Iki neseno laiko 90 pavojingiausių Argentinos nusikaltėlių buvo laikomi Mendozos kalėjimo „Pavilion 5“ skyriuje. Tai vieta, į kurią nedrįsdavo užeiti net kalėjimo prižiūrėtojai, maistą jie palikdavo sutartoje vietoje netoli įėjimo į kameras. Kuomet italų fotografas Valerio Bispuri paprašė leidimo patekti į vidų, kalėjimo valdžia leido tai padaryti su vienintele sąlyga, kad jis pasirašys dokumentą, kuriame visiškai prisiima atsakomybę už tai, kas jam gali nutikti.
„Aš niekuomet nepamiršiu už mano nugaros užsiveriančių durų, savo virpančių kojų“, – rašo fotografas knygoje „Encerrados: 10 Years, 74 Prisons“.
Tačiau blogiausios nuojautos nepasitvirtino – jį sutikę kaliniai buvo sužavėti fotografo drąsa ir leido jam aprašyti tai, kas ten vyksta. Kuomet fotografas paskelbė nuotraukas iš šio kalėjimo, visuomenės pasipiktinimas buvo toks didelis, kad „Pavilion 5“ buvo uždarytas.
Peilis prie gerklės
Fotografas apsilankė 74 kalėjimuose, kurie, anot jo, geriausiai atspindi tai, kas vyksta visuomenėse, didžiausia dalimi tai yra veidrodis nepavykusio karo prieš narkotikus.
Įžengimas į šį kalėjimą reiškia prisilietimą prie to, ką galima būtų vadinti pragaro gelmėmis.
Jis lankėsi ir Peru sostinėje Limoje esančiame Lurigančo kalėjime, tai yra didžiausia tokia įstaiga Pietų Amerikoje, čia įkalinta 10 000 kalinių. Kaip šios knygos įžangoje rašo žurnalistas Roberto Saviano, „tai yra miestas mieste šalyje, kuri šiuo metu yra pagrindinė kokaino gamintoja, ir įžengimas į šį kalėjimą reiškia prisilietimą prie to, ką galima būtų vadinti pragaro gelmėmis“.
Kalėjimuose jis išvydo įvairiausių dalykų – dvikovų, kurioms kardai gaminami iš nutekamųjų vamzdžių, kalėjimą „Los Teques“ Karakase, Venesueloje, kur kiekvienas kalinys su savimi turi peilį ar kitą ginklą.
Šiame kalėjime jis išvydo ir sieną, suvarpytą kulkų, tai yra šventinio ritualo, kuris atliekamas kiekvieną kartą, kai mafijos bosas paleidžiamas iš kalėjimo, pasekmė. Jis matė, kaip kaliniai kovėsi peiliais, o paskui kartu žaidė futbolą, moteris, besimokančias šokti tango, į jį nepatenkinti tuo, kad juos fotografuoja, kaliniai mėtė maišus su šlapimu.
Dar kitame kalėjime įkalintieji pridėjo jam peilį prie gerklės, jis turėjo sprukti iš kalėjimo, kai vienas italų kilmės kalinys įspėjo jį, kad jam gresia pavojus.
„Keli kaliniai man paruošė švirkštą su infekuotu krauju. Kitą kartą besišypsantis vyras priėjo prie manęs ir kalėjimo prižiūrėtojų akivaizdoje apsikabino mane, išsitraukė peilį ir sarkastiškai paklausė, ar man patinka čia fotografuoti. Tačiau turiu pasakyti, kad per šiuos ilgus 10 metų man nutiko ir kur kas pozityvesnių dalykų“, – teigia jis.
Moterų kalėjimai – net žiauresni
Visos jo nuotraukos nespalvotos. „Kalėjimai neturi spalvų. Yra tik juodų ir baltų spalvų pilki atspalviai“, – teigia fotografas.
Nemažoje dalyje nuotraukų užfiksuotas kalėjimuose tvyrantis smurtas, tačiau galima pamatyti ir širdį suvirpinančių nuotraukų – tarkime, įkalintų motinų su kūdikiais. Moterims leidžiama auginti kūdikius iki ketverių metų amžiaus, vėliau jie paimami priežiūrai.
Kalėjimai neturi spalvų. Yra tik juodų ir baltų spalvų pilki atspalviai.
Į klausimą, ar moterų kalėjimuose buvo lengviau dirbti, fotografas atsako: „Ne. Moterų kalėjimai yra tokie pat žiaurūs kaip ir vyrų kalėjimai, kartais net žiauresni.
Moterys, skirtingai nuo vyrų, negali turėti intymių pasimatymų. Manau, dėl to moterų kalėjimuose kyla agresija. Aš pastebėjau tai požiūryje į mane, jis buvo labiau fiziškas: jos lietė mane, šnibždėdavo į ausį arba prašydavo su jomis eiti į tualetą.
Kartą Kolumbijoje viena jų pakvietė mane apžiūrėti jos kameros. Ji uždarė duris ir kartu su kitomis trimis kalinėmis ėmė šokti nuogos. Kitą kartą Ekvadore 24-erių kalinė pakvietė mane į kalėjimo biblioteką ir pabučiavo mane už lentynų. Tai buvo trumpas, bet labai intensyvus bučinys. Paskui ji man padėkojo.“
