Nuo 2022 m. Tetjana dirba nevyriausybinėje organizacijoje „Eleos-Ukraina“. Ši organizacija suvienijo daugybę žmonių tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. Jie padeda žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Tetjana ypatingą dėmesį skiria moterims, kurioms reikia paramos ir apsaugos.
Ji yra patyrusi socialinių projektų kuratorė ir vadovė. Organizacijoje „Eleos-Ukraina“ vadovauja kovos su smurtu skyriui. Tarp projektų, kuriuos ji koordinavo per pastaruosius dvejus metus, yra tokie „Smurto šeimoje ir smurto dėl lyties aukų apsaugos paslaugų plėtra pagrindinių bendruomenių atstovams“, „Šalia tavęs“ ir kiti. Be to, darbas nevyriausybinėje organizacijoje – tai nuolatinė išteklių paieška ir pritraukimas, kad būtų galima padėti ukrainiečiams, kuriems to reikia.
Šiuo metu ypatingas mūsų herojės dėmesys atitenka šešioms moterų prieglaudoms (laikinoms gyvenamosioms vietoms, kuriose gali apsistoti nuo karinių veiksmų, smurto šeimoje ir sukčiavimo nukentėjusios moterys). Šios prieglaudos yra įvairiuose Ukrainos regionuose.
Dauguma gyventojų yra moterys su vaikais. Prieglaudoje jos turi galimybę dirbti, sodina daržoves ir tvarko savo namų ūkį. Su jomis dirba socialiniai darbuotojai ir psichologai. Trumpai tariant, tai vieta, kur moterys gali atsigauti ir pradėti naują gyvenimo etapą.
-
Vilniuje įsikūrusi Svitlana: skambučiu Rusijos žmonių nuomonės nepakeisi, aš mėginau
-
Garsus Ukrainos istorikas: neišmoktos sovietų okupacijos pamokos padėjo V.Putinui pradėti naują karą
-
Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas: Lietuva mus geriausiai supranta ir labiausiai palaiko
-
Gyvenimas, darbas ir kūryba karo metu: kaip dabar gyvena Ukrainos menininkai
Šiame interviu su Tetjana kalbėjomės apie jos pačios patirtį karo Ukrainoje metu, darbą viešajame sektoriuje ir ryšį su gimtuoju kraštu, kurio neįmanoma ištrinti iš atminties. Taip pat kalbėjomės apie Lietuvą ir lietuvius bei mūsų tautų giminystę.
– Iš JAV į Ukrainą grįžote prieš prasidedant naujam karo etapui. Kas jus paskatino tuomet grįžti ir vietoj ramaus gyvenimo pasirinkti visą šią riziką?
– Tikrai nenoriu pretenduoti į kokios nors didvyrės vaidmenį. Labai dažnai, ypač kai vyksta koks nors apšaudymas ir kyla realus pavojus, mes, kaip ir visi žmonės, daugiau ar mažiau reaguojame vienodai. Ir vienintelis mūsų troškimas yra išgelbėti save, išgelbėti savo gyvybę, išgelbėti savo artimuosius. Tokiomis akimirkomis kažkuri jūsų dalis nori bet kur bėgti, kad tik būtumėte saugūs.
Taip, oro antskrydžiai ir apšaudymai, šviesos, vandens, saugumo trūkumas, nuolatinė pagalba kitiems žmonėms, kai reikia bent moralinės paramos – visa tai tapo mano gyvenimo dalimi. Bet man labai svarbu būti su savo šalimi ne tik gerais, bet ir sunkiais laikais. Tai vienintelė priežastis, kodėl grįžau ir kodėl vis dar esu čia.
Visuotinė invazija išmokė mus neplanuoti daug mėnesių į priekį. Mes paprasčiausiai neturime tam galimybių.
– Jau treti metai gyvenate karo padėties sąlygomis. Papasakokite, kaip pasikeitė jūsų įpročiai? Ir kaip karo patirtį išgyvena aplinkiniai?
– Visuotinė invazija išmokė mus neplanuoti daug mėnesių į priekį. Mes paprasčiausiai neturime tam galimybių. Labai sunku ką nors planuoti ilgam, kai gyveni nuolatiniame strese, nerime ir nuolatinėje baimėje dėl ateities.
