2017-ųjų sausio 1 d. Kim Jong Unas vietinės televizijos laidoje teigė, esą, Šiaurės Korėja ketina greitu metu išbandyti tarpžemyninę balistinę raketą (ICBM), galinčią branduolinę galvutę nunešti iki JAV žemyninės dalies.
Oficialiai kadenciją pradėti besiruošiantis D.Trumpas tuomet tviteryje rašė, kad „tai – neįvyks“. Vis dėlto liepą Pchenjanas paskelbė įvykdęs ICBM, galinčios „pasiekti bet kurią pasaulio vietą“, bandymą. Anot režimo, raketa pasiekė 3 725 kilometrų aukštį ir nuskriejo 998 kilometrus.
Šiaurės Korėjai pradėjus grasinti, kad jų taikiklyje atsidūrė Ramiajame vandenyne plytinti Guamo JAV karinių oro pajėgų bazė, JAV prezidento optimizmas išblėso ir tarp šalių lyderių prasidėjo tikras žodžių karas.
Apskritai, šiemet Šiaurės Korėja karinėje srityje gali pasigirti įspūdingais skaičiais: 2017-aisiais režimas paleido daugiau nei 20 balistinių raketų ir atliko 3 sėkmingus ICBM bandymus, be to, išbandė vandenilinę bombą – šeštą ir ligi šiol galingiausią branduolinį ginklą, sukėlusį 6,3 stiprumo žemės drebėjimą.
Vandenilio bombų našumas yra kur kas didesnis nei tradicinių ginklų – tai reiškia, kad mažesnis ginklas gali padaryti daugiau žalos.
Lapkričio 29 d. JAV ir tarptautinei bendruomenei buvo suduotas dar vienas didelis smūgis. Pietų Korėjos kariuomenė pranešė, kad naujausia Šiaurės Korėjos raketa, kurią pats režimas įvardijo kaip „Hwasong 15“, buvo paleista iš vietovės netoli Pchenjano.
Ši ICBM nuskriejo 960 kilometrų ir pasiekė 4 500 km aukštį. Ekspertai mano, kad ši raketa gali nuskristi apie 13 tūkst. kilometrų, todėl lengvai pasiektų Vašingtoną ir kitas JAV žemynines teritorijas.
Po tokio Pchenjano žingsnio D.Trumpas Kim Jong Uną išvadino „nesveiku pienburniu“ ir pagrasino griežtomis naujomis sankcijomis, o JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley tikino, kad prasidėjus karui „Šiaurės Korėjos režimas bus visiškai sunaikintas“.
Balistinių raketų bandymai tik dažnėja – per šešerius valdymo metus Kim Jong Unas įsakė įvykdyti daugiau bandymų nei jo tėvas ir senelis kartu sudėjus.
2017-ųjų Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų ir balistinių raketų bandymų apžvalgą rasite čia.
Sankcijos neveikia?
Už tarpžemyninių raketų bandymus ir branduolinės programos vystymą Šiaurės Korėja sulaukė daugybės sankcijų ir tapo labiausiai „baudžiama“ šalimi pasaulyje.
Nors aiškėja, kad Pchenjano atsisakyti savo ambicijų nepriverčia net ekonominės nuobaudos, JAV ir kitos šalys gręžiasi į Šiaurės Korėjos sąjungininke laikomą Kiniją – tikimasi, kad Pekinas suvaldys nepaklusniąją kaimynę.
„The New York Times“ rašo, kad Kinijai 2017-ųjų rugsėjį sugriežtinus Pchenjanui skirtas sankcijas, nafta liko vienu paskutinių ir galingiausių Pekino ekonominių ginklų.
Ekspertai mano, kad Pekinas nesiryš visiškai nutraukti naftos tiekimo dėl Pchenjano destabilizacijos baimės. Sugriuvus režimui Kiniją užplūstų milijonai pabėgėlių, o JAV pajėgos priartėtų prie Kinijos sienos.
Tiesa, analitikai abejoja, ar energijos tiekimo nutraukimas atneštų norimą efektą: Šiaurės Korėja pati turi šiek tiek naftos atsargų, ji gali rasti naują tiekėją, pavyzdžiui, Rusijoje. JAV pareigūnų teigimu, Rusijos kontrabandininkai pavasarį į Šiaurės Korėją pradėjo gabenti dyzelį ir kitokį kurą.
Ekspertai mano, kad Pekinas nesiryš visiškai nutraukti naftos tiekimo dėl Pchenjano destabilizacijos baimės. Sugriuvus režimui Kiniją užplūstų milijonai pabėgėlių, o JAV pajėgos priartėtų prie Kinijos sienos.
Buvęs Valstybės departamento pareigūnas Evansas Revere'as „The New York Times“ teigė, kad Šiaurės Korėja apsaugo socialistinę Kiniją nuo Korėjos pusiasalio susivienijimo, kuris tokiu atveju taptų kapitalistine demokratine valstybe ir JAV sąjungininke.
