Iš traukinio neskubėdama pradeda lipti minia. Vyrai, moterys, vaikai, seneliai. Apie tūkstančio žmonių masė neskubėdama šoninėmis gatvelėmis pajuda Austrijos sienos link. Migruoja tartum paukščiai. Dideliu būriu, tačiau tvarkingai ir tiksliai. Tartum juos vestų nematoma ranka.
Seniau kaskart patekus tarp migrantų apimdavo koks nors jausmas. Gailėdavausi šeimų, jaudinausi dėl vaikų, pykdavau, buvau už, buvau prieš... O šiandien einu visiškai tuščias. Be jokių emocijų. Jau viską žinau – ką jie sakys, iš kokios šalies, kaip jiems blogai... Žinau, kiek iš tų istorijų yra tikros. Bent jau didžioji dalis po pirmų klausimų sutrinka ir pradeda kalbėti visai kitaip. Tiesiog jau per daug kartų girdėjau tas pačias istorijas.
Neabejoju, kad dalis šių istorijų yra tikros. Tačiau didžioji dalis – blefas. Čia kaip su elgetomis. Duodi pinigų tol, kol nesupranti, kad tai tiesiog jų profesija ir normalus kasdienis darbas. Ir net jeigu tarp jų pasitaiko tokių, kuriems tikrai reikia pagalbos, tu jau nebetiki.
Štai ir dabar juda nevienalytė masė. Kalbuosi. Ne mano darbas tikrinti jų istorijas. O ir nesugebėčiau turbūt. Tačiau aš šiais žmonėmis jau tiesiog nebepasitikiu. Nes kaskart kalbantis paaiškėja, kad bandoma ką nors sutirštinti, pameluoti ar apskritai apgauti.
Einu be jokios išraiškos veide ir tiesiog dirbu savo darbą – fotografuoju. Prie manęs prisigretina Mustafa. Žinoma, iš Sirijos. Žinoma, tikrasis karo pabėgėlis.
Štai ir dabar. Einu be jokios išraiškos veide ir tiesiog dirbu savo darbą – fotografuoju. Prie manęs prisigretina Mustafa. Žinoma, iš Sirijos. Žinoma, tikrasis karo pabėgėlis. Gal... Nežinau. Nebetikiu, bet ir nesiginčiju.
Mustafa liepia nustoti man fotografuoti. „Ir kodėl gi aš tai turėčiau daryti?“ – klausiu jo. „Nes žmonėms nelaimė, jie bėga nuo karo, visi vos gyvi“. „Ar tikrai jau čia visi bėga nuo karo?“.
Jaunas vaikinas nustebęs pasižiūri į mane – kaip čia kažkas suabejojo. Pakartoju dar kartą klausimą: „Ar tikrai visi čia esantys yra karo vejami pabėgėliai iš Sirijos?“. Atrodo, kad Mustafa nesitikėjo tokios pokalbio eigos. O taip dar nutiks ne kartą mums besišnekant.
„Na, gal ir yra apsimetėlių iš Afganistano ir kitur...“ O tai kiek tada tikrųjų pabėgėlių? Bent pusė bus iš visos minios? „Nea... – nutęsia Mustafa, – gal koks trečdalis ar dar mažiau...“ Tai ar tikrai jūs visi tokie vargšai ir tokios didelės bėdos jums? „Taip, taip... čia daug visokių apsimetėlių, ISIS ir ko tik nori.“ O iš kur žinai, kad jie iš ISIS? „Patys man papasakojo...“
Nežinau, kiek galima tikėti tokiomis istorijomis... Įsivaizduoju: teroristai bando patekti į Europą ir visiems aplink sutiktiems pasakoja, kad jie teroristai. Man tai labiau panašu į pasakas. Kaip ir apie karą provincijoje, kur jis nevyksta. Tačiau neverksi – neturėsi.
Per tas tris savaites negirdėjau nė vieno, kuris pasakytų, kad kaip gerai, kad taip priimate, vežate nemokamu transportu, duodate stogą virš galvos, maisto ir dar pagydote, jeigu nutinka bėda. Ne. Vien pykčiai, nusiskundimai, nepasitenkinimas ir reikalavimai.