Kaip mano aplinkos žmonės susidoroja su karo patirtimi? Jie susivienija, kad padėtų kitiems. Dirbu nevyriausybinėje organizacijoje, tarp labai motyvuotų žmonių, susitelkusių į pagalbą kitiems. Ir iš tikrųjų ši vienybė bei bendras tikslas, toks didelis, pagrindinis, visuotinis, mus visus veda į priekį, mane pačią veda į priekį ir neleidžia nuleisti rankų. Apskritai tai tokia gera psichoemocinė reabilitacija šiais sunkiais laikais, kai labai sunku prisiimti atsakomybę ir padėti kitam. Mes taip pat dirbame su savo traumomis, taip padėdami sau.
– Iš kur semiatės jėgų ir motyvacijos toliau rūpintis žmonėmis, gelbėti tuos, kuriems reikia pagalbos?
– Esu labai atsakingas žmogus ir nemėgstu nuvilti kitų. O jei prisiimu kokią nors atsakomybę, dirbu iki galo ir labai džiaugiuosi geru rezultatu. Ir tai mane labai motyvuoja.
Labai padeda suvokimas, kad nors gyvenu šalyje, kurioje vyksta karas, visi žmonės aplink mane – gatvėje, darbe – išgyvena tą patį, patiria tuos pačius dalykus daugiau ar mažiau panašiai. Ir nepaisant to, kad gyvename toje baimėje, kažkaip pasąmoningai tvirtai laikomės, nes aplink yra tiek daug žmonių, kurie turi bendrą patirtį. Tai taip pat palaiko, tai kaip tam tikra tyli parama. Ir tai labai padeda.
Stengiuosi pabūti su artimaisiais, šiek tiek laiko praleisti su šeima. Turiu katę. Gyvūnai labai guodžia ir linksmina. Tokie maži džiaugsmai yra svarbūs.
– Kaip karo metu palaikote savo psichinę sveikatą?
– Man asmeniškai tai labai sunku. Turiu labai mažai laiko sau ir daug darbo. Stengiuosi pabūti su artimaisiais, šiek tiek laiko praleisti su šeima. Turiu katę. Gyvūnai apskritai labai paguodžia ir kartais labai linksmina. Visa tai veikia. Tokie maži džiaugsmai yra svarbūs.
Mėgstu muziką. Nusipirkau vinilinių plokštelių grotuvą, perku vinilines plokšteles. Labai džiaugiuosi, kai perku plokšteles. Stengiuosi rasti septintojo, aštuntojo dešimtmečių vinilinių plokštelių, žinote, senamadiškų, amerikietiško soul muzikos. Ir labai džiaugiuosi, kai klausausi tokios muzikos, ji taip pat labai guodžia.
– Papasakokite apie prieglaudas, prie kurių dirbate. Kas jose gyvena ir kodėl ėmėtės šio projekto?
– Organizacija „Eleos“ turi penkias prieglaudas moterims. Jose gyvena moterys, patyrusios smurtą dėl lyties šeimoje, šalies viduje perkeltos moterys ir moterys, nukentėjusios nuo karo nusikaltimų.
Užaugau apsupta moterų. Turiu pilną šeimą, tad – ir tėvą, tačiau šeimoje esame trys mergaitės. Mano mamos sesuo turi dvi dukras, su kuriomis vaikystėje daug laiko praleisdavome kartu. Tai buvo tokia moteriška bendruomenė, moteriškas vakarėlis. Ir aš labai myliu moteris, apskritai moteris. Ir visada norėjau dirbti gindama moteris ir jų teises.
Daug metų svajojau dirbti šį darbą. O kai prie jo priėjau, supratau, kad tai didelė atsakomybė. Stengiuosi savo pastangas, žinias ir patirtį skirti tam, kad galėčiau padėti. Ir užtikrinti, kad visa mūsų sukurta prieglobsčio namų sistema veiktų taip, jog čia jos sveiktų.
Noriu, kad moterys Ukrainoje būtų laimingos ir nepatirtų smurto. O jei taip atsitiko, kad jos sugebėtų apsisaugoti, turėtų jėgų palikti smurtautoją ir pradėtų naują gyvenimą. Ir kai matau tokias istorijas, sėkmingas istorijas, man tai taip pat yra labai didelė motyvacija.
– Įdomu išgirsti ten gyvenančių moterų istorijas. Kas tos moterys, iš kur jos kilusios?
