Dakota ir pats nustebo, kad labiausiai jį gąsdino ne artilerijos apšaudymai.
Šis buvęs JAV jūrų pėstininkas, kuris atvyko kautis į Rusijos užpultą Ukrainą, tiek kartų griuvo prie sienų, kad apsisaugotų nuo ugnies, jog jo dalinio nariams net įgriso amerikiečio frazė: „Tai normalu“.
Normalu, Dakotos teigimu, nebuvo jo jausta baimė slepiantis ir girdint, kaip rusų atakos sraigtasparniai lygina su žemėmis poziciją, kurioje ką tik buvo jo tankų medžiotojų komanda. „Didesnio nerimo per savo gyvenimą nebuvau jautęs“, – pripažino vyras.
Šiandien Dakota jau namuose, JAV Ohajo valstijoje, o Ukrainoje jis praleido septynias savaites. Jis – tik vienas iš tūkstančių vakariečių savanorių, kurie pasišovė padėti ginti Ukrainą nuo okupantų.
Kaip ir kiti, Dakota su „The Washington Post“ bendravo iškėlęs sąlygą, kad nebus atskleistas tikrasis jo vardas – vyras baiminasi dėl savo, artimųjų ir draugų saugumo.
Legionieriai iš JAV ir kitų šalių leidiniui apibūdino tai, ką tikėjosi išvysti Ukrainoje, ir tai, ką iš tiesų pamatė. Jie prisiminė, kad trūko ginklų ir tiesiog karių, ir dabar nežino, ar grįžti kariauti. Vieni ketina, bet kiti matė, kaip žūva jų draugai, ir yra apsisprendę – gana.
Daug avantiūristų
Daliai savanorių lūžio tašku tapo balandžio pabaiga, kai prie Mykolajivo žuvo 22-ejų buvęs JAV jūrų pėstininkas Willy Josephas Cancelas. Jo žūties aplinkybės iki šiol neaiškios, amerikiečio kūno artimieji dar nėra atgavę.
Aktyvių JAV pajėgų narių Ukrainoje nėra, o prezidento Joe Bideno administracija ragina Amerikos piliečius nevykti kariauti – tiesa, įstatymai taip nepažeidžiami.
Pareigūnai tvirtina, kad karas Ukrainoje sudėtingas ir pavojingas – esą amerikiečiai, norintys padėti Ukrainai, galėtų rasti geresnių būdų.
Ir nors tiksliai neaišku, kiek amerikiečių kovoja Ukrainoje, susidomėjimą galimybe vykti į karą vasario pabaigoje parodė apie 4 tūkst. JAV piliečių. Nemažai jų užsirašė į legionierius, kai apie formuojamą dalinį prabilo Ukrainos prezidentas V.Zelenskis.
Ypač į Ukrainą traukė karo veteranus. Jie jautėsi drąsiau, nes turėjo įgūdžių ir neabejojo galintys juos pritaikyti konflikte, kurį esą galima laikyti gėrio ir blogio kova.
Bet karas pritraukė ir tuos vakariečius karo veteranus, kurie anksčiau niekada nebuvo kovoję mūšio lauke. O jei ir kovoję, tai visiškai kitokiuose konfliktuose, pavyzdžiui, Irake. Ukrainoje karas kitoks – čia kovojama dėl oro erdvės, nepaliauja griaudėti raketos, virš galvų zuja mirtį nešančios skraidyklės.
JAV armijos veteranas Dane'as Milleris karo pradžioje nuvyko į Lenkiją – ne tam, kad vėliau persikeltų į Ukrainą, bet padėti pabėgėlių priėmimo centruose.
Karas pritraukė ir tuos vakariečius karo veteranus, kurie anksčiau niekada nebuvo kovoję mūšio lauke.
Bet vyras taip pat talkino savanorių, norinčių kautis Ukrainoje, tinklams – jis vertino, ar potencialūs rekrūtai „turi kiaušinių stoti prieš masyvią kariuomenę“. D.Millerio teigimu, daug entuziastų buvo tinkamai pasiruošę.
Tačiau esą buvo ir atvejų, kai taip reikalingos patirties buvo mažiau nei noro kone pasipuikuoti, todėl buvęs kariškis patarė keliems veteranams nevykti į Ukrainą.
„Yra daug heroizmo, noro patirti šlovę. Bet aš pažiūrėsiu į tavo kariuomenės dokumentus ir pasakysiu, ar tu pasiruošęs“, – teigė D.Milleris.
Nemažai savanorių metė ginklus
Jau minėtas Dakota ketverius metus tarnavo JAV jūrų pėstininkuose, kur dirbo su prieštankinėmis raketomis. Vyras niekada nedalyvavo kovose, bet kaip kontraktininkas yra praleidęs kažkiek laiko Afganistane.
Kad galėtų kovoti su rusais Ukrainoje, amerikietis nusprendė atidėti studijas koledže, o Kyjive atsidūrė pirmosiomis karo, dėl kurio jis buvo labai pasipiktinęs, dienomis. Ukrainiečiai, Dakotos teigimu, norėjo išgirsti apie „Javelin“ sistemų valdymo gudrybes – tokių sistemų šalis jau tada turėjo tūkstančius.
Dakota ir kiti su juo buvę užsieniečiai savanoriai kovo pradžioje buvo priskirti prie ukrainiečių karių dalinio ir išsiųsti į kautynių vietą – miestą į šiaurės vakarus nuo Kyjivo.
