Šių dviejų valstybių vadovų susitikimą vainikavusi Singapūro deklaracija detalių gausa nepasižymi. Keturių šimtų žodžių apimties dokumente Jungtinės Valstijos išreiškė ketinimą normalizuoti santykius su Šiaurės Korėja, o Pchenjanas mainais į tai pažadėjo siekti Korėjos pusiasalio branduolinio nusiginklavimo. Dokumente nei nustatytas terminas, iki kurio turėtų būti įgyvendinti ketinimai, anei išdėstyta, kokiais konkrečiais veiksmais turėtų būti siekiama šių tikslų.
Šiaurės Korėja tuojau pat pareikalavo, kad šį branduolinio nusiginklavimo ir santykių normalizavimo procesą sudarytų serija abipusiškai naudingų žingsnių. Tačiau JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo tada dar sykį pakartojo, kad „visiškas, įrodomas ir negrįžtamas branduolinis nusiginklavimas“ yra išankstinė sąlyga santykių tarp dviejų valstybių normalizavimui ir Jungtinių Tautų paskelbtų ekonominių sankcijų panaikinimui, primena autorius.
Branduoliniai ginklai – svertai ne tik kare
Pastaruosius 30 metų Šiaurės Korėja nuosekliai nesilaikė susitarimų, kuriais buvo įsipareigojusi nutraukti arba apriboti savo branduolinių ginklų ir raketų plėtotę. Vienintelis tikslas, kurio trys Kimų kartos siekė nuosekliai ir be nukrypimų (neskaitant noro amžiams įsitvirtinti valdžioje) – tai Korėjos pusiasalio suvienijimas po Pchenjano sparnu. Savo branduolinį arsenalą Kim Jong Unas laiko gyvybiškai svarbiu tiek siekiant šio tikslo, tiek bandant iškrapštyti JAV karius iš Pietų Korėjos, tiek ir mėginant neutralizuoti Vašingtono saugumo garantiją Seului, rašo J.V.Micallefas.
Negana to, Šiaurės Korėja jau įrodė, kad, norėdama gauti ekonominės paramos ir finansinių nuolaidų iš Seulo, gali pasinaudoti savo karine galia. O tai, kad jos branduoliniai pajėgumai gali suvaržyti JAV galimybes deramai įvykdyti savo saugumo įsipareigojimus Pietų Korėjai arba priversti Jungtines Valstijas apskritai pasitraukti iš Korėjos pusiasalio, tik sustiprina Pchenjano turimus svertus.
Rašinio autoriaus J.V.Micallefo manymu, paskatinti Pchenjaną atsisakyti ar sumažinti branduolinį arsenalą gali nebent baimė, kad dabartinis režimas neatlaikys. O režimo pokytį gali nulemti vienas iš trijų dalykų: JAV karinė ataka, kuri sugriautų pačią Šiaurės Korėją, ekonominė Pchenjano griūtis dėl sankcijų taikymo arba perversmas, nukreiptas prieš Kim Jong Uną ir visą Kimų šeimą.
JAV karinio smūgio tikimybė – minimali
Tikimybė, kad prieš Šiaurės Korėjos branduolinį arsenalą būtų imtasi karinių veiksmų, autoriaus įsitikinimu, – maža. Visų pirma, pasak jo, nėra tiksliai žinoma, kur ji laiko savo branduolinius ginklus. Dalis trumpo ir vidutinio nuotolio branduolinių raketų dislokuota ant mobiliųjų paleidimo platformų, todėl manoma, kad jos vienoje vietoje neužsibūna. Be to, žvalgybos agentūrų teigimu, su Šiaurės Korėjos branduolinės programos įgyvendinimu susijusių bazių gali būti net keli šimtai – kai kurias iš jų gali sudaryti šimtai pavienių pastatų.
Karinė ataka kažkiek sutrikdytų Pchenjano branduolinės programos sklandų įgyvendinimą, tačiau nei jos sunaikintų, nei reikšmingai sumažintų Šiaurės Korėjos pajėgumą smogti atgal. Maža to, Šiaurės Korėja turi dar ir didžiulį biologinių bei cheminių ginklų arsenalą, kurį galėtų panaudoti prieš Pietų Korėją arba Japoniją. Ji turi ir konvencines karines pajėgas, aprūpintas artilerija, galinčia nesunkiai pasiekti Seulą; esant reikalui jos gali būti sutelktos bet kada.
Pagaliau sunku įsivaizduoti, kad Jungtinės Valstijos imtųsi karinių veiksmų prieš Šiaurės Korėją be Pietų Korėjos žinios, pritarimo ir bendradarbiavimo. Tokia perspektyva, J.V.Micallefo įsitikinimu, – labai abejotina. Karinio įsikišimo galimybės Moon Jae-Ino vyriausybė praktiškai net nesvarsto. Seulo ir Vašingtono politika Pchenjano atžvilgiu skiriasi. Jei šis skirtumas ir nėra kardinalus, susišnekėti su Šiaurės Korėja Seului sekasi kur kas geriau nei Vašingtonui.
Sankcijas sabotuoja Pekinas
Pasak J.V.Micallefo, ekonominės sankcijos, kurias D. Trumpo administracija vadina „maksimalaus spaudimo politika“, iš principo galėtų priversti Šiaurės Korėją sumokėti taip brangiai, kad Pchenjanas pats užsinorėtų stabdyti savo branduolinę programą. Deja, kol kas tas „maksimalus spaudimas“ rezultatų neduoda.
