Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Separatistų kankinimus ištvėręs dvasininkas Valentinas Seroveckis žuvo per automobilio avariją

Ukrainoje žuvo žinomas kapelionas Valentinas Seroveckis, kuris prieš kelerius metus pateko į Luhansko separatistų nelaisvę, ištvėrė kankinimus ir marinimą badu. 15min siūlo prisiminti nepaprastą ir sudėtingą dvasininko istoriją.
Tėvas Valentinas
Tėvas Valentinas / Dovydo Pancerovo nuotr.

Nelaimė nutiko pirmadienio naktį, apie 3 val., Kijevo apskrityje esančiame Fastivo mieste.

Ukrainos policija pranešė, kad tąnakt 48 metų V.Seroveckis pats vairavo visureigį „Mitsubishi Pajero“.

Pirminiais duomenimis, dvasininkas važiavo dideliu greičiu, nesuvaldė automobilio ir rėžėsi į pakelėje stovintį sunkvežimį „Volvo“.

Jis mirė nuo sužeidimų.

Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žmogaus žūties kelyje, nesilaikant saugaus eismo taisyklių.

Kijevo patriarchato stačiatikių dvasininkas V.Seroveckis turėjo žmoną ir penkis vaikus. Jis buvo Ukrainos savanorių armijos 8-ojo atskirojo bataliono „Aratta“ kapelionas.

2014 metų spalį 15min pasakojo apie dramatišką V.Seroveckio gyvenimo istoriją. Per Maidano revoliuciją jis pakeitė tikėjimą, kad galėtų būti su revoliucionieriais, o prasidėjus karui iškeliavo į frontą. Šventikas pateko į Luhansko separatistų nelaisvę, buvo žiauriai kankinamas, marinamas badu, jį bandė parduoti Rusijos armijai.

„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis su savanorių batalionu „Aratta“
„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis su savanorių batalionu „Aratta“

Dėl Maidano pakeitė tikėjimą

Tėvas Valentinas buvo baptistų dvasininkas, kai Ukrainos sostinėje Kijeve prasidėjo revoliucija. Jis norėjo prisijungti prie Maidano, tačiau bažnyčia tai uždraudė. Tėvas Valentinas pakeitė tikėjimą ir prisijungė prie Kijevo patriarchato, kuris leido padėti sukilėliams.

Maidane šventiko pareiga buvo išlydėti mirštančius kovotojus ir nuraminti sužeistuosius.

„Darbo buvo netgi tada, kai Maidanas pasiekė pergalę. Iš užsienio grįždavo sužeistieji, jiems reikėjo pagalbos, reikėjo tiesiog pasikalbėti ir nuraminti. Buvo ir tokių, kurie nuo sužeidimų mirė jau po pergalės. Visus juos reikėjo garbingai palaidoti“, – 15min pasakojo dvasininkas.

Tėvas Valentinas buvo baptistų dvasininkas, kai Kijeve prasidėjo revoliucija. Jis norėjo prisijungti prie Maidano, tačiau bažnyčia uždraudė. Šventikas pakeitė tikėjimą ir prisijungė prie Kijevo patriarchato, kuris leido padėti sukilėliams.

Jis teigia, kad būtent po sukilėlių pergalės prasidėjo didžiausi išbandymai.

„Buvo pavasaris. Politikai, kurie kalbėjo nuo Maidano scenos ir buvo tikri lyderiai, gavo valdžią, postus ir jiems maidancai tapo nebereikalingi. Jie vis kažko reikalavo, mitingavo, o politikams reikėjo ramybės“, – kalbėjo tėvas Valentinas.

Tada net Kijevo patriarchatas paragino dvasininkus pasitraukti iš Maidano. Sielovadininkams buvo daromas spaudimas, kad paliktų protestuotojų palapines.

