87 metų M.Thatcher nebegalėjo laipioti laiptais savo keturių aukštų sublokuotame name, todėl po gruodį atliktos operacijos augliui šlapimo pūslėje pašalinti sveiko ne namuose, o Londono viešbutyje „The Ritz“, tačiau šį pirmadienį patyrė paskutinį, lemtingą insultą.
Jos 59 metų dvyniai Markas ir Carol abu gyvena užsienyje, o draugų vizitai buvo apriboti dėl jos sveikatos. Tik keliems artimiems draugams paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais buvo leidžiama lankyti ją jos numeryje.
Jie pasakojo, kad pražilusios baronienės instinktai išliko ryškūs, nors legendinė jos fizinė ir protinė ištvermė seniausiai išblėso. Artimi draugai sako, kad liūdėdavo matydami, kaip viena iškiliausių pasaulio pokario figūrų stengiasi suformuluoti kokią mintį. Blėstant atminčiai prasiverždavo tik senosios „Maggie“ blyksniai. „Tuneliniu matymu“ garsėjusią lyderę tas painiojimasis irgi vargino.
Prarandami jos protiniai sugebėjimai yra atspindėti 2011-ųjų filme „Geležinė Ledi“ (The Iron Lady), už kurį Meryl Streep pelnė geriausios metų aktorės „Oskarą“.
Daugiau kaip dešimtmetį sirgusi vis sunkesne silpnaprotyste, kurią sukėlė virtinė nedidelių insultų, darboholikė M.Thatcher nuo 2002-ųjų, patarta medikų, nebekalbėjo viešai. Savo ligą ji sutiko su jai būdingu nepaisymu. Robinas Harrisas, kuris 30 metų buvo jos patikėtinis ir patarėjas, sakė, kad apsilankymus pas gydytoją šio amžiaus pradžioje ji vertino kaip progas įrodyti, kad yra nesunaikinama.
Paskutinė jos 2002 metais išleista knyga „Valstybės valdymo menas“ (Statecraft) – planas, kaip padaryti tvarką pasaulyje po Šaltojo karo, – M.Thatcher jau tapo tikru iššūkiu, nes ji galėdavo pamesti savo argumentų giją, sakė R.Harrisas.
Vienatvė 2003-iaisiais netekus jai visuomet lojalaus vyro Deniso nugramzdino ją į didelį liūdesį ir, kaip kai kas sako, pagreitino jos pačios sveikatos prastėjimą. Pastaraisiais metais ji nebesugebėjo prisiminti, kad jis yra miręs. Carol Thatcher kartą papasakojo apie motinos širdies skausmą kaskart, kai jai būdavo pasakoma apie jo mirtį. „Paskutiniai jos gyvenimo metai buvo ypač liūdni“, – rašo R.Harrisas savo būsimoje biografijoje, kurios ištraukas paskelbė laikraštis „Daily Mail“.
Ji labai stengdavosi kažką pasakyti, bet tada nutildavo ir įdėmiai žiūrėdavo į tave. Tada bandydavo vėl, su tuo pačiu ryžtu, bet ne ką sėkmingiau.
Po dar vieno insulto 2009 metų gruodį „ji nebegalėjo suregzti sakinio“. „Dažnai būdavo sunku suprasti, apie ką ji kalba. 2011-aisiais susitikimai su ja tapo draskantys širdį, – rašo jis. – Ji labai stengdavosi kažką pasakyti, bet tada nutildavo ir įdėmiai žiūrėdavo į tave. Tada bandydavo vėl, su tuo pačiu ryžtu, bet ne ką sėkmingiau.“
Galiausiai ji liovėsi būti nusivylusi valstybės veikėja ir sielvartaujanti našlė – tapo miela sena ponia, susidraugavusi su pasiimtu katinu.
Laikraštis „The Times“ rašė, kad, pasak draugų, viešbutyje „The Ritz“, kai neturėdavo lankytojų, ji skaitydavo, žiūrėdavo televizorių ir tvarkydavo savo porceliano spintelę. Kai jausdavosi pakankamai gerai, rašydavo laiškus.
40-metis konservatorių parlamentaras Conoras Burnsas buvo vienas iš nedaugelio ją reguliariai – dažniausiai sekmadienio vakarais – lankydavusių žmonių. „Ji vis dar galėdavo pasakyti nepaprastą trumpą sąmojį“, – sakė jis „The Times“.
„Išgerdavome porą, kaip ji vadindavo, „teisingų“ – džino – stiklų. Vienas mėgstamiausių jos eilėraščių iš vaikystės buvo „The Owl and the Pussycat“ (angl. – Pelėda ir katytė). Ji deklamuodavo žodžius drauge su manimi“, – pasakojo jis.
Laikraštis „Daily Mirror“ citavo jo žodžius, kad dažnai savaitgaliais jis būdavo vienintelis lankytojas, jei neskaičiuoti to iš dviejų ištikimų jos slaugytojų, kuris tuo metu dirbdavo.
„Su ja labai ypatingai leisdavau laiką, turėjome nuostabių pokalbių, – pasakojo C.Burnsas. – Jos atmintis visai nebuvo gera, bet jos instinktai veikė visu pajėgumu ir ji visuomet, juokinga, daug labiau domėdavosi ateitimi nei praeitimi.“
Kalbėdamas apie atmintines, kurias ji rašė būdama valdžioje, jis sakė: „Reikėtų čia prisėsti ir pagalvoti „neblogai, visai neblogai.“
„Ir ji iškart atkirto: „Kaip sakydavo mano tėvas, svarbu ne tai, ką padarei, o tai, ką darysi dabar“, – pasakojo jis. – Ji labai domėjosi tuo, kas vyksta politikoje ir pasaulyje. Tą susidomėjimą ji išlaikė iki pačios pabaigos.“
M.Thatcher mirė pirmadienį 11.28 val., po insulto, kurį patyrė skaitydama savo numeryje.
„Ji jautė virtinę nedidelių tvinkčiojimų ir tai buvo tik dar vienas. Ji atpažino simptomus, kad patiria mažą insultą, ir tai buvo tas insultas, kuris ją nužudė“, – vieno draugo žodžius citavo „The Times“.
„Buvo iškviestas gydytojas, bet viskas įvyko labai greitai“, – sakė tas draugas.
Jos slaugytojai ir „The Ritz“ darbuotojai turėtų dalyvauti jos laidotuvėse, kurios įvyks trečiadienį.