Kodėl? Pirma, Pchenjanas jau ne sykį pademonstravo, kad šiaurės korėjiečių kančios, kad ir kokios didelės būtų, jo nejaudina tiek, kad dėl to jis atsisakytų savo branduolinės programos. Ekonominis skausmas Pchenjaną paveiks tik tuo atveju, jei atsiras reali režimo griūties grėsmė, nesvarbu, kas išjudintų jo pamatą – ar karinis perversmas, ar visuomenės maištas, įsitikinęs J.V.Micallefas.
Antra, kad sankcijos veiktų, svarbiausias – Kinijos vaidmuo. Prekyba su Kinija sudaro 85 proc. visos Šiaurės Korėjos prekybos. Jei Pekinas nustotų tiekti daugelį gyvybiškai svarbių produktų, pavyzdžiui, naftos produktus, Šiaurės Korėjos ekonomika skaudžiai nukentėtų. Kinija yra ir pagrindinė Šiaurės Korėjos eksporto rinka, visų pirma – anglies. Be to, Pekinas teikia Pchenjanui įvairią tiek oficialią, tiek neoficialią finansinę pagalbą.
Iš pradžių Pekinas lyg ir visai pritarė paskutinėms Jungtinių Tautų įvestoms sankcijoms, tačiau po lyderių susitikimo Singapūre Kinija ne tik kad atsitraukė, bet dar ir prisijungė prie Rusijos ir Šiaurės Korėjos, raginančių sušvelninti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos įvestas ekonomines sankcijas. Oficialiai Kinija vis dar taiko sankcijas, tačiau neoficialiai ji leidžia produkcijai „nutekėti“ ir taip padeda Šiaurės Korėjos režimui išgyventi.
Keisti režimą – maža prasmės
Jei dabartinis Šiaurės Korėjos režimas žlugtų, šaliai galbūt pavyktų pajudėti iš aklavietės. Žinoma, to gali ir neįvykti. Taip, Kim Jong Uno elgsena – provokuojanti, tačiau garantijos, kurias Pchenjanui teikia branduoliniai ginklai, nepriklauso nuo to, kas konkrečiai valdo šalį. Taigi net jei režimas ir pasikeistų, o jo lyderis nebūtų toks ūmus provokatorius kaip jo pirmtakas, Pchenjano noras toliau plėsti savo branduolinį arsenalą nebūtinai sumažėtų.
Dabartinį Kimą galėtų pakeisti arba kas nors iš Kimų šeimos, arba vienas iš Šiaurės Korėjos karinių lyderių. Ir vienu, ir kitu atveju perversmas neapsieitų be Kinijos paramos, o gal net ir įsikišimo. Tai lemtų dar didesnę Kinijos įtaką Šiaurės Korėjai ir dar glaudesnį jos suartėjimą su Šiaurės Korėjos branduoline programa, kas, suprantama, atsilieptų Kinijos santykiams su Jungtinėmis Valstijomis. Trumpai tariant, jei režimas Šiaurės Korėjoje ir pasikeistų, atomazga nebūtinai būtų tokia, kokios pageidauja Vašingtonas, mano J.V.Micallefas.
Tai, kas dabar vyksta Korėjos pusiasalyje, yra sudėtingas žaidimas, kurį žaidžia Kinija, Šiaurės Korėja, Pietų Korėja ir JAV. Kad kuo labiau sustiprintų savo svertus bet kokiose derybose, kiekviena iš pusių stengiasi įkalti pleištą tarp savo oponento ir jo didžiojo sąjungininko.
Sėkmingai tempia gumą
Šių metų lapkričio 18 d. JAV ir Šiaurės Korėja pranešė ketinančios 2019 m. surengti dar vieną D.Trumpo ir Kim Jong Uno susitikimą. Šiaurės Korėja jau žengė kelis pirmuosius žingsnius savo branduolinių įrenginių išjungimo link, tačiau šių jos gestų reikšmė yra tėra simbolinė ir nedaro didelio poveikio Pchenjano branduoliniam pajėgumui.
JAV kalbos apie „visišką, įrodomą ir negrįžtamą branduolinį nusiginklavimą“ pritilo – dabar JAV jau neprieštarauja Šiaurės Korėjos išsikeltam tikslui nusiginklavimo procesą baigti iki 2021 m. Svarbiausios JAV ir Pietų Korėjos karinės pratybos ir toliau lieka sustabdytos, nors mažesnės apimties mokymai tebevyksta. JAV ir toliau taiko ekonomines sankcijas, tačiau praktiškai nereaguoja į tai, kad Kinija jų nepaiso.
O Šiaurės Korėja ir toliau sėkmingai tempia gumą. Galbūt ji laukia režimo pokyčių pačiame Vašingtone, tikėdamasi, kad pasikeitus lyderiams pasikeis ir JAV politika Pchenjano atžvilgiu, svarsto J. V. Micallefas. Bet pasak jo, nepasistengus sustiprinti turimų svertų ir su Kinija sudaryti platesnio masto susitarimo, padėsiančio išspręsti Šiaurės Korėjos klausimą, Jungtinėms Valstijoms gali nelikti kitos išeities, kaip tik susitaikyti su tuo, kad Šiaurės Korėja taip ir liks – branduolinė.
Susitaikyti su tuo JAV būtų lengviau, jei Kim Jong Unas liautųsi provokavęs ir žvanginęs ginklais ir jei Šiaurės Korėja sutiktų, kad jos branduoliniai įrenginiai būtų reguliariai inspektuojami.
Beviltiška manyti, kad Šiaurės Korėja atsisakys branduolinių ginklų, kol Pchenjanas nepasakė, kiek ir ko turi, ir kur visa tai padėta. Kol kas nematyti jokių ženklų, iš kurių būtų galima spręsti, kad branduolinis nusiginklavimas įvyks, įsitikinęs J. V. Micallefas.