„Tokio oficialaus pasakymo iš cerkvės nebuvo, bet jie sakė, kad reikia pasitraukti iš Maidano. Aš negaliu teigti, bet manau, kad politikai padarė spaudimą cerkvei ir buvo susitarta“, – kalbėjo tėvas Valentinas.

Tada ir prasidėjo didžiausi tėvo Valentino išbandymai.

Jautėsi aukojami

Pavasarį Maidanas pasiekė galutinę pergalę. Tuo metu Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai okupavo Krymo pusiasalį. Praėjo kelios savaitės ir rytinės Ukrainos miestus užgulė prokremliški separatistai ir Kremliaus samdiniai.

„Dauguma Ukrainos savanorių batalionų buvo sudaryti iš Maidano kovotojų. Jie buvo labai motyvuoti, patyrę, patriotiški“, – pasakojo tėvas Valentinas.

Pavyzdžiui, daug Maidano žmonių pateko į „Azov“, „Aidar“, „Donbas“ ir kitus savanorių batalionus, kurie kovėsi rytinėje Ukrainoje. Šitie daliniai neturėjo ginklų ir reikiamos įrangos. Tėvas Valentinas pasakojo, kad „Aidar“ batalione buvo tik po vieną automatą trims kariams, šarvines liemenes turėjo tik kas penktas kovotojas, šalmai buvo seni ir pagaminti iš plieno.

Dvasininkas teigė, kad labai daug buvusių Maidano protestuotojų žuvo mūšio lauke.

„Buvo tokių faktų, kad iš Maidano kovotojų sudaryti būriai įsikurdavo prie pat fronto, bet ne miškuose ar miestuose, o plyname lauke. Vadai išskleisdavo dalinį ir dingdavo, o tada Rusijos artilerija juos nušluodavo. Išlikę gyvi grįždavo čia, į Maidaną, ir nuo scenos pasakodavo, kad karo vadai bando juos išžudyti“, – pasakojo šventikas.

Tėvas Valentinas norėjo savo akimis pamatyti karą ir palaikyti buvusius Maidano kovotojus. Todėl pradėjo organizuoti popų misijas į frontą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ukrainos ultranacionalistų savanorių pulko „Azov“ karių rungtynės
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Azov“ savanoriai

Kritikavo Maskvos patriarchatą

Pirmą kartą į rytinę Ukrainą jis nuvažiavo gegužės mėnesį. Tada šventiką pribloškė, kaip karo zonoje elgiamasi su žuvusiais kariais.

„Jie buvo laidojami prie pakelės medžių. Buldozeriu išrausdavo duobę ir sumesdavo visus į broliškus kapus. Tai darydavo vietiniai gyventojai, dvasininkų buvo nedaug, todėl niekas su mirusiais neatsisveikindavo“, – pasakojo tėvas Valentinas.

Jis pradėjo važinėti po rytinės Ukrainos cerkves ir raginti dvasininkus padėti kariams: „Maskvos patriarchato dvasininkų vis klausdavau, kodėl jie viešai neatsiriboja nuo to, kas vyksta“.

Į tokias keliones po karo zoną tėvas Valentinas leisdavosi su žurnalistais ir savanoriais – norėjo, kad reporteriai patys viską užfiksuotų ir papasakotų apie karą Ukrainos gyventojams.

Per vieną tokią išvyką dvasininkas ir jo bendražygiai pateko į separatistų rankas.

Pasiklydo Luhansko srityje

„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis
„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis

Tai nutiko birželio 19 dieną. Tėvas Valentinas kartu su vienu žurnalistu iš Kijevo ir dviem savanoriais vyko iš Dniepro miesto (buvęs Dnepropetrovskas) į Luhansko sritį, tačiau pasiklydo bandydami aplenkti teroristų valdomą Donecką.

„Mes sustojome prie ukrainiečių blokposto. Ten budėjo jauni kareiviai. Buvo linksmi, atsipalaidavę, matyt, nelabai patyrę. Jiems buvo labai įdomus pikapas, kuriuo mes važiavome, norėjo nusifotografuoti šalia“, – pasakojo tėvas Valentinas.

