Jauną Saudo Arabijos žurnalistę Nadine Al-Budair arabų pasaulyje išgarsino jos kova už moterų teises ir raginimas reformuoti arabų pasaulį. Ji pasižymi kandžiu stiliumi, jos tekstai meta iššūkį arabų sąmonę persmelkusiam senoviniam mąstymui.
Tarkime, 2009 metais N. Al-Budair parašė straipsnį: „Aš ir mano keturi vyrai“, kuriame pašaipūniškai klausė, kodėl musulmonai vyrai gali turėti daug žmonų, o moterys – tik vieną vyrą.
Dėl tokių ir panašių straipsnių Saudo Arabijoje jai buvo uždrausta dirbti žurnalistės darbą. Dabar N.Al-Budair gyvena Katare. Atsisakyti savo reformuojančio požiūrio ji neketina, nors dažnai dėl jo sulaukia grasinimų nužudyti.
Neseniai straipsniu, paskelbtu Kuveito laikraštyje „Al-Rai“, žurnalistė mėgino supurtyti skaitytojus, kad šie pagaliau pasmerktų islamistų teroro aktus Vakarų pasaulyje. Straipsnio ištraukas paskelbė Medijų Viduriniuosiuose Rytuose tyrimo institutas (MEMRI).
„Keista, kad smerkiame kitus, užuot atsiprašę pasaulio“
Nadine Al-Budair apeliuoja į arabų pasaulio žmones, ragindama ne žvelgti į Vakarus vien kaip į išnaudotojus ir priešus, o įsijausti į jų padėtį. Ji mano, kad Vakaruose tolerancija musulmonams mąžta ir dėl to, jog dauguma musulmonų atsisako rimtai ir kritiškai pažvelgti į islamiškojo ekstremizmo problemą.
Tame kontekste ji mato ir respublikonų kandidato į prezidentus Donaldo Trumpo reikalavimą nebeįsileisti musulmonų į JAV. Pasak jos, musulmonai tol neturės teisės smerkti panašių pareiškimų, kol patys neims kritikuoti tokių ydingų dalykų, kaip, tarkime, ugdymo klaidų, kai arabų vaikai ir jaunimas mokomi nekęsti Vakarų pasaulio, kai propaguojamas „šventasis karas“ prieš jį.
„Mes, musulmonai, turėtume ne smerkti Vakarus dėl nepakankamos jų tolerancijos, o kritiškai kalbėti apie ekstremizmą mūsų mokymo planuose, mūsų švietime ir mūsų režimuose ir gėdytis dėl to. Keista, kad smerkiame kitus, užuot atsiprašę likusio pasaulio“, – apeliuoja žurnalistė į arabų sąžinę.
Kaip reaguotų musulmonai į krikščionių teroro aktus?
Al-Budair sukuria fiktyvų „kas būtų, jei“ scenarijų, kuriame teroristų vaidmenį perima vakariečiai, ir retoriškai klausia: „Įdomu, kokia tuomet būtų arabų pasaulio reakcija?“
„Įsivaizduokim, kad jaunuoliai iš Vakarų atvyksta pas mus ir viešose mūsų vietose vykdo teroro aktus kryžiaus vardu. Įsivaizduokim, kad vienuolių ir dvasininkų balsai visur arabų pasaulyje skamba iš bažnyčių bokštų ir maldos namų. Per garsiakalbius skelbiami kaltinimai musulmonams ir maldavimai: „Dieve, sunaikink musulmonus ir nugalėk juos visus!“
Įsivaizduokim, kad kurioje nors arabų sostinėje sugriūna du dangoraižiai, o ekstremali krikščioniška grupuotė, vilkėdama tūkstantmečio senumo apdarais, prisiima už šį teroro aktą atsakomybę. Drauge jie ima reikalauti, kad čia būtų diegiamas jų sukirpimo krikščioniškas mokymas, aiškina, kad mes privalome gyventi taip, kaip buvo Jėzaus ir jo apaštalų laikais. Jie reikalauja, kad visur būtų laikomasi anų laikų krikščionių mokytojų įsakų.“
„Įsivaizduokim, kad nuvykstame į jų šalis kaip turistai, o jie šaudo į mus, sprogdina šalia mūsų automobilius ir šauksmais „Vykit musulmonus iš mūsų kultūringos šalies“ išreiškia savo protestą.“
Bet tokio scenarijaus musulmonai įsivaizduoti negali. Jie įpratę be baimės ir rūpesčio gyventi Europoje, gauti vizas, pasus, darbą ir išsilavinimą, socialines garantijas ir sveikatos priežiūrą.
„Bet ar ilgai dar taip bus?“ – susirūpinusi musulmonų ir europiečių santykių ateitimi klausia Nadine Al-Budair.
Savo kritika ji paliečia ir daugeliui arabų šalių ypač opią problemą: daugumai jų be galo svarbi turizmo sfera, įplaukos, kurias atneša turistai europiečiai. Tačiau jų skaičius pastaraisiais metais labai sumažėjo – potencialius turistus atbaidė religinių fanatikų teroro išpuoliai.
Jie priima mūsų emigrantus, o mes už svetingumą atsimokame teroro aktais
N.al-Budair išsako ir savo požiūrį į pabėgėlių krizę Europoje. Ji giria Vakarus už tai, jog šie taip svetingai priėmė tiek daug migrantų iš Artimųjų Rytų, suteikė jiems pastogę, medicininį aprūpinimą, teisę dirbti, mokytis, studijuoti. Ir vis vien islamistai vykdė ten teroro išpuolius.
„Kaip būtų buvę, jei tie, kuriuos mes priėmėm, vėliau iš neapykantos ir kraujo troškimo žudytų mūsų sūnus gatvėse, namuose, laikraščių redakcijose, mūsų mečetėse ir mokyklose?“
Baigdama žurnalistė perspėja, kad „islamistinio teroro sukeltas nusivylimas netrukus gali atvesti prie Vakarų svetingumo politikos pabaigos“.
Prieš islamistinį ekstremizmą ir už reformų judėjimą arabų pasaulyje ligi šiol retai kas yra taip aiškiai pasisakęs kaip drąsi žurnalistė N.al-Budair. Nepaisant aštrių žodžių, jos žinia yra pozityvi: ji ragina arabų pasaulį suprasti Vakarus. Tam, kad ir arabų kraštai ateityje galėtų tikėtis daugiau supratimo iš Vakarų.
