Pasak M.McGuinesso, Jungtinės Karalystės valstybė turi pareigą surengti referendumą dėl to, ar Šiaurės Airija turėtų palikti Jungtinę Karalystę ir susivienyti su Airija.
Šiaurės Airijos nacionalistų partijai „Sinn Fein“ priklausančio M.McGuinesso teigimu, regionas pateko į „neištirtus vandenis“. M.McGuinessas teigė skubiai sieksiantis derybų su Airijos ir Škotijos valdžia bei ES institucijomism kaip „judėti į priekį ir išpildyti visų mūsų žmonių interesus“.
„Šiaurės Airijos gyventojai pasisakė aiškiai – jie nori liktI Europos Sąjungoje“, – sakė M.McGuinessas.
Tiesa, Theresa Villiers, Jungtinės Karalystės valstybės sekretorė Šiaurės Airijai, atmetė tokius pasiūlymus.
„Didžiojo penktadienio susitarime nustatytos aiškios taisyklės. Nėra nieko, kas rodytų, kad dauguma žmonių palaikytų referendumą“, – penktadienį sakė T.Villiers.
1998 m. tarp Airijos ir Jungtinės Karalystės pasirašytas „Didžiojo penktadienio“ susitarimas numato, kad referendumas dėl Airijos susivienijimo gali vykti tik tokiu atveju, jei absoliuti dauguma tiek Airijos, tiek Šiaurės Airijos išrinktų politikų to reikalaus.
Šiaurės Airijoje parama ES yra gerokai didesnė negu likusioje Jungtinės Karalystės dalyje. Šis Jungtinės Karalystės regionas turi sausumos sieną su Airija, kuri liks ES nare. Kaip abiejų valstybių santykius paveiks „Brexit“, nėra aišku iki šiol. Kai kurie politikai mano, kad tarp Airijos ir Šiaurės Airijos turėtų atsirasti reali siena ir pasų kontrolės punktai.
Šiaurės Airija iš ES susilaukia didelė finansinės paramos – vadinamųjų „taikos pinigų“. Šios lėšos skirtos remti projektus, kuriais siekiama išlaikyti taiką Šiaurės Airijoje. Šio regiono istorijoje – daug kruvinų konfliktų tarp katalikų ir protestantų.
Už pasilikimą ES pasisakė dauguma didžiųjų Šiaurės Airijos partijų.
Apie būtinybę rengti dar vieną referendumą dėl ateities Jungtinėje Karalystėje kalba ir škotai. Kaip ir Šiaurės Airija, Škotija „Brexit“ referendumo balsavo už pasilikimą ES.
Airija tapo Jungtinės Karalystės dalimi 1801 m. Tačiau skirtys šalies viduje, ypač religiniu pagrindu, išliko. Didžiosios Britanijos sala daugiausia prekiavo su šiaurės rytine salos dalimi – Ulsterio regionu – kur daugumą gyventojų sudarė protestantai ir kur buvo daugiau pramonės. Šis regionas vystėsi sparčiau, o katalikiški pietūs liko skurdesni.
XIX a. viduryje dėl to Airijos pietinėje katalikiškoje dalyje atsirado nacionalistų judėjimai, kurie norėjo patys valdyti savo kraštą. Ulsterio gyventojų tai nežavėjo. Kai 1885 m. tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Williamas Gladstone'as pasiūlė airiams patiems rinkti savo parlamentą, salos šiaurės rytuose prasidėjo masiniai protestai. Šio regiono gyventojai bijojo prarasti savo religines ir ekonomines laisves.
Kai 1922 m. Airija paskelbė nepriklausomybę, Jungtinė Karalystė buvo priversta pasilikti šešias Airijos provincijas sau. Iš jų ir susiformavo Šiaurės Airija. Britai bijojo, kad jei priklausomybę paskelbs visa Airija, nepasitenkinimas tuo Ulsteryje išvirs į pilietinį karą.
Vis dėlto Šiaurės Airijoje ilgai nebuvo ramu: nesutarimai tarp protestantų daugumos, pasisakančios už buvimą Jungtinėje Karalystėje, ir katalikų mažumos, pasisakančios už prisijungimą prie Airijos, dažnai pereidavo į smurtą.
1973 m. Šiaurės Airijoje jau buvo surengtas referendumas, kurio metu buvo klausiama, ar regionas turėtų likti Jungtinėje Karalystėje, ar prisijungti prie Airijos. Prisijungimo prie Airijos šalininkams boikotavus referendumą, pasilikimo šalininkai triumfavo triuškinančia persvara – jie surinko 98,9 proc. balsų.
Tik 1998 m. „Didžiojo penktadienio“ susitarimu didžiąja dalimi buvo pasiekta taika. Airija atsisakė pretenzijų į Šiaurės Airiją, o Londonas savo ruožtu pareiškė, kad ateityje Šiaurės Airijos likimą spręs patys jos gyventojai.
