Latvijoje, nes čia „visi kalba rusiškai“, o rusiškai nekalbantiems latviams ar užsieniečiams šiandien yra sunku gauti darbą Rygos ar kitų didesnių miestų rinkose. Ten rusų kalba ir toliau dominuoja.
Pasiturintys rusai perka nuosavybę Latvijoje, nes čia „visi kalba rusiškai“, o rusiškai nekalbantiems latviams ar užsieniečiams šiandien yra sunku gauti darbą Rygos ar kitų didesnių miestų rinkose. Ten rusų kalba ir toliau dominuoja.
Didelę reikšmę šiems procesams turi didžiulis rusiškų mokyklų finansavimas ir Rusijos medijų įtaka vietinei komunikacijos rinkai. „Santarvė“ ir čia stengiasi trukdyti mokyklų perėjimui prie latvių kalbos mokymosi, stengiantis sutelkti rusų vaikus izoliuotose mokyklose, kur laisvai skleidžiama propaganda. „Santarvė“ padeda Rusijos televizijai išlaikyti kontrolę Latvijos rusams, sekti pasaką apie nuostabią, dorovingą šalį Rusiją, kur niekas nekritikuoja valdžios ir Vladimiro Putino.
Todėl Vakarų vertybių smerkimas ir masinė putinistų propaganda (su „Santarvės“ palaikymu) ir toliau laisvai sklinda Latvijos informacinėje erdvėje. Kadangi TV Ryga jokios kokybiškos atsvaros propagandai nesukuria, Kremliaus propagandos buldozeris toliau formuoja gyventojų pažiūras. Deja, beveik visa spauda ir audiovizualinė žiniasklaida rusų kalba daugiau ar mažiau kontroliuojama Kremliaus ar „Santarvės“.
Todėl Rygoje ir Liepojoje Gegužės 9–oji švenčiama taip pat kaip Maskvoje. Už fejerverkus moka Kremlius, bet šūvius reguliuoja satelitinė partija Latvijoje. Mūsų (kaip laisvos šalies) žiniasklaida netrukdoma kritikuoja politikų klaidas, o „Ostankino“, savo ruožtu, praneša, kad Rusijoje nieko „tokio“ nenutinka.
Naivieji patiki. Todėl „Santarvė“ ir šiuose rinkimuose laimėjo, bet vyriausybės neformuos. Paprasčiausiai dėl to, kad ji neturi ko duoti Latvijai kaip nepriklausomai, suvereniai valstybei. Ji yra tik Kremliaus įrankis, nieko daugiau.
Naivieji patiki. Todėl „Santarvė“ ir šiuose rinkimuose laimėjo, bet vyriausybės neformuos. Paprasčiausiai dėl to kad ji neturi, ko duoti Latvijai kaip nepriklausomai, suvereniai valstybei. Ji yra tik Kremliaus įrankis, nieko daugiau.
Tai, kad Kremliaus propagandininkams vis dar pavyksta suvienyti rusiškai kalbančius Latvijos gyventojus savo tikslų įgyvendinimui, yra nemalonus ir Latvijos nepuošiantis faktas. Tai rodo vyriausybės nesugebėjimą moderniai integruoti tautinių mažumų rinkėjų į latvišką aplinką.
Bet yra ir pozityvių procesų. „Santarvės“ rinkėjų skaičius per pastaruosius ketverius rinkimus sumažėjo nuo 26,4 iki 20 proc. Šis balsų nubyrėjimas rodo, kad ir rusų balsai gali būti ne tik už „tautiečius“, bet ir už politikus.
Šunų būdos cirko atvykimas
Didžiausia latvių partija šiemet yra kaip cirkas. Išsiblaškiusi ir įžūli. Tai yra jaunoji, neseniai įkurta „Kam priklauso valstybė.LV“. Šio fenomeno įkūrėjas yra aktorius Artusas Kaiminis, kuris prieš tai į parlamentą buvo patekęs su kita partija. Jis ypač išpopuliarėjo kaip radijo laidos „Šunų būda“ vedėjas, „aplodavęs“ savo svečius.