Be to, analitikai spėja, kad Pekino įtaka Pchenjanui yra gerokai pervertinama – šalių santykiai ypač pašlijo į valdžią atėjus Kim Jong Unui.
CNN rašo, kad JAV vyriausybė vis dar mato būdų, kaip Pekinas galėtų paspausti Šiaurės Korėją. Pavyzdžiui, Vašingtonas siekia, kad Kinijos bankai nustotų teikti paslaugas Šiaurės Korėjos gyventojams ir įmonėms, kadangi šie bankai yra svarbiausias finansavimo kanalas, leidžiantis režimui apeiti sankcijas.
JAV Demokratijos gynimo fondo vyresnysis bendradarbis Anthony Ruggiero teigė, kad JAV iždas galėtų Kinijos bankus apdalyti milijardinėmis baudomis, be to, tai labai pakenktų jų reputacijai.
Tiesa, „The New York Times“ primena, kad Pchenjanas pademonstravo esąs atsparus net ir griežčiausioms ekonominėms sankcijoms ir jau patyrė blogiausius įsivaizduojamus laikus.
Pavyzdžiui, dešimtajame dešimtmetyje žlugus ekonomikai ir pasibaigus maisto atsargoms prasidėjo badas, pražudęs beveik dešimtadalį populiacijos. Todėl pastaraisiais metais Šiaurės Korėja pasimokė ir patobulino savo žemdirbystės praktikas.
Grasina, bet karo nenori
Pasaulio ir Lietuvos analitikai sutaria, kad net ir aštrią retoriką pasitelkusi bei iki dantų apsiginklavusi Šiaurės Korėja vargu ar ryšis pirmoji pradėti karą. Pavojingų ginklų programomis ji neva siekia apginti savo režimą ir tapti visateise tarptautinės bendruomenės dalimi.
Šiaurės Korėjos lyderis mano, kad branduoliniai ginklai yra būtini „užkirsti kelią represyviems JAV imperialistams“.
„The New York Times“ rašo, kad Pchenjanas yra tvirtai įsitikinęs, jog savo branduolinių ginklų sunaikinimas savaime reikštų JAV invaziją, kaip nutiko branduolinių galvučių atsisakiusioje Libijoje. Savo ruožtu Kinija gali daryti didelį spaudimą Šiaurės Korėjai, tačiau neaišku, ar tas spaudimas Kim Jong Uną išgąsdins labiau nei nacionalinės destrukcijos grėsmė.
Šiaurės Korėjos lyderis mano, kad branduoliniai ginklai yra būtini „užkirsti kelią represyviems JAV imperialistams“.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas (VU TSPMI) Konstantinas Andrijauskas teigė, kad pati Šiaurės Korėja nenori pradėti karo ir smogti rimto smūgio į Pietų Korėjos, o ypač JAV, teritoriją.
„Toks žingsnis neabejotinai sukeltų karą, o tokiame kare Šiaurės Korėja pralaimėtų. Kam jai pačiai save statyti į tokius spąstus?“ – 15min anksčiau šiemet sakė K.Andrijauskas.
K.Andrijauskas: „Toks žingsnis neabejotinai sukeltų karą, o tokiame kare Šiaurės Korėja pralaimėtų. Kam jai pačiai save statyti į tokius spąstus?“
„Pagrindinis Šiaurės Korėjos uždavinys – įgyti tikrą branduolinę atgrasą, t.y. galimybę smogti varžovams ir priešininkams tokį smūgį, kuriam nebūtų galima sutrukdyti. Tokiu būdu Pchenjanas įgytų valstybės, su kuria reikia skaitytis strateginiu požiūriu, statusą.
Žvelgiant iš diplomatinės perspektyvos, tai reiškia, kad Šiaurės Korėja nori būti pripažinta lygiateise tarptautinės sistemos nare. Kitaip tariant, užmegzti oficialius diplomatinius santykius su JAV“, – sakė K.Andrijauskas.
Seule veikiančio Asano politikos mokslų studijų instituto mokslininkas Du Hyeogn Cha teigia, kad tikėtina, jog Pchenjanas bando kurstyti nerimą dėl galimo karinio susidūrimo regione tam, kad išsaugotų reputaciją tuomet, kai bandys deeskaluoti konfliktą.
„Jei Kim Jong Unas pasiūlys įšaldyti balistinių raketų bandymus ar bet kokį kitą kompromisą, jis galėtų sakyti, kad priėmė svarbų sprendimą, leidžiantį sumažinti karinę įtampą Korėjos pusiasalyje“, – pridūrė Du Hyeogn Cha.
Ko tikėtis kitais metais?
Pagrindinė Šiaurės Korėjos priešininkė JAV visus metus Pchenjanui siuntė dviprasmiškas žinutes. Kol D.Trumpas svaidėsi asmeniniais įžeidimais, pavyzdžiui, išvadino Kim Jong Uną „žemu ir storu“ ar „žmogumi-raketa“, šalies diplomatai ne kartą ragino sėsti prie derybų stalo.
