Apie tai pasakojama šiame tarptautinės naujienų agentūros „The Associated Press“ (AP) rašinyje. Jos žurnalistai atskleidžia, kaip Rusijos kariai Bučoje vykdė „valymo“ operaciją.
Ši straipsnis yra dalis AP ir JAV visuomeninio transliuotojo PBS dokumentinio serialo „Frontline“ tyrimo, kuris apima interaktyvią patirtį „War Crimes Watch Ukraine“ ir dokumentinį filmą „Putino ataka prieš Ukrainą“.
Žurnalistai ir „Frontline“ komanda peržiūrėjo šimtus valandų vaizdo įrašų iš Bučoje įrengtų stebėjimo kamerų, perklausė ne vieną Rusijos karių pokalbių telefonu įrašą.
Kartu su Niujorke įsikūrusia vizualinių tyrimų įmone „SITU Research“ jie rekonstravo įvykius, pasitelkę miesto 3D modelį, sukurtą pagal duomenis, gautus iš pavasarį skraidžiusių dronų.
Rusai medžiojo žmones, įtrauktus į jų žvalgybos parengtus sąrašus, ir vaikščiojo nuo durų prie durų galimai grėsmei nustatyti. Nepraėjusieji šio filtro buvo kankinami.
AP žurnalistai patikrino apsaugos kamerų buvimo vietas. „The Dossier Center“, Londone įsikūrusi Rusijos opozicijos veikėjo Michailo Chodorkovskio finansuojama tyrimų grupė, nustatė karių, kurių telefoninius pokalbius perėmė Ukrainos vyriausybė, tapatybes.
Tam jie sulygino turimus duomenis su Rusijos telefono numeriais, socialinės žiniasklaidos paskyromis, viešais pranešimais ir informacija nutekintose Rusijos duomenų bazėse.
Kremlius į išsamius naujienų agentūros klausimus neatsakė.
Smurtas pagal tam tikrą metodą
Pirmas vyras atvyko 7.27 val. Rusijos kariai uždengė jam galvą ir nuvedė įvažiavimu prie biurų pastato. Po poros minučių ryto tylą perskrodė maldaujantis, duslus balsas. Atsakymas buvo negailestingas: „Kalbėk! Kalbėk, močkrušy!“
Vėliau atėjo moterys ir vaikai, pasigriebę paskubomis supakuotus krepšius, su savo šunimis, rašoma AP tekste.
Bučoje buvo šaltas, pilkas kovo 4-osios rytas, lauke kranksėjo varnos. Vėliau devyni vyrai turėjo išeiti į mirtį adresu Jablunskos g. 144 esančiame pastatų komplekse, kurį rusai pavertė visą pasaulį sukrėtusio smurto būstine.
Vėliau, kai kūnai buvo aptikti gatvėse ar suversti į paskubomis iškastus kapus, buvo nesunku pagalvoti, kad žmonės buvo nužudyti atsitiktinai. Klausiantiems, kaip tai nutiko, gyventojams buvo pasiūlyta susitaikyti, nes į kai kuriuos klausimus tiesiog nėra atsakymų.
Ginklų beveik neturėjome. Nebuvo prasmės su jais kovoti. Vaikinai verkė. Nenorėjome trauktis.
Bet smurtas vyko pagal tam tikrą metodą. Tai, kas tą dieną nutiko Bučoje, rusų kariai perimtuose telefoniniuose pokalbiuose vadino зачистка – valymu. Rusai medžiojo žmones, įtrauktus į jų žvalgybos parengtus sąrašus, ir vaikščiojo nuo durų prie durų galimai grėsmei nustatyti.
Nepraėjusieji šio filtro, įskaitant savanorius kovotojus ir civilius gyventojus, įtartus padėjus Ukrainos kariams, buvo kankinami. Galiausiai jiems buvo įvykdyta mirties bausmė, rodo stebėjimo vaizdo įrašai, perimti garso įrašai ir pokalbiai.
AP ir „Frontline“ kūrėjai gavo stebėjimo kameromis nufilmuotą medžiagą, kuri pirmą kartą atskleidė, kaip vyko valymo operacija.
Tai buvo organizuotas žiaurumas, kuris vėliau kartojosi Rusijos okupuotose teritorijose visoje Ukrainoje, – pasipriešinimo neutralizavimo ir gyventojų terorizavimo, kad jie paklustų. Strategija, kurią Rusijos kariai jau naudojo ankstesniuose konfliktuose, ypač Čečėnijoje.