Šiai grupei buvo duota prieštankinių ginklų ir „Javelin“ raketų, pasakojo amerikietis. Bet baterijomis paleidimo sistemoms pasirūpinta nebuvo, o tai reiškė, kad įrangos nebuvo galima panaudoti mūšiuose.
Aplink degė namai, prisiminė Dakota. Jo dalinys susiruošė patruliavimo misijai į mišką, bet netrukus teritoriją padengė artilerijos ugnis – ir ukrainiečiai, ir užsieniečiai išsilakstė. Vieni šoko į apkasus, kiti puolė slėptis pastatuose.
Buvęs jūrų pėstininkas specialiai sulaužė savo automatinį šautuvą akmeniu, kad namuose galėtų pasakoti apie nuožmų mūšį.
Viename name dar stovėjo papuošta kalėdinė eglutė. Dalis Rusijos pajėgų, mūšiui įsibėgėjus, atsitraukė, bet paliko sužeistą saviškį karį, kuris visą naktį kaukė iš skausmo, pasakojo Dakota.
Amerikiečio teigimu, po antrosios tokios nakties aštuoni iš 20 užsieniečių savanorių pasitraukė iš fronto. Tarp jų buvo dar vienas buvęs jūrų pėstininkas, kuris specialiai sulaužė savo automatinį šautuvą akmeniu, kad namuose galėtų pasakoti apie nuožmų mūšį. Dar vienas vyras apsimetė, kad buvo sužeistas.
Pats Dakota kur kas ilgiau kovojo visame Kyjivo regione, o vėliau buvo išsiųstas į pietus, kur mokė kitus karius naudoti „Javelin“. Per vieną misiją jis susprogdino Rusijos tanką su keturiais kariais, kurie buvo užsilipę ant bokštelio parūkyti.
Už pusvalandžio į ukrainiečių ir savanorių pozicijas smogė rusų artilerija, tad tamsoje teko trauktis.
Maždaug po savaitės Dakota pradėjo karščiuoti ir bijoti lipti į mašinas – nustatyta, kad vyras patyrė smegenų traumą. Balandžio pabaigoje Dakota išvyko į JAV, kur toliau gydosi.
Gyvenimas namuose nuobodus
Kiti savanoriai pasakojo apie kitokio pobūdžio nusivylimą. Vokietijos kariuomenės veteranas Pascalis veikė vienoje komandoje su balandžio pabaigoje žuvusiu amerikiečiu W.J.Cancelu ir prisimena, kad problemos prasidėjo jau pirmojoje misijoje.
Kariai įtarė, kad jų dviejų krypčių radijo stotelių klausosi Rusijos pajėgos. Be to, trūko baterijų, todėl teko kliautis nesaugiais telefonais ir „WhatsApp“. Netrukus po to, kai žinutėmis buvo suderintas planas, kariams smogė rusų artilerija.
Savanoriai teigė, kad jiems per daugelį misijų trūko informacijos apie tai, kur jie – ir rusai – yra, teigė Pascalis.
Tą dieną, kai žuvo W.J.Cancelas, užsieniečiai buvo apšaudyti iš pozicijų, kur, kaip jie manė, buvo ukrainiečiai. Du savanoriai nusprendė pasižvalgyti, bet taip ir negrįžo, o likusius komandos narius netrukus apšaudė Rusijos pajėgos.
Vienas užsienietis žuvo iškart, o W.J.Cancelas buvo sunkiai sužeistas. Kiti dar bandė sustabdyti kraujavimą, bet nesėkmingai. Abiejų aukų kūnus teko palikti traukiantis.
Tai buvo paskutinė Pascalio misija Ukrainoje – jis netrukus kirto sieną su Lenkija. D.Milleris su vokiečiu susitiko viename bare Varšuvoje ir iškart pamatė, koks vyras sukrėstas.
„Nuo pat pradžių mes neturėjome jokių šansų. Vis klausinėju savęs, kodėl aš išsigelbėjau, o kiti – ne“, – tvirtino Pascalis.
Dar vienas iš JAV atvykęs savanoris – Ukrainoje gimęs Amerikos pilietis. Vyras, slapyvardžiu „Texas“, „The Washington Post“ teigė, kaip karo pradžioje pamatė niokojamą savo gimtąjį miestą ir po dviejų dienų išskrido į Ukrainą.
Pascalis: nuo pat pradžių mes neturėjome jokių šansų. Vis klausinėju savęs, kodėl aš išsigelbėjau, o kiti – ne.
„Texas“, kuris gegužę jau buvo grįžęs į namus Hiustone, niekada netarnavo kariuomenėje. Jis dirba biure.
Bet vyras sakė greitai išmokęs, kaip elgtis mūšyje – kaip rengti pasalas ir išvengti rusų stebėjimo dronų. „Texas“ veikė Pietų Ukrainoje, prie Mykolajivo, kur medžiojo Rusijos tankus.
Gyvenimas namuose, anot „Texas“, stokoja tikslo, džiugesio. Vyras paniręs į skyrybų procesą ir kiekvieną kartą apsidžiaugia, kai gauna žinučių iš Ukrainoje vis dar esančių draugų, kurie vis pasipasakoja apie sėkmingas rusų tankų medžiokles.
„Aš dabar labiau atsipalaidavęs ir nestresuoju dėl smulkmenų kaip anksčiau. Bet kažko trūksta. Kai iš arti pamatai gyvenimo ir mirties kontrastą, o tada sugrįžti į taiką, viskas atrodo nebe taip reikšminga“, – mano vyras.