Po to Artusas išėjo iš savo partijos ir tapo parlamento „politiniu laukiniu“, filmuodavo kitų deputatų darbą ir pranešdavo visuomenei apie neteisėtus dalykus valdžios koridoriuose. Artusas Kaiminis yra aktorius ir jis prisiėmė Robino Hudo vaidmenį, kaip sceną naudodamas socialinius tinklus.
Po Donaldo Trumpo atėjimo į valdžią Kaiminis vėl pakeitė vaidmenį ir išbandė Trumpo stilistiką. Naujajame etape jis pradėjo ieškoti bendraminčių naujam politiniam dariniui. Taip iškilo juristas ir bankrotų vadybininkas Aldis Gobzemis, kuris prisiėmė užduotį kalbėtis su visuomene ir medijomis. Vis dėlto pats partijos lyderis toliau vaidino Trumpą. Jo partija šiuo metu yra antra didžiausia partija Latvijos parlamente su 14 proc. balsų.
Kaip taip galėjo nutikti, kad 16 deputatų Latvijos parlamente bus be jokios kompetencijos valstybės politiniame valdyme ir ims algą už darbą, kurio net nelabai supranta? Kodėl juos pasirinko rinkėjai? Gali būti dvi priežastys: 1) Valstybėje yra daugybė naivuolių, kurie patiki populistų neįgyvendinamais pažadais; 2) Ekonominė krizė lėmė nepasitenkinimą „baltoms apykaklėms“ ir šis balsavimas yra protestas prieš politinį elitą.
Didelė dalis tokių rinkėjų yra nepatenkinti, pikti latviai darbininkai užsienyje. Taip jie atkeršija Latvijai už savo skolas ir pinigų trūkumą. Nepatikrinta informacija rodo, kad dauguma KPV.LV rinkėjų yra vyrai, kurie pyksta ant politikų bei valstybės dėl savo finansinių problemų.
Didelė dalis tokių rinkėjų yra nepatenkinti, pikti latviai darbininkai užsienyje. Taip jie atkeršija Latvijai už savo skolas ir pinigų trūkumą. Nepatikrinta informacija rodo, kad dauguma KPV.LV rinkėjų yra vyrai, kurie pyksta ant politikų bei valstybės dėl savo finansinių problemų.
Pyktis – prastas mokytojas. Kuo blogiau, tuo geriau – nėra sprendimas. Konstruktyvios programos, mano galva, ši partija neturi, todėl sunku tikėtis, kad KPV.LV gebės veiksmingai formuoti valstybės politiką. „Profesionalūs protestuotojai“ daug loja, bet nesugeba konstruktyviai kurti, eiti į kompromisus, be kurių politikoje neįmanoma.
Su 14 proc. šie populistai neturi daugumos. Todėl tikėtinas atrodo toks partijų junginys: „Naujoji konservatorių partija“ (14 proc.), „Už alternatyvą/Už!“ (12 proc.) ir „Naujoji Vienybė“ (7 proc.). Visos šios partijos yra naujos, tačiau jų branduolį sudaro buvę, mano nuomone, iki šiol nekorumpuoti ir nepapirkti, parlamentiniai profesionalai.
Kad suformuotų stabilią vyriausybę, kuri galės priimti sprendimus ir tvarkytis, jaunosioms partijoms teks dirbti kartu su senosiomis. Tarp jų ir „Nacionaliniu susivienijimu“ (11 proc.) ir „Žaliųjų ir valstiečių sąjunga“ (10 proc.). Pastarosios šiuose rinkimuose išgyveno nuosmukį. Pagrįstai ir pelnytai.
Konservatizmo vilionė
Konservatizmas Latvijoje (nuo Sovietų Sąjungos žlugimo) laikomas priešprieša kvailiems komunistams ir niekšams kairiesiems, kurie Latviją valdė 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo.