Jie tikėjosi pasislėpti, nežinodami, kad tai, ką laikė saugiu prieglobsčiu, netrukus taps kalėjimu.
Ukrainos prokurorų teigimu, Jablunskos g. 144 smurtavo 76-osios gvardijos oro desantininkų divizijos kariai. Pareigūnai yra pradėję vado generolo majoro Sergejaus Čubarykino ir jo viršininko generolo pulkininko Aleksandro Čaiko, kuris išgarsėjo žiaurumu vadovaujant Rusijos kariams Sirijoje.
Policija vien Jablunskoje rado beveik 40 kūnų. Buvo identifikuoti dvylika kūnų aplink Jablunskos g. 144. AP žurnalistai balandžio 3-iąją padarytose nuotraukose ir vaizdo įrašuose užfiksavo tryliktąjį vieno iš komplekso pastatų laiptinėje.
Jablunskos g. 144 bylai vadovaujantis prokuroras Tarasas Semkivas teigė, jog neįprasta karo nusikaltimus matyti užfiksuotus vaizdo įrašuose. Kovo 4-osios vaizdo kamerų įrašai ir liudininkų parodymai yra pagrindiniai kaltinimo elementai.
„Iki šiol surinktų baudžiamosios bylos įrodymų rezultatai atskleidžia, kad tai buvo ne vien pavieniai atvejai, kai kariai suklydo, bet ir sisteminga politika, nukreipta prieš Ukrainos žmones“, – AP ir „Frontline“ teigė T.Semkivas.
„Nė negalvokite eiti į lauką!“
Kovo 3 d. apie pietus už karjero vakariniame Bučos pakraštyje pasirodė trys šarvuoti rusų automobiliai. AP teigimu, juos pastebėjo Maksimas Stachovas, 2014-ųjų karo su Rusijos remiamomis pajėgomis Donbase veteranas. Vyras šoko į automobilį ir ėmė važinėti po miestą šaukdamas: „Slėpkitės! Bėkite! Rusai ateina!“
M.Stachovas ir dar kelios dešimtys savanorių kartu su saujele karių Jablunskos gatvėje, atskiriančioje Bučą nuo kaimyninės Irpinės, įrengė tris postus, kuriuose tikrino žmonių dokumentus ir padėjo evakuotis. Dauguma savanorių niekada anksčiau nebuvo laikę ginklų, AP pasakojo M.Stachovas ir kitas kovotojas.
Civiliai gyventojai patraukė į gerai įtvirtintą biurų pastato rūsį pramoniniame komplekse adresu Jablunskos g. 144. Jie tikėjosi pasislėpti, nežinodami, kad tai, ką laikė saugiu prieglobsčiu, netrukus taps kalėjimu.
Kariams ne kartą sakė – be kitų, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kad broliai ir seserys ukrainiečiai juos pasitiks kaip išvaduotojus, o visi, kurie priešinsis, greičiausiai bus fašistai.
12.45 val. du ukrainiečių kariai užėmė postą privažiavime prie 144-ojo pastato ir pradėjo vadovauti eismui. Netrukus prisijungė apie 20 vyrų, kurie trumpam stojo į paskutinę kovą. Jų ginklai ir granatsvaidžiai buvo nukreipti į vakarus. Vienas karys gulėjo ant kelio ir šaudė iš šautuvo.
Taip pat skaitykite: Su propagandininkais nebepokštauja: Bučos žudynių neigėjas vėl išmestas iš „Twitter“
Tuo metu Bučos link palei geležinkelio bėgius vingiavo, regis, begalinė Rusijos ugnies pajėgų kolona. Savanorių radijo stotelėse suskambo perspėjimas: Rusijos pajėgos juda su sunkiaisiais ginklais. Evakuokitės.
„Ginklų beveik neturėjome. Nebuvo prasmės su jais kovoti, – prisiminė M.Stachovas. – Vaikinai verkė. Nenorėjome trauktis.“
Jie bėgo per laukus į prekybos centrą Irpinėje, kurią vis dar kontroliavo Ukraina.
Taip pat skaitykite: Kariai žuvusius Bučos gyventojus tempė ne ruošdami filmavimui, o ieškodami minų
Prieš pat 13 val. dauguma Ukrainos karių ties Jablunskos g. 144 sulipo į juodą autobusiuką ir išskubėjo rytų kryptimi. Keturi atsilikusieji paleido kelis paskutinius šūvius. 12.57 val. ukrainiečių nebebuvo.