– Šios moterys yra iš skirtingų regionų. Akivaizdu, kad daugiausia jos yra iš regionų, kurie labiausiai nukentėjo nuo karo. Taip pat iš tų vietų, kuriose įkurtos ir veikia mūsų prieglaudos. Ten gyvenančios moterys, kenčiančios nuo smurto, kreipiasi į mus pagalbos ir mes jas priimame.
Šių moterų istorijos labai skirtingos. Dabar yra daugybė istorijų apie perkeltąsias moteris, kurios yra ir perkeltos, ir kenčia nuo smurto šeimoje. Dėl pasaulinės humanitarinės ir ekonominės krizės šalies viduje perkeltųjų asmenų šeimos iš karto arba po kurio laiko patiria tam tikrą įtampą.
Taip yra dėl pinigų trūkumo, stabilumo stokos ir būtinybės integruotis į naują bendruomenę. Neretai tai provokuoja netinkamą vyrų elgesį, kuris, deja, labai dažnai virsta smurtu perkeltųjų asmenų šeimose. Tai žmonės, kurie nukentėjo dėl to, kad prarado viską – namus, darbą, materialinius išteklius. Tačiau tuo pačiu smurtaujama prieš kitos lyties atstovą.
Šios moterys yra iš skirtingų regionų. Akivaizdu, kad daugiausia jos yra iš regionų, kurie labiausiai nukentėjo nuo karo.
– Ką norėtumėte pasakyti kitų šalių piliečiams apie šį karą, jei jiems atrodo, kad jie tai jau niekuo nerizikuoja, yra toli, šis karas jų neliečia?
– Nė vienas iš mūsų nėra už tokios rizikos zonos ribų. Mes, ukrainiečiai, taip pat nesitikėjome, kad XXI amžiuje gali kilti toks agresyvus, plataus masto karas, kokį šiuo metu išgyvename savo šalies teritorijoje. Ypač visos su Rusija besiribojančios šalys negali jaustis saugios, už rizikos zonos ribų.
Rusijos raketos dabar gali pasiekti labai toli. Ir mes niekada nežinome, ką tam tikru momentu pagalvos teroristinės valstybės vadovybė. Todėl manau, kad niekas negali jaustis saugus.
– Ką žinote apie Lietuvą ir lietuvius? Kaip vertinate šią šalį?
Labai myliu Lietuvą, daug apie ją žinau. Man patinka lankytis Lietuvoje ir būti joje. Man labai patinka, kad gatvėse nėra minios žmonių ir spūsčių, tai labai patogu. Man patinka centrinė Gedimino gatvė, ji labai panaši į Kyjivo esančią Bohdano Chmelnickio gatvę. Ten jaučiuosi labai patogiai, kaip namie.
Rusijos raketos dabar gali pasiekti labai toli. Ir mes niekada nežinome, ką tam tikru momentu pagalvos teroristinės valstybės vadovybė. Todėl manau, kad niekas negali jaustis saugus.
Esu labai dėkingas ir vertinu mūsų draugų lietuvių paramą. Žinote, kažkada rašiau straipsnį apie tai, kad kai lankausi įvairiose šalyse, tų šalių žmonės, su kuriais susitinku ir bendrauju, išreiškia savo palaikymą. Jie sako šiltus žodžius. Ir visos šalys, priėmusios ukrainiečių pabėgėlius, priėmė mus kaip savus. Bet tik Lietuva mus priėmė kaip didvyrius. Iš tiesų, 2022 m. taip maniau ir dabar tebemanau. Todėl labai myliu Lietuvą.
– Pakalbėkime apie Donecką. Esate iš ten kilusi, bet jau seniai nebuvote namuose. Kaip susidorojate su šia tremties būsena?
– Apie Donecką galime kalbėti labai ilgai. Tremties būsena mane lydi jau daugelį metų. Taip pat ir dėl tuometinės situacijos Ukrainoje. Dar 2014 m. karas daugiausia vyko dviejuose regionuose – Donecko ir Luhansko srityse. Todėl gyventojų vidinis persikėlimas buvo susijęs su šiais dviem regionais, taip pat Krymu.
Per Orumo revoliuciją buvo vadinamųjų „antimaidaniečių“, kurie palaikė V.Janukovyčių. Buvo nemažai žmonių iš Donecko, kurie jį palaikė ir ėjo pas šiuos „antimaidaniečius“. O Janukovyčiui pabėgus, daugelis ukrainiečių savo galvose susikūrė stereotipą apie žmones iš šių rytinių regionų. Jei esi iš Donecko, vadinasi, esi visuomenės, padėjusios Rusijai pradėti šį karą, dalis. Ir aš jaučiau, kad į mane žiūrima taip, tarsi aš taip pat būčiau kalta.
