Vyriausiasis kapinių prižiūrėtojas Ashrafas Zaheras (48 m.) stabtelėjo ir apžvelgė laidotuves – dar vienas darbas atliktas. Tačiau jis stoviniavo neilgai – jo dukra ruošėsi vestuvėms. Šimtai kaimynų, kurie, kaip ir jis, gyvena šiose kapinėse, rinkosi prie jo namų, esančių už kelių mauzoliejų.
Šventės metu vyrai ir vaikinai tradicinį šokį su kardais papildė naujais breiko judesiais. Moterys vaišino svečius šventiniu kuskusu.
Ant ilgų stalų jie buvo išdėlioję daiktus, kuriuos nuotaka parsineš į naujus namus – jų gausa ir spalvos buvo ryškus kontrastas asketiškiems akmeniniams šimtmečių senumo kapams, tarp kurių mergina užaugo: puodai ir lėkštės, pūkuota raudona rankinė, čiužinys, atrodo, parinktas būtent vestuvių nakčiai. Ant balto nėriniuoto jo užvalkalo tupėjo minkšta pliušinė panda.
Nuo tada, kai VII amžiuje Kairą užkariavo arabai, miesto gyventojai savo mirusiuosius laidodavo po virš istorinio miesto centro stūksančiomis Mokatamo uolomis – čia marmuru dengtuose kapuose poilsio atgulė politikai, poetai, didvyriai ir kilmingieji.
XX amžiaus viduryje Mirusiųjų miestas jau buvo tapęs namais ir gyviesiems: čia apsigyveno kapų prižiūrėtojai, duobkasiai ir jų šeimos, taip pat dešimtis tūkstančių skurdžių kairiečių, radusių prieglobstį didžiuosiuose mauzoliejuose ir tarp jų.
Netrukus viso to nebeliks.