Vakaruose degė Jablunskos gatvė. Praėjus pusvalandžiui, kai ukrainiečiai dingo, iš dūmų ir liepsnų išniro pirmasis rusų būrys ir pėsčiomis nužygiavo gatve.
Veržimosi chaose aštuoni ukrainiečių patikros posto savanoriai atsiskyrė nuo kitų. Teismo dokumentuose užfiksuota, kad vienas jų – taksi vairuotojas Ivanas Skyba – teigė pasisiūlęs padėti Ukrainos teritorinei gynybai, bet oficialiai kariuomenei nepriklausė. Vyrai turėjo tik neperšaunamas liemenes, radijo stoteles, Kalašnikovo automatą ir rankinę granatą.
Savanoriai prisiglaudė blyškiame mūriniame name Jablunskos g. 31 ir tylėdami klausėsi šautuvų žvangėjimo netoliese bei nesibaigiančio tankų dundėjimo. 17.49 val. kitas kontrolės posto savanoris Andrijus Dvornikovas gavo žinutę iš ukrainiečių kovotojo, kuris iš Bučos pasiekė Irpinę. Jis žinojo, kad pateko į bėdą.
Vienas nukreipė į mane šautuvą: „Jei nenorite jo atiduoti lengvuoju būdu, mes tai padarysime sunkiuoju.“
„Ar turi maisto?“ – paklausė bičiulis.
„Dabar apie maistą negaliu galvoti, – atrašė A.Dvornikovas. – Norime patekti į Irpinę“.
„Nė negalvokite eiti į lauką!“ – dar sulaukė tokio perspėjimo.
Apie 21 val., sningant pramaišiui su šlapdriba, rusų kariai ir kariniai automobiliai burzgė ilgajame privažiavime prie 144-ojo namo. Kovo 4 d. rytą rusai jau kontroliavo Jablunską.
Kovo 4-oji: valymas
Atvažiuojant vis daugiau tankų, rusų kariai spaudė vienas kitam rankas, kalbėjosi ir juokėsi. Buvęs JAV karinės žvalgybos analitikas Henry Schlottmanas, peržiūrėjęs AP gautus įrašus, iš matomų simbolių ir ženklų ant karinių transporto priemonių ir amunicijos dėžės, kurią žurnalistai rado Jablunskos g. 144, nustatė, kad tai yra 76-oji gvardijos oro desanto pėstininkų divizija ir su ja susiję daliniai.
Kaip vėliau pasakojo vietos gyventojai, desantininkai vaikščiojo po Jablunską, tikrino žmonių dokumentus, apžiūrinėjo jų telefonus ir apklausinėjo. Kai kuriais atvejais kariai jau žinojo žmonių, kuriuos norėjo surasti, vardus ir pavardes.
Kaip rašo AP, maždaug 10 val. A.Dvornikovas iš namo Jablunskos gatvėje paskambino žmonai Julijai Trubai ir liepė ištrinti visus jų bendravimo įrodymus.
„Ar tai jis?“ – pasiteiravo jie. „Ne“, – atsakė jaunuolis.
Slava atgavo batus ir liko gyvas.
Netrukus rusai išlaužė namo Jablunskos g. 31 duris ir išsivedė A.Dvornikovą, I.Skybą, šešis kitus savanorius ir namo savininką į kiemą. Jie privertė vyrus nusiauti batus, pavadino juos banderovcais – kitaip tariant, naciais, ir apkaltino esant Ukrainos kariuomenės stebėtojais.
Tada du kareiviai, grasindami ginklu, nusivedė juos šlapiu, apledėjusiu keliu į Jablunskos g. 144, dar keikdami, kad jie vilko vien kojinėmis apmautas kojas. Buvo 11.08 val.
Okupantai privertė juos atsiklaupti už rusų karinės transporto priemonės komplekso važiuojamojoje dalyje ir spardė kojomis. I.Skyba matė, kaip kariai pakėlė šalia esantį vyrą ir šovė jam į galvą.
Bijodamas dėl gyvybės, vienas iš savanorių pripažino, kad jie dirbo kontrolės poste. Jaunuolis, pramintas Šventuoju, išgyveno skerdynes Jablunskos gatvėje. Bet vėliau ukrainiečiai jį medžiojo ir tyrė dėl išdavystės, rodo dokumentai ir nuotraukos, kuriuos matė AP ir „Frontline“.