Atsipalaidavę Ukrainos kariai neįspėjo dvasininko komandos, kad kelias, kuriuo jie nuvažiavo, yra kontroliuojamas separatistų.

„Mes pravažiavome kelis blokpostus. Nepastebėjome nieko įtartino. Tie žmonės neturėjo Georgijaus juostelių ir Rusijos vėliavų, atrodė taip pat kaip Ukrainos kariuomenė. Net nesupratome, kad važiuojame priešų teritorija“, – kalbėjo dvasininkas.

Viskas paaiškėjo tik tada, kai tėvo Valentino grupė privažiavo trečiąjį blokpostą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jau buvo privažiavę separatistų kontroliuojamą Luhanską.

„Netyčia pamačiau, kad prie vieno kareivio diržo buvo prikabinta Georgijaus juostelė. Tik tada supratau, kaip kvailai mes pasielgėme, – kalbėjo tėvas Valentinas. – Aš iškart pradėjau aiškinti, kad esame dvasininkai, kad norime pasikalbėti su kariais ir vežame humanitarinę pagalbą. Kažkaip mums pavyko išsisukti ir jie mus paleido. Supratome, kad negalime važiuoti atgal ir reikia vengti kitų blokpostų.“

Ukrainos rėmėjai visaip bandė vengti separatistų, tačiau vis tiek atkreipė dėmesį.

„Važiavome miškais ir šunkeliais, sugebėjome aplenkti kokius dešimt blokpostų, bet mes nežinojome, kad nuo 21 val. Luhanske yra įvesta komendanto valanda, todėl mūsų automobilį galiausiai pastebėjo ir sustabdė“, – pasakojo dvasininkas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Ginkluoti prorusiški separatistai Slovjanske
AFP/„Scanpix“ nuotr./Separatistų blokpostas

Bagažinėje – pagalba kariams

Kalbėdamas tėvas Valentinas rankose spaudė medinį kryžių ir maldaknygę, tačiau mano žvilgsnis krypo į gilias žaizdas plaštakose. Dabar jau gyjančias žaizdas paliko kankintojų cigaretės.

„Kai jie patikrino mūsų pasus ir pamatė, kad esame iš Kijevo, tai jiems net išsprūdo toks emocingas: oho! Jūs neįsivaizduojate, kokie buvo jų veidai, kai maldaknygėje rado mano nuotraukų su Petro Porošenka, Vitalijumi Klyčko, Maidano kovotojais, – šypsojosi tėvas Valentinas ir lyg teisindamasis paaiškino: – Iš kur aš galėjau žinoti, kad mes pateksime pas juos!“

Jūs neįsivaizduojate, kokie buvo jų veidai, kai maldaknygėje rado mano nuotraukų su Petro Porošenka, Vitalijumi Klyčko, Maidano kovotojais, – šypsojosi tėvas Valentinas.

Dar daugiau – prabangus pikapas, kuriuo važiavo dvasininko grupė, buvo paimtas iš nuverstojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus administracijos darbuotojų. Tėvui Valentinui automobilį atidavė būsimasis gynybos ministras Valerijus Heletėjus, kuris net ir pinigais rėmė dvasininko misiją.

„Blogiausia buvo tada, kai jie atidarė bagažinę. Ten buvo paketų, ant kurių buvo užrašyta „Aidar“. Tuose paketuose buvo ukrainietiškos uniformos, šarvinės liemenės, kareiviškos kojinės. Tada jau supratome, kad nebeišsisuksime“, – vis dar šypsodamasis pasakojo dvasininkas.

Bandė parduoti rusams

Sulaikytieji buvo nuvežti į kažkokią vietovę šalia Luhansko. Juos apklausė separatistų vadas, kurį vadino Batia. Šitas vyras, kalbėjęs su ukrainietišku akcentu, buvo pats nuožmiausias tardytojas.