Tiesa, kai kurių JAV pareigūnų prognozės nuteikia ne itin pozityviai. Gruodžio viduryje Respublikonų partijai priklausantis senatorius Lindsey Grahamas sakė, kad yra maždaug 30 proc. tikimybė, jog kitąmet D.Trumpas pirmasis pradės karą su Šiaurės Korėja. Jo teigimu, režimui atlikus dar vieną branduolinį bandymą, šio konflikto tikimybė išaugtų iki 70 proc.
Istorikas ir Kolumbijos universiteto profesorius Charlesas Armstrongas portalui „Newsweek“ teigė manąs, kad karinė agresija tarp šalių neturėtų įsižiebti. „Manau, kad konfliktai (2018 m. – red.) nėra tikėtini, tačiau įmanomi, turbūt labiau negu bet kada nuo 1994-ųjų branduolinės krizės“, – mano jis.
Ch.Armstrongas tikisi, kad D.Trumpo administracija prie derybų stalo su Kim Jong Uno režimu susės kitų metų pradžioje. Priešingu atveju 2018-aisiais Pchenjanas atliks daugiau balistinių raketų bandymų. „Galiausiai derybos yra vienintelis būdas išvengti konflikto“, – teigė Ch.Armstrongas.
„Šiaurės Korėjos tikslas yra įrodyti, kad ji turi tarpžemyninę balistinę raketą, galinčią nešti branduolinę galvutę, pasiekiančią JAV, tačiau kai kurie ekspertai abejoja, ar Šiaurės Korėjos balistinės raketos sugeba saugiai grįžti į atmosferą ir gabenti branduolinį užtaisą“, – mano Kolumbijos universiteto profesorius.
Ch.Armstrongas pridūrė, kad nors manoma, jog Šiaurės Korėja turi 25–60 branduolinių galvučių, vis dar dvejojama, ar Pchenjanas pakankamai ištobulino technologiją ir iš tiesų gali pasiekti žemyninę JAV dalį.
„Tačiau paskutinis testas galėjo patenkinti Šiaurės Korėją, ji jaučiasi esanti pakankamai pajėgi atgrasyti (JAV – red.), todėl jie daugiau dėmesio skiria vidaus ekonomikos vystymui. Tai – Šiaurės Korėjos politikos, vykdomos nuo 2013-ųjų, esmė: tuo pat metu vykdoma pažanga karinėje srityje, vystoma ekonomika“, – teigė Ch.Armstrongas.
Rūpestis dėl žaidynių
2018-ųjų vasario 9 d. prasidėsiančios žiemos olimpinės žaidynės jau dabar kelia daug nerimo, kadangi olimpiada vyks Pietų Korėjoje įsikūrusiame Pjongčango kurorte, nuo Šiaurės Korėjos nutolusiame apie 80 km.
H.Kazianis: „Paminėsite mano žodžius: abejoju, kad Pchenjanas tiesiogiai puls olimpines, tačiau jie tikrai primins pasauliui, jog yra už 80 km, kitoje demilitarizuotos zonos pusėje.“
Gynybos studijų direktorius tyrimų centre „Center for the National interest“ Harry Kazianis mano, kad olimpiados metu Pchenjanas bandys sukelti problemų.
„Paminėsite mano žodžius: abejoju, kad Pchenjanas tiesiogiai puls olimpines, tačiau jie tikrai primins pasauliui, jog yra už 80 km, kitoje demilitarizuotos zonos pusėje“, – sakė H.Kazianis.
Vis dėlto analitikas mano, kad vargu ar Šiaurės Korėja imsis tiesioginio puolimo. Režimas greičiausiai pasitelks kibernetines atakas, pavyzdžiui, nusitaikys į televizijos tinklus ar bankų sistemas, bankomatus.
Pchenjanas šiemet jau spėjo įrodyti savo kibernetinius pajėgumus. Anksčiau pasauliui juoką kėlę Šiaurės Korėjos programišiai surengė didžiulio masto kibernetinę ataką, per kurią išpirkos reikalaujančiu virusu „WannaCry“ buvo užkrėsta apie 300 tūkst. kompiuterių maždaug 150-yje šalių.
Londonas ir Vašingtonas teigia esą įsitikinę, kad už atakos slypėjo Šiaurės Korėja, tačiau Pchenjanas tokius kaltinimus griežtai neigia.
Pietų Korėjos vyriausybės teigimu, Šiaurės Korėjoje yra 6 800 parengtų kibernetinio karo specialistų junginys, kaltinamas dėl didelio dėmesio sulaukusių kibernetinių atakų, įskaitant 2014 metų įsilaužimą į pramogų industrijos kompaniją „Sony Pictures“.
Ekspertai sako, kad Šiaurės Korėja pastaraisiais metais, regis, suintensyvino kibernetines atakas, bandydama užsidirbti tvirtos užsienio valiutos įvedus griežtesnes Jungtinių Tautų sankcijas dėl Pchenjano branduolinės ir raketinės programų.