Kelias ateinančias valandas rusai į Jablunskos g. 144 vežė vis daugiau žmonių. Kariams ne kartą sakė – be kitų, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kad broliai ir seserys ukrainiečiai juos pasitiks kaip išvaduotojus, o visi, kurie priešinsis, greičiausiai bus fašistai, sukilėliai, ne tikri civiliai gyventojai.
Vietos gyventojams jie sakė ieškantys ginklų. Gyventojai tvirtino, kad kariai taip pat vogė įrankius, elektronikos įrangą, maistą ir alkoholį.
Prieš pat vidurdienį buvo įvesti keturi vyrai. Paskui – vyras, rankomis susiėmęs už nugaros. Dvi moterys ir vyras su raudonu lagaminu bei mažu šunimi. Keturių civilių žmonių grupė. Dar viena pora, vyras, vedamas moters su juodu šunimi, penkių žmonių ir keturių šunų būrys.
12.48 val. kariai, paėmę už alkūnės išsivedė vyrą su maišu ant galvos. Po minutės į vidų įžengė pagyvenusi moteris, pasiremdama lazda.
Vienas iš tą rytą sučiuptų žmonių buvo 20-metis Dmytro Čaplyhinas, pardavėjas kūdikio veidu, kurį visi vadino Dima. Kareiviai nuvyko į jo namus, esančius prie pat Jablunskos, ir, telefone radę rusų tankų nuotraukų, apkaltino jį padedant Ukrainos kariuomenei.
Kariams išsivedant Dimą, jo močiutė Natalija Vlasenko puolė ant kelių. „Dieve, meldžiau, kad jie jo neliestų, – prisiminė moteris. – Vienas nukreipė į mane šautuvą: „Jei nenorite jo atiduoti lengvuoju būdu, mes tai padarysime sunkiuoju.“
Taip pat skaitykite: Kraupių Bučos skerdynių liudijimai: nuolat girdėjosi, kaip šaudomi žmonės
„Močiute, nesijaudink! – šūktelėjo Dima, išeidamas su kariais Jablunskos g. 144 link. – Aš grįšiu!“
Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė jį gyvą, rašo AP.
Rusų kariai tuo metu brovėsi į žmonių namus, laužė spynas ir su tankais veržėsi pro aukštas tvoras, rodo vaizdo kamerų įrašai. Vietos gyventojams jie sakė ieškantys ginklų. Gyventojai tvirtino, kad kariai taip pat vogė įrankius, elektronikos įrangą, maistą ir alkoholį.
Jie sistemingai išsinešdavo visas rastas vaizdo stebėjimo kameras. Ekranai vienas po kito tapo juodi.
Priešais laikiną būstinę rusų kariai sėdėjo ant savo tanko, dalijosi kokakolos buteliu ir žaidė pistoletu. Už jų, prie 144-ojo namo, civilių gyventojų minia gausėjo.
Šunys vis labiau šėlo ir garsiai lojo. Sunkiai įtikimas vaizdas: kai kurie kariai dalijo mėsos konservus bei degtukus ir aiškino, kad jie išsilaisvina iš nacių priespaudos, kiti vykdė viešas egzekucijas.
Moteris suprato, kad bičiulis dar gyvas, nes matė, kaip jis drebėjo. Iryna pagalvojo, kad turėtų uždengti jį netoliese gulėjusiu audeklu, bet drąsos neužteko.
Į Jablunskos g. 144 atvesta Iryna Volynec atpažino, kad vienas iš vyrų eilėje yra jos mokyklos laikų draugas Andrijus Verbovijus. Jis buvo susmukęs ant šono gemalo poza, nuo kūno driekėsi nerimą keliantis ilgas kraujo pėdsakas.
Moteris suprato, kad bičiulis dar gyvas, nes matė, kaip jis drebėjo. Iryna pagalvojo, kad turėtų uždengti jį netoliese gulėjusiu audeklu, bet drąsos neužteko.
Sukrėsta I.Volynec ne iš karto pastebėjo, kad jos pačios sūnus Slava taip pat klūpo pasmerktųjų eilėje. Galiausiai atpažino jį iš striukės ir kelnių. Vaikinas buvo gavęs smūgį į šonkaulius ir sunkiai kvėpavo.
Kariai pradėjo vesti suklupdytus vyrus į biurų pastatą po du. I.Volynec apėmė panika, ji desperatiškai siekė išsiderėti Slavos paleidimą. Rusai privedė jauną vyrą, kad šis atidžiai apžiūrėtų Slavą.
„Ar tai jis?“ – pasiteiravo jie.
„Ne, ne jis“, – atsakė jaunuolis.