Klausiu Mustafos, kaip jis iki čia atkeliavo. Kiek laiko jam truko tai? Vaikinas pasakoja apie savo labai pavojingą kelionę. Kaip jis kenčia, kiek daug eina, kad miega kaip gyvuliai... Sakau: palauk, palauk... Bet juk nelegaliai kirtus Europos Sąjungos sieną Graikijos salose jums įkurtos net kelios stovyklos, kelte miegate taip pat kaip ir visi keleiviai, važiuojate autobusu iki Makedonijos sienos, tada sodinami į autobusus, traukinius ir nemokamai vežami per šalis. Kiekvienoje šalyje yra kelios stovyklos, maistas, stogas, drabužiai, medikamentai... Tai kur jūs miegate kaip gyvuliai ir kenčiate?
Mustafa gauna antrą smūgį į paširdžius. Suprantu, kad būsiu bene pirmasis suabejojęs jo žodžiais ir neparodęs gailesčio.
Mustafa gauna antrą smūgį į paširdžius. Suprantu, kad būsiu bene pirmasis suabejojęs jo žodžiais ir neparodęs gailesčio. „Bet iš kur tu tiek žinai?“
Tai kaip dėl to kentėjimo? „Na, čia dabar geriau“, bet vis tiek trūksta vietos, niekas neinformuoja, veža autobusais ir t. t. Mes norim geresnio gyvenimo.
Tik dabar supratau, kad per visą kelionę girdžiu vien tik neigiamas emocijas ir nusiskundimus. Nežinau, gal tikrieji pabėgėliai kukliai tyli ir jie yra tie, kurie traukiniui nuvažiuojant sako „Thank you“, o ne „fuck you“. Gal jie nepuola bendrauti ir tiesiog žiūri, kur juos srovė nuneš.
Čia irgi yra rizikos suklysti. Kalbamės tik su tais, kurie moka angliškai. Natūralu, kad jie yra aukštesnio išsilavinimo ir perteikia vien tik savo poziciją. Galbūt jie migruoja visai dėl kitų priežasčių, nei, tarkime, kaimuose gyvenančios šeimos. Tad subjektyvumo faktorius visuomet išlieka.
Staiga Mustafa nusprendžia kontratakuoti. „Ką tu manai apie islamą?“ ir kitu klausimu atskleidžia, kodėl klausia – „Kodėl jūs nekenčiate musulmonų?“. Bando mane supainioti, tačiau nepavyksta. „Man nesvarbu, kokios religijos yra žmogus. Man svarbu – jis geras ar blogas. O pats prie kurių save priskirtum?“. Manau, jis jau pradėjo gailėtis, kad su manimi užvedė kalbą. Tačiau nepasidavė ir tęsė toliau.
„Kodėl tu nenori, kad musulmonai gyventų šalia tavęs?“, nors nei apie religiją, nei apie gyvenimą šalia ar kitur iki tol nebuvau užsiminęs nė karto. Aš jam vėl rėžiu, kad man tas pats, kokia kieno religija. Svarbu, kad žmogus ateitų su taika ir gerbtų mano kultūrą.
Keisčiausia tai, kad kalbėdamas su juo apie tikėjimą apsidairiau ir nepamačiau nė vieno besimeldžiančio. Ir supratau, kad paskutinį islamo išpažinėją mačiau už tūkstančių kilometrų – Izmire.
Kažkaip neskaniai rutuliojasi pokalbis. Keisčiausia tai, kad kalbėdamas su juo apie tikėjimą apsidairiau ir nepamačiau nė vieno besimeldžiančio.
Ir supratau, kad paskutinį islamo išpažinėją mačiau už tūkstančių kilometrų – Izmire.
Šiandien supratau, kad negalima niekaip vertinti visos minios. Netgi šiandien prieš palikdami Hegješalomą sutikome dar vieną traukinį su šimtais pabėgėlių ir migrantų. Ir pagaliau išgirdau žodžius kalba, kurią visą mūsų kelionę slapta tikėjausi išgirsti iš pabėgėlių. Man fotografuojant vienas jaunas vaikinas pradėjo šaukti „Snymai zdes!“ („Fotografuok čia!“). Užkalbinu. Pasirodo tai puikiai rusų kalbą mokantis „siras“. Atrodo, kad kitokios tautybės čia nebeliko...
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