Nors komunistai, valdę Lenino-Stalino-Brežnevo imperiją, nebuvo nei kairieji, nei liberalai (kaip toks nėra ir jų pasekėjas Vladimiras Putinas), vis dėlto didelė dalis latvių juos priskiria prie „kairiųjų“ ir, suprantama, nepageidautinų.
Tai greičiausiai yra priežastis, kodėl taip palaikomos konservatyviosios partijos. Esą, padorus latvis turi būti konservatyvus. Taip mąstoma kaimo vietovėse. Ten rinkėjai pasiruošę balsuoti už visus, kurie yra konservatyvūs, įskaitant fundamentalistus.
Tai greičiausiai yra priežastis, kodėl taip palaikomos konservatyviosios partijos. Esą, padorus latvis turi būti konservatyvus. Taip mąstoma kaimo vietovėse. Ten rinkėjai pasiruošę balsuoti už visus, kurie yra konservatyvūs, įskaitant fundamentalistus.
Posūkį „į dešinę“ lemia ir Rusijos propaganda, kuri „trumpizmą“ transformuoja į posovietiniam europiečiui suprantamesnį pavidalą, pagal kurį Rusija pati šiandien atstovauja konservatyvizmo, net religinio fundamentalizmo pozicijoms.
Latvių rinkėjas šios įtakos dažnai net nepastebi. Sovietizmo atkūrimo baimė yra didesnė nei pasiruošimas įsigilinti į moderniosios politikos logikos abėcėlę. Dėl šios baimės Latvija šiuo metu yra dešiniųjų partijų žemė. Daugumai rinkėjų neateina į galvą, kad konservatorių politika nepatenkina visuomenės poreikių. Netgi atvirkščiai.
Iš tiesų šie rinkimai eilinį kartą parodė Latvijos stagnaciją. Posūkis į dešinę – konservatizmo ir saviizoliacijos kryptimi – nekinta. Dar truputį ir mūsų valstybė pradės atsisakyti visko, ką esame gavę iš ES ir NATO. Artėjame prie Rusijos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos destruktyvaus kurso.
Baisu, kad ši politinė kryptis gali lemti laisvos žiniasklaidos ribojimus, žurnalistų persekiojimą, cenzūros stiprėjimą mokyklose ir universitetuose, moterų teisių tolesnį ribojimą ir abortų draudimą. Gali būti, kad tie rinkėjai, kurie rinkosi ZZS ir NA vietoj „Naujojo konservatizmo”, šios krypties nenori.
Deja, politinė scena yra tokia, kokia yra: dešiniosios partijos atstovauja pasiturintiems sluoksniams, bažnyčios dogmoms ir vertikalių neliečiamumui. Su tuo ateityje turės gyventi Latvija, jei rinkėjai ir toliau nesupras, kad žmogaus pusiausvyrai reikalingos abi pusės: kairė ir dešinė. Su valstybe yra taip pat.
Senųjų partijų išvarymas
Senosioms partijoms yra parodytos durys. Antausį gavo Ventspilio oligarcho Aivaro Lembergo esamų ir buvusių „kišenių“ partijų duetas – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (ZZS), į nacionalines vertybes orientuotų partijų blokas (Nacionalinis susivienijimas) ir liberalių demokratinių partijų grupė (Vienybė).
Nuosmukio priežastis – jų ligšiolinė politika vyriausybės lygmenyje. Prie trūkumų galima priskirti negebėjimą komunikuoti su visuomene, aiškinant sprendimų pagrįstumą, taip pat silpną ir neįdomią priešrinkiminę kampaniją.
Tai reiškia, kad A.Lembergo diriguotas Maris Kučinskis nebevaldys vyriausybės ir nuo šiol įtakingas oligarchas praras įprastą patikėtinį Latvijos politikoje. Priežastis yra ir „rasnačistų“ ryški „dorovės politika“ ir jų palankumas radikaliai konservatyviems tarptautiniams judėjimams. Tiems patiems, kurie palaiko Putino, Trumpo ir Le Pen ideologijas.