Slava atgavo batus ir liko gyvas.
Tą dieną rusai paleido daugumą civilių, iš pradžių – moteris, paskui – vyrus. Savanorių nepaleido. I.Skyba gavo tokį stiprų smūgį į veidą, kad jam išmušė dantis. Praskėlus antakį, per veidą pasipylė kraujas.
Kariai krovė plytas jam ant nugaros, kol vyras nugriuvo, tada pakėlė ir daužė galvą per kibirą, kol jis prarado sąmonę.
Rusai jo rankas surišo lipnia juosta už nugaros, ant galvos užmovė kibirą ir paklupdė prie sienos biurų komplekso viduje. Kariai krovė plytas jam ant nugaros, kol vyras nugriuvo, tada pakėlė ir daužė galvą per kibirą, kol jis prarado sąmonę.
„Ką mums su jais daryti?“ – I.Skyba išgirdo vieną rusą klausiant. „Nužudykite juos, – atsakė kitas. – Bet pirma išvežkite, kad čia negulėtų.“
Rusų kariai nuvedė I.Skybą ir kitus savanorius už biurų pastato kampo į nedidelį kiemelį, kuriame jau gulėjo vienas lavonas. Tada du kariai ėmė šaudyti.
Vyras pajuto, kaip kažkas pervėrė šoną, ir nukrito ant žemės. Kulka švariai perėjo per pilvą, rodo nuotrauka. Jis apsimetė miręs, išsigandęs, kad rusai pamatys jo į šalį iškvepiamą šiltą orą.
„Laukiau tamsos, – prisiminė jis. – Baisu... Negaliu paaiškinti... Tiesiog baisu.“
Kitas tris dienas I.Skyba tūnojo ir niekam nepasakojo apie savo šautinę žaizdą.
Kai jau buvo tylu, I.Skyba išsivyniojo riešus iš lipnios juostos, peršliaužė per savo bendražygių iš kontrolės punkto kūnus ir pavogė batus nuo vienintelio žmogaus, kuris dar buvo su jais. Nubėgo į gretimą namą ir susmuko ant sofos, bandydamas sušilti.
Tada išgirdo balsus. Rusų. „Ar čia kas nors yra?“ – šaukė vyras. I.Skyba apsimetė šeimininku.
Manydami, kad rado sužeistą civilį gyventoją, kariai nuvežė jį atgal į Jablunskos g. 144, šį kartą – gydyti. Jie nuvedė vyrą į rūsį, kuriame buvo laikoma daugiau kaip 100 žmonių.
Kitas tris dienas I.Skyba tūnojo ir niekam nepasakojo apie savo šautinę žaizdą. Vienintelis tualetas buvo sugedęs. Vaikai verkė. Suaugusieji meldėsi. Žmonių išmatų kvapas buvo pribloškiantis.
Kovo 7 d. jiems buvo leista išeiti iš rūsio. Visi, paimti į nelaisvę kartu su I.Skyba, išskyrus Šventąjį, buvo nužudyti. Jis atgavo savo akinius, kurie buvo nukritę prie vieno iš kontrolės punkto savanorių kūno. Tada jis išėjo iš Jablunskos g. 144.
„Jis buvo nušautas vietoje“
Kai Rusijos karių veržimasis į Kyjivą sustojo ir nuostoliai didėjo, jie toliau „valė“ Bučos ir aplinkinių miestų gatves, vis dažniau smurtaudami dėl girtumo.
Rusai šaudo visus, velniop, kas tai galėtų būti: vaikas, moteris, senutė, senukas. Absoliučiai visus.
Kovo 14 d. karys slapyvardžiu Lionia paskambino motinai iš Bučos apylinkių. „Gatvėse yra civilių gyventojų, kuriems ištaškytos smegenys“, – skundėsi jis.
Motina norėjo sužinoti, kas juos nušovė. „Mūsų žmonės“, – atviravo Lionia. „Galbūt jie buvo tik taikūs civiliai“, – svarstė moteris. „Mama, vyksta kovos. Ir staiga jis iššoka! Tu supranti? Kas, jei jis turi granatsvaidį?“
Kartą, pasakojo Lionia, jie sustabdė jauną berniuką ir patikrino „Telegram“ paskyrą jo telefone. Programėlėje buvo informacijos apie rusų buvimo vietą ir logistiką. „Jis buvo nušautas vietoje“, – neslėpė Lionia.