„Mums surišo rankas, uždėjo maišus ant galvos ir mušė be sustojimo maždaug pusantros paros. Spardė, daužė rankomis, tyčiojosi visaip, spjaudė. Aš nemačiau, kas tai darė. Jie nuolat klausinėjo, kokia yra mano užduotis, kam aš tarnauju, ko siekiu. Atsakydavau, kad tarnauju Dievui“, – pasakojo tėvas Valentinas.

Jis sakė, kad visą laiką praleido su maišu ant galvos, todėl greitai prarado laiko nuojautą. Spėja, kad tame kaime praleido kelias paras, o tada buvo išvežtas į Rusiją.

„Teigti negaliu, bet aš girdėjau, kad kalbėjo Ukrainos pasieniečiai. Tai nieko neįprasto, nes aplink Luhanską ir Donecką visi pareigūnai buvo labiau rusai, nei ukrainiečiai. Tereikia gerą sumą pasiūlyti. O paskui, po poros valandų, visi jau pradėjo kalbėti švaria rusų kalba“, – pasakojo dvasininkas.

Mus nuvežė į kažkokį tvartą, kuris buvo, kaip supratau, Ukrainos pasienyje, – kalbėjo tėvas Valentinas. – Ten praleidome aštuonias paras. Pirmąją dieną jie davė sudžiūvusios duonos riekę ir saldaus vandens, o tada aštuonias paras marino badu. Vandens kartais atnešdavo.

Jis spėjo, kad separatistai bandė parduoti įkaitus rusams, tačiau šie pasakė, kad belaisviai yra beverčiai ir liepė vežti atgal į Ukrainą.

„Tada mus nuvežė į kažkokį tvartą, kuris buvo, kaip supratau, Ukrainos pasienyje, – kalbėjo tėvas Valentinas. – Ten praleidome aštuonias paras. Pirmąją dieną jie davė sudžiūvusios duonos riekę ir saldaus vandens, o tada aštuonias paras marino badu. Vandens kartais atnešdavo.“

Nuo sulaikymo praėjo maždaug dešimt parų, kai tėvą Valentiną pagrobėjai atvežė į buvusį Luhansko miesto administracijos pastatą, kuriame separatistai įsikūrė kalėjimą.

Prisiminė svylančios mėsos kvapą

Dvasininkas buvo įmestas į požemius, kuriuose separatistai kalino dar kelias dešimtis Ukrainos piliečių: savanorių, profesionalių karių, provakarietiškų partijų politikų, žurnalistų, dvasininkų.

„Jie mušdavo mus kiekvieną dieną. Vakarais prižiūrėtojai prisigerdavo, nusileisdavo į rūsį, išsivesdavo belaisvius ir be gailesčio daužydavo. Matyt, jie taip išsiliedavo. Išgyvendavo ne visi.

Mane, pavyzdžiui, mušė už kiekvieną pergalę, kurią pasiekdavo savanorių batalionai, sudaryti iš Maidano kovotojų. Jie žinojo, kad aš esu Maidano dvasininkas, žinojo, kad palaikau Ukrainą, todėl ant manęs liedavo pyktį. Jie sakydavo: karas yra karas, pralaimėjimai yra normalus dalykas, bet kodėl jūsiškiai žudo mūsų moteris, vaikus, šeimas, kuo jie nusikalto, juk mes tik giname save“, – pasakojo dvasininkas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ginkluoti prorusiški separatistai Luhanske
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Separatistai Luhanske

Tėvas Valentinas sakė, kad stiprybės jam suteikė kitų žmonių kančios – suprato, kad jo skausmas yra palyginti mažas.

Pavyzdžiui, Krymo totorių bendruomenės lyderė Gaide, kuri ir dabar yra kalinama Luhanske, kiekvieną dieną būdavo prievartaujama kalinių akivaizdoje.

