Gegužės 7-ąją, sekmadienį, dėl prezidento posto susigrums E.Macronas ir kraštutinių dešiniųjų vėliavnešė M.Le Pen. Beveik neabejotinai nugalės pirmasis – įvertinus visas aplinkybes galima teigti, kad radikalės pergalė būtų tikras stebuklas.
Kokios pirmojo rinkimų turo pamokos? „Politico“ jų pateikia šešias.
Permainos ir atsinaujinimas
Būsimuoju Prancūzijos prezidentu greičiausiai bus išrinktas žmogus, kuris prieš trejus metus dviračiu važinėjosi paplūdimyje, kai buvo paklaustas, ar nenorėtų pasukti į politiką.
Rinkimų favoritas dabar – E.Macronas. Už jį balsuoti paragino ir trečias likęs konservatorius Francois Fillonas, ir socialistas Benoit Hamonas, kuris pareiškė: „Nebūtų nieko blogiau kaip balsuoti už kraštutinę dešinę.“
E.Macronas gegužės 7 dieną turėtų surinkti ne mažiau kaip 60 proc. balsų. O tai reiškia, kad būsimuoju Prancūzijos prezidentu greičiausiai bus išrinktas žmogus, kuris prieš trejus metus dviračiu važinėjosi paplūdimyje, kai buvo paklaustas, ar nenorėtų pasukti į politiką.
Žmogus, kuris dirbdamas Francois Hollande'o vyriausybėje buvo kritikuojamas pačių socialistų ir kuris vos prieš metus nuo nulio užkūrė niekam šalyje nežinomą politinį judėjimą „En Marche!“
Akivaizdu, kad prancūzai taip pat pasirinko kandidatą, kuris džiaugiasi Europos Sąjunga (ES) ir žada ją reformuoti, o svarbiausia – per kampanijos renginius kartojo, kad ES Prancūzijai yra ne problema, o sprendimas.
Žinoma, E.Macronui padėjo F.Filloną apsupę skandalai ir bejėgiškas B.Hamono pasirodymas. Tačiau sekmadienis taip pat tapo optimizmo pergale prieš pesimizmą.
Populizmas sumuštas, bet dar gyvas
M.Le Pen reitingai dar vasario pradžioje siekė 28 proc. ir buvo didžiausi tarp visų kandidatų, tačiau netrukus ėmė leistis – analitikų teigimu, jos kampanijai trūko gyvybės. Sekmadienį už politikę balsavo 21,43 proc. rinkėjų.
Bet jei prie tokio skaičiaus pridėtume 19 proc. rinkėjų, kurie balsavo už radikalų kairįjį Jeaną-Lucą Melenchoną, žvelgtume į faktą, kad populistus parėmė daugiau nei 40 proc. balsavusių prancūzų. Kartu su paraščių kandidatais – net 49 proc.
Nepanašu, kad prezidento rinkimai sumažins susiskaldymą tarp globalizaciją ir europinę integraciją priimančios Prancūzijos bei šalies dalies, kuri kaltina atvirą ekonomiką dėl savo negandų. Tad E.Macronui reikės veikti greitai.
Prasideda parlamento rinkimų kampanija
Prancūzijos šiemet laukia ir kiti svarbūs rinkimai – į parlamentą. Balsavimas vyks birželį, ir nors E.Macronas jau be penkių minučių prezidentas, jam labai svarbu užsitikrinti daugumą Nacionalinėje asamblėjoje. Priešingu atveju jis jau greitai taptų tik simboliniu prezidentu.
E.Macronui reiks vykdyti savo pažadus, kad parlamente bus daugiau „naujų veidų ir naujų talentų“, kad „En Marche“ iškels po vienodą skaičių vyrų ir moterų.
Oficiali socialistų ir respublikonų parama prieš antrąjį turą toli gražu nereiškia, kad šios partijos E.Macroną ir jo „En Marche!“ rems prieš parlamento rinkimus. Tad centristui dabar reikia surasti 577 kandidatus, kurie dalyvautų birželio balsavime.
Pats E.Macronas jau sekmadienio vakarą pabrėžė iškart pradėsiantis burti komandą. Tiesa, jis tikisi socialistų ir centro dešiniųjų pagalbos.
E.Macronui reiks vykdyti savo pažadus, kad parlamente bus daugiau „naujų veidų ir naujų talentų“, kad „En Marche“ iškels po vienodą skaičių vyrų ir moterų.
Dešinieji – be lyderio
F.Fillonas ir taip netikėtai laimėjo respublikonų pirminius rinkimus, o tada dar ir nesėkmingai pasirodė kampanijoje prieš balandžio 23 dienos balsavimą. Kai ėmė trukdyti skandalas dėl žmonos įdarbinimo, nors ji nedirbo, F.Fillonas pradėjo daug kalbėti apie socialinę politiką, o tai nubaidė nuosaikesnius rinkėjus.
Respublikonų partija dabar neturi lyderio ir mažiausiai kelias savaites viduje ginčysis, kas juo turėtų tapti.
Pasislėpęs šešėlyje laukia buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy – jis tikisi išnaudoti rinkėjų, kurie neabejojo dešiniųjų sėkme prezidento rinkimuose, nusivylimą.
Jei respublikonai sugebės laimėti daugumą rinkimuose į Nacionalinę asamblėją birželį, E.Macronas turės paskirti premjerą iš konservatorių gretų. Tai reikštų kažin ar patogią skirtingų politinių jėgų kohabitaciją.
Viso gero, Socialistų partija
Kaip ir tikėtasi, B.Hamonas, sekmadienį tesurinkęs kiek daugiau nei 6 proc. balsų, nuvairavo Socialistų partiją – vis dar valdančiąją – kone iki istorinių žemumų.
Kol kas sunku įžvelgti galimybę, kad liberalusis ir ultrakairysis Socialistų partijos sparnai suvienys pajėgas.
Tik 1969 metais per rinkimus socialistų kandidatą parėmė mažiau rinkėjų – 5 proc.
Anuomet sekė dveji krizės metai, kurie baigėsi 1971-aisiais, kai partiją atgaivino Francois Mitterrandas. Bet ši partija balandžio 23 dieną mirė.
B.Hamonas itin aršiai kritikavo nuosaikią F.Hollande'o vyriausybės ekonominę politiką, o partijos nominaciją laimėjo pasiūlęs kraštutiniams kairiesiems būdingų utopijų. Nirtulingi išpuoliai prieš E.Macroną tik suskaldė partiją.
Kol kas sunku įžvelgti galimybę, kad liberalusis ir ultrakairysis Socialistų partijos sparnai suvienys pajėgas.
Sociologai buvo teisūs
Prancūzijos sociologai ir apklausų rengėjai įrodė, kad jų naudojama metodologija veikia. Keturi populiariausi kandidatai sekmadienį surinko būtent tiek balsų, kiek jiems ir buvo prognozuojama. Negana to, išsidėstė taip, kaip spėliota.
Mokslininkai atsižvelgė į viską – M.Le Pen skrydžio sulėtėjimą, J.L.Melenchono spurtą, nežymų F.Fillono atsigavimą. Tiesa, rinkėjų aktyvumas tikriausiai nustebino ir juos – sociologai prieš mėnesį aiškino, kad jis gali būti rekordiškai žemas.