Kovo 17-ąją ir 18-ąją mamai skambino rusų karys Ivanas. Moteris buvo pamiršusi, kokiam kariniam daliniui jis priklauso, ir jis jai priminė: 74268 – 234-asis gvardijos oro desantininkų pulkas, priklausantis 76-ajai gvardijos oro desantininkų divizijai.
Ivanas pasakojo: „Rusai šaudo visus, velniop, kas tai galėtų būti: vaikas, moteris, senutė, senukas. Žudomi visi, kurie turi ginklų. Absoliučiai visus.“
Vyrukas paaiškino, kad jo dalinys savo tankais vyksta į „valymus“, konfiskuoja ginklus, apžiūri žmones ir tikrina jų telefonus, „kad sužinotų, ar yra informacijos, ar kas yra prieš mus“.
Kovo 21 d. karys Maksimas paskambino žmonai iš už Kyjivo ir pasipasakojo gėręs, kaip visi kiti, nes tokį gyvenimą be alkoholio buvo per sunku ištverti.
„Kaip apsisaugosi, jei būsi girtas?“ – nerimavo žmona.
„Visiškai normaliai, – atšovė jis. – Lengviau šaudyti į civilius.“
Karys buvo išsigandęs, sukrėstas to, ką matė, ir labai arti fronto linijos. Ir paprašė paslėpti nuo jo ginklus: „Man atrodo, išprotėsiu. Aš jau nužudžiau tiek daug civilių.“
„Kaip apsisaugosi, jei būsi girtas?“ – nerimavo žmona „Visiškai normaliai, – atšovė jis. – Lengviau šaudyti į civilius.“
Galiausiai žmona jo paklausė: „Kodėl, po velnių, ten nuėjai?“
„Noriu įrodyti, kad tai ne klastotė.“
Tai, kas nutiko Jablunskos g. 144, yra Ukrainos generalinės prokuratūros byla Nr. 1. Ši šalis stengiasi sukurti sistemą, kuri galėtų susidoroti su dešimtimis tūkstančių sudėtingų karo nusikaltimų tyrimų.
Taip pat skaitykite: Rusų propagandininkai pažėrė melagienų apie Bučos skerdynes: prieštarauja patys sau
Vien Bučoje atliekama daugiau kaip 3,5 tūkst. tyrimų ir visur pilna painiavos. AP nustatė, kad bylos dokumentuose buvo nurodytos dvi datos. Prokurorai teigė, kad taip pat tikrina 13-ąjį kūną, kurį balandį aptiko AP žurnalistai.
„Tokie sunkūs kankinimai – niekada neturėjome tokio didelio jų skaičiaus, – AP ir „Frontline“ sakė Ukrainos karo nusikaltimų departamento vadovas Jurijus Bielousovas. – Todėl esu įsitikinęs, kad, deja, ypač Bučoje, nes ji buvo viena pirmųjų, daug klaidų buvo padaryta pirmajame etape."
Pasak jo, kai kurie žemo rango nusikaltėliai gali išsisukti dėl netinkamo įrodymų valdymo ir procedūrinių problemų, tačiau vidutinio ir aukščiausio lygio vadų baudžiamajam persekiojimui nebus pakenkta.
Kol kas Bučos šeimoms tenka laukti. A.Dvornikovo našlei J.Trubai palengvėjimą suteikė ne teismas. Praėjus mėnesiui, kai palaidojo savo vyrą, jis sugrįžo sapne.
„Aš blogai jaučiuosi be tavęs. Kaip galiu su tavimi kalbėtis, jei tave jau palaidojau?“ – paklausė ji. „Aš gyvas", – atsakė Andrijus. Vyro veidas švytėjo.
Moteris pabudo verkdama ir krūpčiodama, o tada suprato, kad jo balsas nebuvo liūdnas. „Mes išlaikėme šį ryšį, – sakė ji. – Po to pasijutau geriau.“
Ko J.Truba nori, Ukraina gali nepajėgti pati suteikti. Ji kartu su I.Skyba ir dar dviejų nužudytųjų Jablunskos g. 144 artimaisiais pateikė ieškinį prieš Rusiją Europos Žmogaus Teisių Teisme.
Moteris siekia, kad pasaulis pripažintų, kaip mirė jos vyras, kurio kūnas ištisas savaites buvo paliktas šiukšlių pripildytame kieme.
„Visas civilizuotas pasaulis turi pripažinti, kad tai buvo žmogžudystė, – sakė ji. – Noriu įrodyti, kad tai ne klastotė ir kad tai tikrai įvyko.“