Ne visada atskleisdavau, kad esu iš Donecko. Kartais jausdavau gėdą, kad esu iš ten. Su tuo gyvenau labai ilgai. Ir buvo labai sunku susitvarkyti su šiais jausmais, nes tai vis dar mano namai.
Aš ten užaugau, mylėjau tas gatves. Augau savo bendruomenėje, kur buvo gerų, sveiko proto žmonių. Aš ten nebendravau su kažkokiais keistais, agresyviais žmonėmis, priešiškai nusiteikusiais Ukrainos atžvilgiu. Noriu pasakyti, kad tai vis dar yra mano gyvenimo dalis, tai vieta, kurioje užaugau ir ji mano atmintyje vis dar palieka gerą pėdsaką.
Štai kodėl mano jausmai buvo tokie prieštaringi. Pirma – kaltės jausmas, kad esu iš ten kilusi. Nes šis regionas anksčiau buvo visuotinai suvokiamas kaip blogų žmonių vieta. Man buvo labai sunku su tuo susitaikyti, aš bandžiau tai nuo savęs atitolinti, visiškai ištrinti. Tik tiesiogine prasme būdama ten, gal prieš kelerius metus, su tuo susitaikiau.
Supratau ir priėjau prie išvados, kad žmogus negali būti atsietas nuo savo šaknų, kad ir kur jos būtų. Ir šis ryšys yra labai stiprus. Tu negali būti be šaknų, lyg ką tik iš niekur atsiradęs žmogus. Jūs buvote, egzistavote, kažkur gyvenote. Todėl galiausiai susitaikiau su tuo ir susigrąžinau savo vaikystę Donecke. Ir dabar su tuo draugauju.
– Įsivaizduokime, kad Ukraina jau laimėjo. Ką pirmiausia padarysite išgirdusi apie mūsų pergalę?
– Mano svajonė – kad karas baigtųsi. Pirmas dalykas, kurį padarysiu po pergalės? Ilgai, labai ilgai verksiu. Nes dabar neturiu galimybės ir daugelis iš mūsų neturi galimybės to daryti. Apmąstyti, išgyventi, gedėti visų, kurių netekome. Verkti dėl visų mūsų netekčių, kad ir kokios jos būtų – ne tik dėl žmonių, namų ir viso kito. Apraudoti savo svajones, planus ir pan.
Pirmas dalykas, kurį padarysiu po pergalės? Ilgai, labai ilgai verksiu. Nes dabar neturiu galimybės ir daugelis iš mūsų neturi galimybės to daryti.
Nes dabar turime sukaupti energiją sukandę dantis ir dirbti. Neturime galimybės dabar išgyventi visų šių traumų. Taigi manau, kad kurį laiką verksiu, o paskui pradėsiu džiaugtis ir gyventi toliau.
– Ar esate laimingas žmogus? Kaip manote, kokia šiandien yra ukrainiečių laimės formulė?
– Esu laiminga, nes manau, kad darau kažką svarbaus. Bent jau tikiu tuo, ką darau, todėl man tai svarbu.
O dėl ukrainiečių laimės formulės... Na, pasauliniu mastu nežinau, bet galiu daryti prielaidą, kad ji slypi tame, jog vienas kitą palaikome. Jūs matėte naujausias nuotraukas iš „Ochmadytės“, tiesa? Tas, kuriose matosi, kaip Kyjvo gyventojai susirinko iškart po raketų atakos prieš ligoninę. Ten buvo tūkstančiai žmonių. Jie valė griuvėsius. Visi ką nors nešė, visi aukojo. Tai labai vienijo. Ir kai matai tokią visuomenės, kurioje kasdien gyveni, reakciją, tai labai palaiko.
Man atrodo, kad būtent ši vienybė šiandien yra visuotinė ukrainiečių laimė.
Šis straipsnis yra vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Svitara“ kuratorės ir direktorės Svitlanos Liakhovets interviu su žymiais ukrainiečiais serijos. Šios iniciatyvos tikslas – supažindinti Lietuvos piliečius su šiuolaikiniais Ukrainos mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir savanoriais. Juk kuo geriau pažįstame vieni kitus, tuo artimesni tampame. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros Lietuvos fondo „Ukreate Hub“ programai.