Kategoriškumas ir fanatizmas nėra moderniosios politikos varomoji jėga, greičiau stabdis. Prie pralaimėtojų galima priskirti ir didžiausią liberalų demokratinę partiją „Vienybė” .
Dėl prastos partijos valdžios ir vidinių nesutarimų partija suskilo. Tos „nuoskilos“: „Už alternatyvą/Už!“ ir „Naujoji vienybė“ gavo atskirų visuomenės grupių palaikymą, bet iki antros didžiausios Latvijos partijos statuso šiems latvių liberalams dar ilgas kelias.
Laimėjimai ir viltingos pradžios
Žinoma, kad rinkimuose buvo ir malonių staigmenų. Šiaurės šalių socialdemokratijos įkvėpti „Progresyvieji“ yra įdomi ir paminėjimo verta politinė grupė.
Šįkart nepavyko pasiekti 5 proc. palaikymo, tačiau pats partijos pobūdis, komunikacija, kampanija ir ryšiai su visuomene parodė, kad tai yra politinė jėga, kurios narius vienija idėja, o ne verslo poreikiai ar turtingas oligarchas.
Ši politinė jėga jungia įvairaus amžiaus ir nacionalinio identiteto žmones, kurie supranta politikos esmę. Jie žino, kokias idėjas remia ir jų pozicija nėra vien protesto balsas. Ko gero, ši politinė grupė išlaikys kompaktiškumą ir rėmėjus iki kitų rinkimų ir sulauks sėkmės.
Mano simpatijos šiam judėjimui aiškintinos tuo, kad pagaliau Latvijoje kuriasi stabilios partijos, kurių ideologija paremta ne tik kokiomis nors asmenybėmis ar merkantilišku apskaičiavimu.
Malonu, kad ir antra naujoji partija „Naujieji konservatoriai“, kurie ką tik tapo trečia didžiausia Latvijos partija, eina panašiu keliu. Ji galėtų formuotis kaip aiškus priešingas polis socialdemokratams. Tai yra, stabilizuoti valstybės politinį arealą ir atstovauti nuovokiai dešiniajai politikai Latvijoje.
Viską apibendrinus, rinkimai parodė tokius politinio gyvenimo aspektus:
-
Latvijoje egzistuoja neišsilavinę „piktieji rinkėjai“, kurie savo protesto balsais gali atiduoti valstybę politiniams populistams („Santarvė“ ir „Kam priklauso valstybė.LV“) ir taip kelti grėsmę šalies stabilumui.
-
Prokremliškos „Santarvės“ sėkmė tarp rusų rinkėjų ir toliau kelia latvių nacionalistų kontrreakciją. Kol „Santarvę“ lydės sėkmė, tol „Nacionalinis susivienijimas“ priešinsis sau suprantamomis priemonėmis. Dėl Kremliaus įtakos viena trečioji Latvijos gyventojų balsuoja už tautybę, o ne politines idėjas.
-
Rinkėjai kartais nėra tokie nepajėgūs orientuotis partijų pažaduose ir yra pasiruošę balsuoti pagal savo politines pažiūras net ir tada, kai renkama partija gali pasilikti už 5 proc. ribos ir nepatekti į parlamentą („Progresyvieji“);
-
Vienos asmenybės partijos palaikytojų skaičius sumažėjo (ZZS) dėl ideologinių judėjimų partijų įtakos („Naujieji konservatoriai“, „Už alternatyvą/Už“ ir „Progresyvieji“).
Rinkimai baigėsi. Tauta savo požiūrį parodė. Jis buvo geresnis, nei galėjome tikėtis.
Straipsnis nėra žinių žanro publikacija, bet literatūrinės žurnalistikos forma išreikštas autorės požiūris.