„Dieną ir naktį girdėjau klykiančius iš skausmo vaikus, prievartaujamas moteris, paauglius. Realiai, jie nieko nepadarė, tik buvo už Ukrainą“, – pasakojo tėvas Valentinas.

Į laisvę – su taksi

Luhansko požemiuose jis praleido beveik du mėnesius. Smarkiai sulyso, kūną nusėjo žaizdos, jis išseko, todėl separatistams atsibodo mušti. Kartą viskas pasikeitė.

Luhansko požemiuose jis praleido beveik du mėnesius. Smarkiai sulyso, kūną nusėjo žaizdos, jis išseko, todėl separatistams atsibodo mušti. Rugsėjo 20 dieną į kamerą atėjo kalėjimo vadas ir pasakė, kad dvasininkas bus paleistas.

Rugsėjo 20 dieną į kamerą atėjo kalėjimo vadas ir pasakė, kad dvasininkas bus paleistas.

„Aš nieko nesupratau. Nežinojau, kas įvyko. Jie man davė 400 grivinų ir kažkokį popierių, kad mane reikia be patikrinimo praleisti pro visus separatistų blokpostus. Pasakė, kad mano automobilio ir kitų daiktų negrąžins.

Norėjau sėsti į autobusą ir važiuoti į Kijevą. Tačiau valiuta taip nuvertėjo, kad net iki Charkovo bilietas kainavo apie 600 grivinų. Nežinojau, ką daryti, buvau labai sutrikęs“, – kalbėjo tėvas Valentinas.

Išmestas į teroristinio Luhansko gatvę susistabdė taksistą, kuris už 50 grivinų nuvežė iki pirmo Ukrainos karių kontroliuojamo blokposto.

Išgelbėjo musulmonas

Vėliau paaiškėjo, kad tėvą Valentiną išgelbėjo bičiulis musulmonas Šalimas Melomedovičius. Tuos kelis mėnesius jis nesiliovė ieškoti informacijos apie dvasininką. Net tada, kai teroristams parsidavęs žurnalistas iš Kijevo internete paskelbė, kad tėvas Valentinas yra nužudytas.

Kai Šalimas sužinojo, kad dvasininkas yra kalinamas Luhansko požemiuose, per savo verslo partnerius pasiūlė išpirką ir susitarė su separatistais.

Kokia gyvybės kaina? Tėvas Valentinas sako, kad nežino ir to neklausė.

„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis ir buvęs „Pravyj Sektor“ lyderis Dmytro Jarošas
„Facebook“ nuotr./Tėvas Valentinas Seroveckis ir buvęs „Pravyj Sektor“ lyderis Dmytro Jarošas

„Tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, yra antrasis Stalingradas. Jei Vakaruose kam nors kyla abejonių, kad tai yra tikras, negailestingas karas, tai jie savo akimis turėtų viską pamatyti.

Žmonės ten miršta badu, nuo ligų, nuo infekcijų ir sužeidimų, kuriuos galima išgydyti turint paprastą vaistinėlę. Gatvėmis šliaužioja ir miršta. Ten trūksta net plastikinių butelių. Artėja žiema ir paprastas plastikinis butelis dabar gali išgelbėti daug gyvybių, nes juo galima padalinti vandenį ištroškusiems.

Lietuva ir visa Vakarų Europa turi žinoti, kad humanitarinė pagalba dabar yra labai svarbus reikalas. Kiekvieno žmogaus auka, kad ir tokia maža kaip plastikinis butelis, dabar gali išgelbėti šimtus gyvybių. Padėkite mums“, – tada kalbėjo tėvas Valentinas.

Atsisveikinome ir dvasininkas išvyko susitikti su savo išgelbėtoju Šalimu. Planavo su juo išgerti arbatos, o tada vykti į „Aidar“ bataliono štabą, kur planuodavo humanitarinės pagalbos vežimą į frontą.

TAIP PAT SKAITYKITE: 15min pasakojimų ciklą „Marjinkos taika“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?